Vargu ar nustebinsiu teiginiu, kad tiltai yra vienas svarbiausių miesto statinių. Neretas šiandieninis miestas augo didele dalimi pagal tai, kur buvo patogiau persikelti per upę, o išskirtiniais atvejais, prie didelės upės, kurios krantus sujungti itin sunku, atsidūrę didmiesčiai dar ir dabar yra pasilikę viename krante (kaip pavyzdį galėčiau paminėti Nižnij Novgorodą, taip ir "neperlipusį" į kairįjį Volgos krantą).
Vilniaus Neris, be abejo, nėra tokia didelė ir plati, kad būtų galėjusi sulaikyti miesto plėtrą, ir šiandien jos krantus sostinėje jungia keturiolika tiltų. Štai ir kviečiu pasivaikščioti pro juos visus, nuo aukščiausiai iki žemiausiai pagal tėkmę esančio, kartu pasidairant ir į kitas įdomesnes paupio vietas.
Maršrutą pradėkime ties Žirmūnų paplūdimiu, kurį žymi ant postamento užtupdyta gelbėjimo valtis. Pats paplūdimys tvarkingas ir vasarą gana populiarus jau vien dėl to, kad yra labai lengvai pasiekiamas net ir viešuoju transportu.
Kiek aukščiau jo tarp medžių boluoja 1972 m. statytas Valakupių tiltas. Jis Vilniuje pats ilgiausias – jo ilgis 341 metras.
Pakrantėje suverstos ledo lytys. Šaltą sausį Neris buvo užsitraukusi gana storu ledu, tačiau, vos atšilus, sraunioje upėje jis išsyk suaižėjo ir išplaukė pasroviui.
Pakrantėje kyla Žirmūnų daugiabučiai. Nuotraukoje matomas devynaukštis (Žirmūnų g. 93) yra liūdnai pagarsėjęs kaip dažniausiai degantis miesto pastatas – ugniagesniams prie jo darbuotis tenka bemaž kiekvienais metais. Tragiškiausias gaisras jame kilo 2007 m. kovo 11 d. ryte, jo metu žuvo šeši žmonės.
Pačius Žirmūnus – pirmą iš sovietinių Vilniaus rajonų – šiandien palikime nuošalyje. Palei upę einame pėsčiųjų ir dviračių taku, žemėlapiuose žinomų kaip Neries gatvė. Šis takas, jungiantis miesto centrą su Trinapoliu, yra populiarus tarp aktyvaus poilsio mėgėjų.
Žvejų nusėstas Žiemos uostas. Jis buvo iškastas XX a. trečiąjame dešimtmetyje, dabar čia žiemoja vienintelis Vilniuje išlikęs keleivinis laivas "Ryga" ir keletas smulkesnių laivelių.
Kiek žemiau – Šilo tiltas. Statytas jis buvo ekonomiškai sunkiu metu, po Nepriklausomybės atgavimo, tad ir statyba užtruko bene dešimtmetį – atidarytas jis buvo 1999 m. Lenkmečiu šioje vietoje stovėjo siaurojo geležinkelio tiltas.
Žemiau Šilo tilto į upę pro medžius žvilgčioja Tuskulėnų dvaro rūmai. Dvaras čia žinomas nuo Žygimanto Augusto laikų, o dabartiniai klasicistinio stiliaus rūmai pastatyti apie 1825 m.
Tuskulėnų dvarvietės istorija gana niūri – po Antrojo pasaulinio karo ji atiteko NKVD, kuri dvaro parką panaudojo kaip masinę kapavietę – čia nuo 1944 iki 1947 m. buvo palaidota per 700 nužudytų žmonių. Dabar jų palaikai perlaidoti šiame kolumbariume.
Kiek žemiau Tuskulėnų dvarvietės – Žirmūnų tiltas, pastatytas 1966 m.
Žemiau Žirmūnų tilto upės perspektyvoje atsiveria vaizdai į Vilniaus pilių ansamblį – puikiai matosi Aukštutinė pilis, taip pat arsenalas ir Katedros varpinė.
Dešiniąjame krante – XXI a. Vilniui gan būdingas motyvas – senos sutręšusios lūšnos stiklu žvilgančio naujo pastato fone.
O toks vaizdelis dar visiškai šviežias ir gana trumpalaikis. Čia dar pernai stovėjo teatro arena, seniau buvusi ir ledo rūmais, ir ūkinių prekių parduotuve, ir "Lietuvos ryto" krepšinio arena. Praėjusių metų pabaigoje ši arena nugriauta, o jos vietoje bus pastatyti gyvenamieji namai.
Dešinysis Neries krantas priešais pilį, senąjame Žvejų priemiestyje, sovietmečiu buvo tapęs sportinio gyvenimo centru (vienoje sovietinėje knygutėje jis net vadinamas "Mažaisiais Lužnikais") - čia buvo pagrindinis miesto stadionas, sporto arena, atviras ir uždaras baseinai. Šių objektų likimas skirtingas: uždaras baseinas nugriautas jau prieš gerą dešimtmetį, o vietoj jo pastatytas gyvenamasis namas, "Žalgirio" stadiono toks likimas laukia netolimoje ateityje, o štai Koncertų ir sporto rūmams pasisekė labiau – šį pastatą numatyta išsaugoti jame įrengiant kongresų centrą.
Kitapus upės matyti Sluškų rūmai.
Vos žemiau jų į Nerį įteka Vilnia – upė, davusi sostinei savo vardą. Prieš pat santaką šią upę kerta Pilies tiltas, pastatytas 1893 m., taigi, senesnis už bet kurį išlikusį tiltą per Nerį. Tai neturėtų stebinti – per siaurą ir negilią Vilnią nutiesti tiltai neturėjo itin didelės strateginės reikšmės, todėl jiems kur kas geriau sekėsi pergyventi karus.
Kiek žemiau Neries ir Vilnios santakos (ir maždaug toje vietoje, kur į Nerį įtekėjo natūrali Vilnios vaga – kaip žinia, dabartinė, einanti šiauriau pilies, yra dirbtinė) stovi naujausias iš Vilniaus tiltų, pastatytas 2003 m. žymint Mindaugo karūnavimo 750 metų sukaktį ir pavadintas šio monarcho vardu.
1903 m. Žvejuose buvo atidaryta pirmoji Vilniaus elektrinė, veikusi iki 1998 m. 2003 m. joje įkurtas Technikos muziejus.
Neries vaizdas žemiau Karaliaus Mindaugo tilto. Tolėliau matosi Žaliasis tiltas, prie jo dešiniajame krante – Šv. Rapolo bažnyčia ir Raduškevičiaus rūmų kampas.
Krantinės arka, kurią kiti vadina tiesiog vamzdžiu, kiti – negražiausiu Vilniaus paminklu. Savo veidą šitos metalo laužo kombinacijos autorius bandė ginti sumąstęs, kad ši skulptūra neva turėtų iššaukti diskusijas apie meną viešojoje erdvėje, tačiau net jei idėja ir buvo tokia, tai šiukšlių eksponavimas siekiant iššaukti diskusijas apie meną yra maždaug tiek pat tinkama ir priimtina saviraiškos forma kaip, tarkime, masinio nusilengvinimo akcija kur nors Rotušės aikštėje, siekiant atkreipti dėmesį į viešųjų tualetų stoką.
Apie istorinę Žaliojo tilto reikšmę byloje paprastas faktas: nuo pirmo paminėjimo dar XIV a. pabaigoje iki XX a. pradžios Žaliasis tiltas buvo vienintelis tiltas per Nerį Vilniuje. Tiesa, ne dabartiniame savo variante - tas tiltas, kurį matome dabar, pastatytas jau po Antrojo pasaulinio karo. Jo pirmtakai gyvenimą baigė įvairiai – kuris sudegė, kuris buvo susprogdintas, o vienas pavasarinio ledonešio metu net teikėsi nuplaukti pasroviui.
Paskutiniu metu Žaliasis tiltas daugiausiai linksniuojamas buvo dėl jo keturių sovietinių skulptūrų, kurios po ilgo tąsymosi praėjusiais metais buvo nukeltos amžinai rekonstrukcijai.
Žemiau Žaliojo tilto iš už buvusio jėzuitų vienuolyno galvas kelia Konstitucijos prospekto aukštaūgiai.
Už sporto aikštelių slepiasi Baltasis tiltas, pastatytas 1995 m. Dabar pėsčiųjų tiltas čia atrodo kaip ne itin racionalus sprendimas – šioje vietoje norėtųsi pilnaverčio automobilių tilto.
Pieva žemiau Baltojo tilto vasarą yra mėgstama vilniečių poilsio vieta. Žiemą, aišku, besideginančių mažokai.
1979 m. pastatytas Geležinio vilko tiltas, kuriuo eina to paties pavadinimo gatvė, transporto požiūriu šiandien yra svarbiausias Vilniuje. Teko skaityti, kad jo projektavimą apsunkino tai, kad šioje vietoje upė daro vingį, o dešinysis krantas gerokai aukštesnis už kairįjį.
Žemiau tilto – Edukologijos universtetas, pagal seną pavadinimą visų žinomas kaip pedagoginis, ir Green Hall verslo centras.
Kitoje upės pusėje – Seimo rūmai ir Vilniaus vartų daugiaaukščiai.
Žvėryno tiltas yra seniausias išlikęs tiltas per Nerį Vilniuje, pastatytas 1906 m. ir sujungęs pagrindinę miesto gatvę – tuomet Šv. Jurgio, o nūnai Gedimino prospektą – su visiškai nauju ir iš esmės dirbtinai formuojamu Žvėryno rajonu.
Nedidelis ir gana siauras senasis Žvėryno tiltas ilgainiui nebegalėjo susidoroti su augančiu transporto srautu, tad kiek žemiau jo 1987 m. buvo pastatytas naujas tiltas, vėliau pavadintas kunigaikščio Liubarto garbei.
Ramioje ir tylioje Birutės gatvėje. Žvėrynas XIX a. pabaigoje ir buvo sumanytas kaip pusiau kaimiškas, gamtos apsuptas ramus priemiestis. Šiandien dalis Žvėryno (ypač palei pagrindinę Sėlių - Kęstučio - Liubarto gatvių arteriją) tokį charakterį prarado, tačiau atokesnėse gatvelėse miesto šurmulio bemaž visiškai nesijaučia.
Pėsčiųjų Vingio parko tiltas, nuo 1985 m. jungiantis Žvėryną su šiuo didžiausiu miesto parku. Apie tiltą pasakojami du įdomūs dalykai: kad jis atsirado visų pirma kaip technologinis tiltas šiluminių trasų permetimui per Nerį, o jo konstrukciją apsprendė tai, kad kažkur reikėjo panaudoti nuo Vantų tilto statybos Rygoje atlikusius lynus.
Greta tilto – nedidelė Kankinės Kotrynos cerkvė (1872 m.).
Čia palikime dešinįjį Neries krantą ir tiltu pereikime į Vingio parką. Kiek žemiau tilto ledonešis vasario pradžioje atnešė prie Baltojo tilto stovėjusią baržą, kurios šeimininkai žiemai kažkodėl nenuplukdė į Žirmūnų uostą.
Vingio parke.
Prasiėję skersai parką atsiduriame Geležinio vilko gatvės pabaigoje, kur gyvenamuosius rajonus ima keisti pramoniai Vilkpėdės ir Panerių plotai.
Lazdynų tiltas, kurio reikšmė sklandžiam susisiekimui mieste ne ką mažesnė nei Geležinio vilko tilto.
Ne taip jau plačiai žinoma, kad tai, ką vadiname Lazdynų tiltu, iš tikrųjų yra du tiltai. Gelžbetoninis tiltas pastatytas 1969 m., o 2010 m. jis išplatintas greta pastatant naują metalinį tiltą. Iš viršaus dviejų tiltų ribą žymi tvorelė tarp eismo juostų važiuojant Tūkstantmečio gatvės kryptimi, iš patiltės skirtumai labiau matomi.
Gretimais dūmija Vilniaus šiluminė elektrinė, kuri, tiesa, šiais laikais labiau svarbi ne kaip elektros, o kaip centralizuotos šilumos tiekėja. Elektrinė statyta pokario metais, kai buvo akivaizdu, kad vien tik centrinė elektrinė negali patenkinti augančių energijos poreikių.
Šalia elektrinės – senokai nebenaudojamas Bukčių pėsčiųjų tiltas. Tiltas 1953 m. taipogi pastatytas pirmiausia kaip technologinis, šilumos tiekimui į dešiniąjame krante buvusius šiltnamius.
Kiek žemiau – dar vienas tiltas, kuriuo upės nepereisi. Tačiau šis komunikacijų tiltas tam, be abejo, niekada ir nebuvo skirtas.
Greta tilto dar viena čia matyt ne visai savo noru atsidūrusi konstrukcija. Tiksliai neatsimenu, bet ar šis daiktas anksčiau nestovėjo prišvartuotas kiek žemiau Karaliaus Mindaugo tilto?
Paskutinysis Vilniaus tiltas – Gariūnų – nuo kitų stovi gana atokiai, ypač jei einame ne kirsdami kampą pro Lazdynus, o prisilaikydami upės tėkmės. Iš pradžių mėginau eiti paupiu, tačiau apėjus "Grindos" teritoriją netrukus kelią pastojo nedidelis Sausupio upelis, šioje pramoninėje teritorijoje įtekantis į Nerį.
Žvilgsnis į Nerį nuo Sausupio žiočių.
Ilga, tiesi ir perdėm industrinė Savanorių prospekto perpsektyva.
Nuo Savanorių prospekto sukame į Titnago gatvę, kairiuoju Neries krantu išsiriečiančią iki pat Gariūnų tilto.
Pramoniniai Jankiškių peizažai.
Titnago gatvė įsispraudusi tarp upės ir aukštų Panerių kalvų, sudarančių vadinamąjį Panerių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustinį.
Neris tarp Panerių ir Gariūnų.
Titnago gatvė baigiasi nedideliame kaimelyje, kuris savo laiku buvo žinomas kaip Šeštoji Buchta. Pavadinimas įdomus – buchta reiškia upės vingį ar užutėkį, o šias buchtas suskaičiavo ir sunumeravo sielininkai, Nerimi pludę žaliavą į Grigiškių popieriaus fabriką. Šiandien didžiausios iš tų buchtų pavadinimas išvirto į Bukčius – kitapus Neries tarp miškų užsiglaudusią gyvenvietę.
Pasivaikščiojimą baikime perėję Gariūnų tiltą – jis matosi nuotraukoje – į Lazdynų pusę ir atsigręždami atgal į TEC-3, didžiausią Vilniaus elektrinę ir trečią pagal dydį Lietuvoje, nusileidžiančią tik Elektrėnams ir Kruoniui. Palūkėkite, nebe. Praėjusių metų pabaigoje ši elektrinė uždaryta dėl per didelės taršos ir tolesnis šio objekto likimas nėra aiškus.
Šaltinis: www.simtaskeliu.blogspot.lt
Kelionės
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją