Kilometrinis kilimas
Originaliomis turiningo laisvalaikio idėjomis trykštanti veikli moteris teigia niekada nieko nekurianti specialiai. Įdomi mintis gali plykstelėti bet kuriuo momentu. Pasak Birutės, svarbiausia per gyvenimą žengti vadovaujantis pozityviais principais: „Gyvenk ir džiaukis“ ar „Nedaryk to, kas tau nepatinka“.
Daugelis Lietuvos mamų šiandien B. Jakučionytę mena kaip 2007 metais kilusio visuomeninio judėjimo „Draugiški šeimai“ iniciatorę, kai aktyvios mamos iškėlė idėją prekybos centruose įrengti atskiras kasas nėščiosioms ar mažus vaikus auginančioms šeimoms. Tuomet trečią sūnų pagimdžiusi ir nėščiųjų teisių stojusi ginti moteris sako, jog ta akcija suteikė impulsą tolesnei jos veiklai.
„Šiukšlių tema Lietuvoje – labai skaudi, o šeima – ta institucija, kuri šiukšlina daugiausia. Todėl norėjosi atkreipti visuomenės dėmesį į aplinką ir paskatinti gyventi ekologiškiau“, – tokios minties vedama Birutė ėmėsi iniciatyvos „Ekodaiktai.lt“, kurios tikslas – šviesti visuomenę, skatinti gyventi ir leisti laisvalaikį sveikai, naudoti ekologiškas priemones bei žaislus, tausoti aplinką ir energijos šaltinius...
Pirmoji šios iniciatyvos išraiška buvo 2009 metais „Litexpo“ parodų centre vykusi paroda „Vaikų šalis“, vaikus supažindinusi su įvairiomis veiklomis – duonos kepimu, vaistažolių rinkimu, – kvietusi į jauniausio muziejininko Lietuvoje – septynmečio Kristupo Pijaus Iljino – Sendaikčių ir įdomių daiktų muziejų.
B. Jakučionytė tvirtina, jog didžiausias grožybes vaikai gali sukurti iš, atrodytų, visiškai nereikalingų daiktų, kuriuos mes paprasčiausiai metame į šiukšlių dėžę, tik reikia juos paskatinti.
Didelio susidomėjimo susilaukė vaikams ir jaunoms šeimoms skirtas konkursas „Ilgiausias saldainių popierėlių kilimas“. Konkurso idėja nuvilnijo po visą Lietuvą. Į jį įsitraukė 85 krašto mokyklos. Mokytojai net pastebėjo, jog kai tik konkursas buvo paskelbtas, mokyklose po renginių nebūdavo matyti nė vieno besimėtančio saldainių popierėlio.
Konkursą laimėjo Vilniaus „Ryto“ vidurinės mokyklos komanda, sukūrusi net 333 metrų ilgio kilimą. Vėliau visi kilimai iš saldainių popierėlių nukeliavo į Iljinų sodybą, kurioje praėjusią vasarą per Ekodaiktų festivalį jie buvo „suausti“ į vieną rekordinio dydžio penkių kilometrų ilgio ir metro pločio saldainių popierėlių juostą.
„Ne tik saldainių popierėliai gali būti vaikų fantazijos įkvėpėjai. Gražius dalykus galima sukurti iš bet kokių atliekų: jogurto indelių, sagų, senų užtrauktukų, tualetinio popieriaus ritinėlių, kartono dėžučių, riešutų kevalų, šokoladinių kiaušinių dėklų...“ – vardija B. Jakučionytė.
Dar viena proga pakalbėti apie mus supančios aplinkos tvarką, gamtos tausojimą, šiukšlių rūšiavimą ir paskatinti vaikus praleisti laisvalaikį turiningai ir kūrybingai buvo praėjusių metų pavasarį paskelbtas konkursas „Kamštelių vajus“. Beveik 80 komandų iš visos Lietuvos plastikinius butelių kamštelius rinko namuose, parkuose, paupiuose, paežerėse, stadionuose... Vieni juos rinko, kad galėtų priduoti perdirbti, kiti kūrė meninius darbus.
Beveik 1000 kg kamštelių buvo perduota AB „Plasta“, pagaminusiai iš jų plastikinių kibirų.
Iš kamštelių vaikai prigalvojo pačių netikėčiausių dalykų – žaislų, paveikslų. Konkurso sumanytoja džiaugiasi turinti net kamštelių rankinę... Du vaikai iš Klaipėdos ir vienas bendraamžis iš Čekijos spalvotus kamštelius pradėjo klijuoti ant tvoros – iš jų kūrė saulėgrąžas, o kai baigėsi geltoni kamšteliai, ėmėsi aguonų...
Tą tvorą vaikinukai kūrė pas Čekijoje gyvenančią savo močiutę ir džiaugėsi, jog Lietuvoje plastikiniai butelių kamšteliai išsiskiria kur kas didesne spalvų gama nei Čekijoje. Tad krepšiai su nereikalingais kamšteliais masiškai buvo iš Lietuvos vežami į Čekiją.
Ežiukai Dryžiukai
„Esu keturių vaikų mama ir noriu sukurti galimybę vaikams kokybiškai leisti laisvalaikį – mokytis naujų dalykų, kurti, fantazuoti, bendrauti, žaisti ir kartu nepamiršti, kad turime gyventi ir vartoti atsakingai, rūpintis savimi ir aplinkiniais“, – kalbėjo originalių idėjų skleidėja B. Jakučionytė, atidarydama prieš metus Vilniaus prekybos centre „Panorama“ įkurtą „Ežiukų Dryžiukų“ klubą.
Kiekvieną sekmadienį šimtai vaikų ir jų tėvų renkasi į klubą pasimokyti įvairių amatų, drauge piešti, klijuoti, perdirbti, šokti, dainuoti, madas demonstruoti, eiles deklamuoti, sportuoti, muzikuoti ir daryti dar daug darbų, kuriems naudojamos ekologiškos priemonės.
Daugybę metų vaikų laisvalaikiu besirūpinusi B. Jakučionytė teigia pastebėjusi, jog dabar vaikai yra ne tokie, kaip prieš penkiolika metų: „Anksčiau visi norėjo šokių, dainų ir kitokių pramogų, o dabar jiems tik duok ką nors nuveikti savomis rankomis.“
Gamta dovanoja idėjų
Paklausta, kaip kilo sumanymas imtis ekologiniu auklėjimu pagrįstų iniciatyvų, Birutė atsako juokaudama: „Aš – keturių vaikų mama, esu įgijusi pradinių klasių mokytojos išsilavinimą, nors niekada ja nedirbau. Tad gyvenimas mane savaime nuveda prie vaikams skirtos veiklos. Be to, esu suvalkietė. Tad visuomet nešiojuosi ir „užkulisinę“ mintį – neišmesti jokio nereikalingo daikto, nes galbūt dar bus galima jį kur nors panaudoti.“
B. Jakučionytė prisipažįsta niekuomet nesėdinti ir nekurianti idėjų specialiai. „Aš esu vizualinio mąstymo žmogus. Namuose turiu archajinių muzikos instrumentų kolekciją. Važinėdama po svetimas šalis į šiuos daiktus atkreipiu ypatingą dėmesį, neretai jų nusiperku.
Antai Kretoje pastebėjusi, jog ten pardavinėjami barškalai, pagaminti iš vietinių riešutų ar pupų, pamaniau, kad ir pas mus yra įvairių priemonių, iš kurių galima sukurti kažką panašaus. Tam panaudojome riešutų kevalus. Anksčiau prieš Kaziuko mugę iš lazdynų riešutų kevalų su vaikais gaminome boružėles, o dabar juos panaudojome dar ir instrumentams. Aš moku atpažinti daiktus, kuriuos galima perdirbti.
Ir namuose senų daiktų neskubame išmesti. Pavyzdžiui, kai pasirodė esanti nereikalinga vaikiška lovelė, sugalvojome, jog jos medinius virpstus galima panaudoti. Supjaustę virpstą į tris dalis, prie jų pririšome riešutų ir išėjo kuo puikiausias instrumentas. Išaugtų vaikų drabužių mes taip pat neišmetame – tiesiog atiduodame kitiems žmonėms, kuriems jie gali praversti. O antai nunešiotus suaugusiojo batus galima paversti originaliais lauko vazonais ir į juos prisodinti gėlių“, – pasakojo keturių vaikų mama.
B. Jakučionytė pastebėjo, jog daugelis ekologinių idėjų gimsta gyvenant gamtoje. Prieš septynerius metus Birutė su savo tuomečiu vyru verslininku Andrejumi Iljinu ir dviem sūnumis nusprendė iš Vilniaus persikelti į Gervinių kaimą Trakų rajone.
„Mano didžiausias noras buvo suteikti vaikams tai, ką pati turėjau vaikystėje. Aš užaugau kaime Vilkaviškio rajone. Gyvendamas kaime, būdamas taip arti gamtos, esi priverstas rinktis kitokį gyvenimo būdą, kai ekologija tampa tiesiog neatskiriama tavo gyvenimo dalis“, – tikina kaime įsikūrusi moteris.
Kaime daug kas pasikeitė: gimė dar du sūnūs, sumažėjo noras dažnai lankytis parduotuvėse, atsirado poreikis pirkti tik būtiniausius produktus, dažniau vartoti pačių užsiaugintus vaisius ir daržoves. Gyvulių šeima neaugino, nes Andrejus buvo visiškas vegetaras, tad mėsos, kurios reikėdavo vaikams, įsigydavo parduotuvėje. Be to, šeima atsisakė televizoriaus ir vaikams neleido mėgautis kompiuteriu.
„Televizorius – mūsų sąmoningumo priešas. Jis galvą apkrauna nereikalinga informacija. Pas mus neseniai buvo svečių su maža mergaite, kuri pasakojo per televizorių girdėjusi, jog nereikia tikėti Kalėdų Seneliu, nes Kalėdų sostinė yra „Maxima“. Televizija spekuliuoja mūsų vaikų suvokimu. Atsisakę televizoriaus pajutome, kaip mūsų galvos prašviesėjo“, – kalbėjo Birutė.
Šeimai atsisakius tam tikrų šiuolaikinio pasaulio pagundų, veiklos ir entuziazmo kaime nė kiek nesumažėjo. Gamta gali padovanoti daug gražių idėjų. Antai vienas sūnus gimtadienį švenčia pavasarį. Mamai kilo mintis jį paminėti netradiciškai. „Prisiminiau, kaip mes maži mokinukai sėsdavome į vežimą, prikrautą inkilų, ir važiuodavome į mišką jų kelti.
Kadangi dabar patys gyvename kaime, kur yra daug paukščių, sugalvojome gimtadienio proga iškelti inkilų, kuriuos sumeistravo mano brolis, o patys vaikai su dideliu malonumu išpiešė. Pamaniau, kad jeigu tai patiko mano vaikams, tikriausiai toks gimtadienis patiks ir kitiems“, – pasakojo daugelio netradicinių dalykų sumanytoja, daugelį jų pirmiausia išbandanti namuose su savo vaikais ir neretai sulaukianti iš jų naudingų pasiūlymų ar pastebėjimų.
Dabar vyriausiam Birutės sūnui Kristupui Pijui – devyneri, Bernardui – septyneri, Kostui Marijonui – šešeri, Teodorui greitai sukaks dveji metukai. Ir nė vienas nesiskundžia, jog kaime nuobodu ar nėra ką veikti.
Antai Kristupas sumanė ūkiniame pastate įrengti sendaikčių muziejų – pririnko įdomių daiktų, už kurių apžiūrėjimą suaugusieji turėjo mokėti po litą, o pasiūliusieji įdomų daiktą įgydavo galimybę visą gyvenimą nemokamai lankyti muziejų.
Praėjusį pavasarį senojo tvartelio vietoje, kur jau anksčiau meistrai pastatė suvalkietišką duonkepę krosnį, buvo atidaryta Amatų kamara, kurioje galima išmokti įvairių darbų: verti šiaudų sodus, kepti sveikuolių duoną ir riestainius, gaminti instrumentus iš įvairių nenaudojamų daiktų, siūti lėlytes, megzti riešines, dekoruoti inkilus ir lesyklas...
Vasaros pradžioje Iljinų sodyboje šurmuliavo Birutės sumanytas Ekodaiktų festivalis. Čia sveikai vaišinosi, sportavo, meditavo, linksminosi ir ekologiškomis mintimis, darbais ir daiktais keitėsi daugiau kaip 60 dalyvių ir 2 000 svečių.
Idėjas skleis svetur
Klausaisi, atrodo, šios niekada nepavargstančios moters pasakojimų ir stebiesi, kas jai suteikia tiek entuziazmo ir energijos. „Nežinau, gal visa tai ateina iš gamtos“, – šypsosi Birutė.
Tačiau optimizmo niekada nestokojusios kūrybingos moters akys šiandien negali nuslėpti ir jos širdį slegiančios dramos. Iki tol ne kartą rodyta kaip darni gyvenimo palaimos kaime nutarusi ieškoti keturių vaikų šeima dabar – jau nebe ta. Anksčiau Birutę visuose darbuose visokeriopai palaikęs vyras Andrejus vieną dieną pareiškė, kad nuo tokio gyvenimo pavargo, ir paliko ją vieną su mažamečiais vaikais.
Birutė neslepia, jog toks Andrejaus sprendimas ją labai suglumino ir privertė gerai apmąstyti, kaip gyventi toliau. „Tolesnius sprendimus priėmiau skaudama širdimi. Daugiau negaliu organizuoti konkursų, nes jie reikalauja daug laiko, pinigų ir energijos. Taip pat negaliu grįžti į darbą, kol jaunėlis toks mažas. Noriu kuo daugiau laiko skirti savo vaikams. Todėl turėjau sugalvoti, kaip juos išlaikyti.
Turiu atsisveikinti ir su visa širdžiai miela socialine veikla. Kitokios išeities dabartinėje situacijoje nematau – po poros savaičių aš ir mano vaikai emigruojame į Londoną. Žinau, kad gyvenimas su keturiais vaikais Lietuvoje yra didelis trūkumas, o Anglijoje – didelis pranašumas. Nieko geresnio nesumąsčiau, kaip tiesiog pakeisti šalį, kur palankesnės verslo sąlygos ir vaikų auginimui skiriamas ypatingas dėmesys. Net ir negyvendama Lietuvoje stengsiuosi neatsisakyti mielos širdžiai veiklos“, – su grauduliu prisipažino B. Jakučionytė.