Gyvo žmogaus laidotuvės Kuboje nepalieka abejingų

Santjago de las Vegaso gyventojai vasario 5-ąją suorganizavo laidotuvių parodiją, žinomą kaip „Pachencho laidotuvės“. Kasmetinės tradicijos nuo pat 1984-ųjų tikslas - pažymėti vietinio karnavalo sezono pabaigą ir simboliškai paminėti atgimimą.

Taip pat skaitykite: Šokinėjimas per kūdikius ir kitos pavojingiausios pasaulio varžybos

arba: Krokodilo „pietūs“- lyg įspūdingas veiksmo spektaklis

Šis keistas renginys gavo tokį vardą pagal mieste rodyto teatro spektaklio pavadinimą. Žmonės laidoja negyvą Pachencho, o po to atgaivina šlakeliu romo. „Taip reiškiama pagarba gyvenimo išbandymams“, - teigė vienas vietinių gyventojų.

Ankstus rytas, traktorius lėtai gatvėmis traukia priekabą su karste gulinčiu vyru ir muzikantų ketveriukę. Paskui priekabą einantys žmonės geria, ploja rankomis ir juda pagal muziką, visai kaip ir sielvartaujanti žila moteris, apsimetanti našle ir garsiai raudanti „velionio”.

„Buvo toks geras vyras”, - verkia Karmen Zamora, šluostydamasi akis nosinaite. „Jis palieka mane vieną, nenoriu, kad jį užkastų žemėmis”. Tačiau procesijos atmosfera labiau primena gatvės vakarėlį nei laidotuves.

„Niekada nepraleidžiu šio vakarėlio. Įspėju viršininką ir pasiimu laisvadienį”, - sako penkiasdešimtmetė Rebeka Morera, judindama klubus pagal muzikos ritmą.

Lėta procesija kapinių link prasidėjo trečiadienį. Nešikai karste nugabeno „Pachencho”, likusias 364 metų dienas žinomą kaip Divaldo Aguiar’ą, iki kapo, o vėliau lynais nuleido į duobę.

Kunigą vaidinantis vyras, vilkintis mėlynus vienuolio drabužius, virš kapo parodė kryžiaus ženklą ir sumurmėjo: „Ilsėkis ramybėje”. Žmonės pūtė trimitus, grojo būgnais ir mėtė gėles.

Tada miestelio gyventojai įpylė romo į Aguiar’o burną, šis kaipmat atsimerkė ir išlipo iš kapo.
„Atgimti – nuostabiausias dalykas gyvenime”, - sakė Aguiar’as, kuris teigė kelis metus iš eilės vaidinęs „Pachencho”.

Tradicija gimė 1984-ųjų vasario 5 dieną, kai gyventojai surengė laidotuvių parodiją pažymėti festivalio pabaigai. Iš teatro spektaklio pasiskolintas „Pachencho” vardas nėra kokio tikro žmogaus reprezentacija. Bent jau taip paaiškino Alvaro Hernandezas, mokslo ir poilsio centro, įsikūrusio buvusiame teatre, vadovas. „Tai liaudies vaizduotės vaisius”, - teigė Hernandezas.

Po stebuklingo Aguiar’o prisikėlimo procesija grįžo į miestelio centrą ir linksminosi visą likusią dieną. „Tai įpučia miestui trūkstamos gyvybės, kadangi gyvenimas čia nelengvas”, - pastebėjo Yaumara Solis, 39-erių metų namų šeimininkė.