Pro šalį bėgantys medžiai į kasas susipynusiomis šaknimis tvirtai apkabinę laiko pakrantę - išgyventi upės draugijoje nėra paprasta. Juo labiau, kai šalia užtvankas sau renčia nepralenkiami vandens statybininkai bebrai.
Kur kas geriau jaučiasi lelijos, išdidžiai pakėlusios baltas karpytas galvutes į saulę - čia jos dar nepajuto, kokia kieta gali būti žmogaus ranka. Nosį kutena salsvas ajerų kvapas, o virš geltonų lelijų bumbulų virpa mėlynai neoniniai laumžirgiai.
Geriu šitą ramybę pilna krūtine, kol už vingio vėl nepasirodo visą upę apžergęs audros išverstas medis - plūsteli adrenalinas, paleidžiu iš rankų fotoaparatą ir ramią upės tėkmę išblaško irklų pliuškenimas.