Taip pat skaitykite: Keliaujantiems į Gruziją - džiugios žinios
Keliauk į Gruziją su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia.
Ir čia jau net su gruzinų džigitišku vairavimu - iškart galime įspėti, kad nemėgstantys greičio ir aukščio (kalnų skardžiai) derinio turėsit nelabai malonių pojūčių, bet kas mėgstate - žiauriai smagi patirtis!
Apie pusė kelio - slėniai, tačiau vėliau prasideda Kaukazo kalnai, kur serpantinuose gruzinai ir pademonstruoja savo sugebėjimus (spėju, kad kiekvienas gruzinas vos gimęs jau moka mažiausias du dalykus - spausti vyną ir vairuoti).
Pakeliui vienos upės užtvenktas slėnis labai primena norvegiškus fiordus:
Kuo toliau nuo Tbilisio, tuo labiau kelias kyla į Kaukazo kalnus - juos reikia pervažiuoti skersai, norint patekti į Kazbegi kaimelį. Prieš kelerius metus tuo pačiu maršrutu teko važiuoti žiemos metu - įsivaizduokite, kokie keliai Kaukaze būna. Taksistas prieš tai pasiskambinęs sužinojo, ar įmanoma pravažiuoti - kai kur yra kreivi šleivi tuneliai, bet likusiose vietose kiekvieną rytą sniegą turi pravalyti vietiniai traktoriai. Vasarą užtat gerokai paprasčiau, ir žaliau:
Čia irgi vasarą - kylant į kalnus privažiuojame iki tokio lygio, kur išlipus iš automobilio galima mėtytis sniegu:
Tas pats Kaukazas iš žieminio pasivažinėjimo - įkeliu vieną nuotrauką iš ankstesnės kelionės, slidinėtojai galite susigundyti ir pagooglinti Gudauri kaimelį - jame šveicarai investuoja į slidinėjimo trasas, pristatė daug viešbučių kalnuose. Slidinėjimui nebūtų pati pigiausia vieta, bet kur kitur Europoje galite slidinėti 5 km aukščio kalnuose?
Beveik pusiaukelėje tarp Tbilisio ir Kazbegi kaimelio - Ananuri pilis ir šventykla:
Ar 2007-aisiais, ar 2010-aisiais, ar 2016-aisiais, nesvarbu - šalia Ananuri pilies visada sėdi bent pora bobučių ir visada pardavinėja vienodus rankų darbo gaminius - kojines, kepures, rankines ir pan. Matyt, taip susitarusios, jokios įvairovės, jokių skirtingų raštų, kad nė viena neįgautų konkurencinio pranašumo. Arba abi pas tą pačią mezgėją kursus lankė...
Vasaros metu įprasti vaizdeliai pakeliui - avių arba raguočių bandos su piemenimis užtvėrusios kelią, ir geriausia, kad mūsų mikriuko vairuotojas nelabai norėdavo stabdyti jas pamatęs - šokdavo ant stabdžių paskutinę sekundę, tikriausiai taip taupydamas laiką. O kur jie taip skuba - liko neaišku, bet matyt ir nėra prasmės ieškoti - džigitų genai ir tiek...
Arklių kaimenės pakeliui:
Kazbegi - jei nebūtų Kaukazo slėnyje, būtų visiškai nykus tarybinis kaimelis, 10 km nuo Rusijos sienos, bet ji prieš kelerius metus dėl Gruzijos ir Rusijos erzinimųsi buvo visiškai uždaryta, taip kaimelis tapo dar nykesnis - iki tol didžioji dalis jo gyventojų prekiaudavo su Rusija. Bet nepaisant to čia tikrai verta atvažiuoti - priežastys žemiau. O čia Kazbegi „centras“ ir pagrindinė prekybos alėja:
Dvi priežastys, kodėl Kazbegi kaimelis yra vienas įdomiausių taškų Gruzijoje ir kodėl daug jo gyventojų iš prekeivių su Rusija po truputį patampa kaimo turizmo specialistais - kairėje ant kalno stovi XIV a. laikų Tsminda Sameba (Šventos Trejybės šventykla), dešinėje - trečias pagal aukštį Gruzijos kalnas Kazbekas (5047 m. - alpinistų dėmesiui: į jį rengiami 3-5 dienų kopimai).
Kazbekas mums, alpinizmo pradžiamokslių dar neskaičiusiems, pasirodė šiek tiek aukštokas, todėl pasidarėme žygį pėsčiomis iki Samebos cerkvės - ji yra 2170 m aukštyje, tai patikėkit, kaip nelengva kelias valandas iki jos kopti nuo Kazbegi kaimelio (ypač su šluba koja, kurią badmintono dėka atsivežiau dar iš Lietuvos). Bet vaizdai atperka viską - pradžioje tokie, kaimiški ir realistiški:
Pakeliui sutikome ir posėdžiaujantį Gruzijos parlamentą (jie taip prisistato paklausti, ką čia veikia).
O paskui prasideda ir nerealistiški vaizdai - Kaukazas visu gražumu, žalia, ruda ir balta viename:
Žiemą vietiniai siūlosi su Niva užvežti į kalno viršų, bet ne visada pavyksta iki galo - buvom užstrigę pusmetrio aukščio pusnyse, todėl paskutinę atkarpą į kalną teko bristi pėsčiomis. Tokie vaizdai pasitinka žiemą ir vasarą užlipus į kalną:
Du draugai, įdomu, kiek dažnai nusileidžiantys nuo kalno į apačią - cerkvės šventikas ir jo šuo:
Viduje visada rasite besimeldžiančių gruzinų - jie čia dažnai užkopia ryte, meldžiasi visą dieną, ir grįžta žemyn į Kazbegi kaimelį tik vakare. Tiesa, ne visada jus įleis - šortai čia kliūtis.
Atsiradus turistų, atsirado ir kavinė Kazbegyje, ir net brangokas apytuštis viešbutis - kelis kartus brangesnis, nei visai padorūs kambariai pas žmones su vietine autentika ir dažniausiai gruziniškais pusryčiais.
Jei kartais būsite Kazbegyje, ieškokite herojaus Vasios - arba dar labiau tikėtina, kad jis pirmas jus susiras, vos tik atvyksite. Kokių 50-ies Vasia turi baltą Nivą, su kuria zuja po kaimą gaudydamas vis naujus turistus - juos tempia į savo namus (tam specialiai priestatą pasistatė), žmona dirba jų pačių parduotuvėlėje su didinga iškaba "Shop tourist", į kurią mus Vasia atitempė lyg į kokį prekybos centrą - „Čia viską nusipirksite, ko reikės“.
Vasia moka kokius 5 žodžius angliškai, bet tai jam netrukdė kaime susižvejoti dviejų kanadiečių porelę - parsigabeno juos namo ir liepė man vertėjauti. O kai po dviejų mėnesių šiemet vėl teko apsilankyti Kazbegio kaimelyje, ir aišku Vasia vienas pirmųjų prisistatė prie mūsų, iškart pasisveikinau su juo - „Zdrastvuj, Vasia!“.
Jis, aišku, manęs neprisiminė, todėl išsprogino akis: „Otkuda ty znaješ majo imia???“. Tąkart jo namas buvo pilnas, bet nebūtų Vasia - surado jis mums nakvynę pas savo brolį ar sesers vyrą. Mes jį vienbalsiai išrinkome realiausiu kandidatu į kaimelio merus, jei toks postas ten yra.
Grįžtant prie Tsminda Samebos - manau, kad karvės čia galvoja, jog yra mirusios ir jau ganosi rojuje:
Grįždami nuo kalno į Kazbegį pakeliui pamatėm dar ir tokį „National Geographic“ vaizdelį:
