Taip pat skaitykite: Iranas lietuvių akimis: absurdiški draudimai ir kitos taisyklės, neįprastos europiečiams
Keliauk į Minską su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia.
Kitas toks muziejinis eksponatas, kurį anksčiau ar vėliau laikas suvalgys ir dėl to žiauriai norėčiau aplankyti - gerokai toliau, už 7000 km - Šiaurės Korėja. O čia, iki Minsko - viso labo 200 km. Ir koks 20 metų atgal - ne pagal visus dalykus, bet dalis realybės tikrai nukelia į sovietinius laikus.
Bent jau man įdomiausia iš tokių dalių - tiesmuka, buka propaganda, kuri atvykus iš ateities bado akis ir atrodo komiškai. Bet kažkas gyvena jos persmelktoje aplinkoje. Tiesa, atsiranda ir tokių pranašų iš ateities, kaip mūsų Šatrija, kuriuos, atrodo, ta propaganda veikia lygiai taip pat, kaip vietinius, nepaisant jokių sienų (arba tai tėra sovietinės nostalgijos išraiška, irgi realu).
Minske tokios propagandos apstu. „Подвиг народа бессмертен“ - tiesiog džiaugiasi širdis, skaitydama tokius užrašus vos už 200 km nuo Vilniaus...
Visą vaizdą dar pagardina vestuvių dalyviai, įsiamžinantys prie tokios įspūdingos vietos. Kodėl Vilniuje per vestuves niekas nesugalvoja fotografuotis prie kokio nors vyriškos Žemaitės ar nostalgiškų Žaliojo tilto paminklų?
Bet čia dar ne pati, mano galva, basiausia vieta, kurią baltarusiai pasirenka savo vestuvių įamžinimui - toliau bus dar viena, geresnė. Tiesa, buvo visai smagu pažiūrėti į kaimyninės šalies vestuvių tradicijas - po bažnyčios ceremonijos prie limuzino jaunasis, geriantis degtinę tiesiai iš butelio, ir jaunoji, grakščiai suspaudusi kumštyje ir... graužianti vištos kulšį.
Garsioji aikštė Minske šalia Respublikos rūmų, kurioje dažniausiai vyksta mitingai prieš nesąžiningus rinkimų rezultatus, ir visi jie bagiasi vienodai - išvaikymu. Ir taip kas penkeri metai. O tarp prezidento rinkimų žiemą aikštė tarnauja kaip čiuožykla - žiemos sportą Batka juk mėgsta, principą „duonos ir žaidimų“, atrodo, jis įgyvendina visai neblogai.
Šalia aikštės - karo muziejus, praskiestas dar tirštesne propaganda, todėl aplankyti verta. Užrašas ant muziejaus irgi kalba pats už save.
Tokį plakatą, jei tik kas padovanotų, mielai pasikabinčiau namie:
Kazino ir viešbutis, matyt, ir šiandien dar veikiantys:
Minskas prikištas stalinistinės architektūros - ačiū Dievui, su Vilniumi sovietai tiek nespėjo prisižaisti. O Minske bandėm ieškoti kažko panašaus į senamiestį, pavyko rasti tik vieną nedidelį kvartalą, kuris galėtų pretenduoti į senamiesčio pavadinimą:
Tokio artimo tarybinių daugiabučių ir šventyklos derinio kitose šalyse lyg ir neteko matyti:
Pirmas vaizdas, pasitinkantis išėjus iš traukinių stoties:
Aikštė šalia Baltarusijos vyriausybės, ironiška, pavadinta Nepriklausomybės vardu - paskutinis tautos susirinkimas (kai išvaikė iš čiuožyklos) šioje aikštėje, siekiant nepriklausomybės nuo ūsuotojo prezidento, baigėsi eiliniu sudaužymu. Beje, sako, kad čia turbūt yra vienas geriausių tikros stalinistinės architektūros pavyzdžių visoje ex CCCP.
O po šia aikšte į gylį pastatytas 3 aukštų požeminis prekybos centras. Gal dabar jau situacija kita, bet prieš kelis metus vitrinos ten atrodė kaip Gariūnų turgavietėje - pardavinėjami netikrų prekės ženklų rūbai: Guci vietoj Gucci, Puna vietoj Puma ir t.t. Dalis dar apskritai buvo tuščios. Bet užtat tai nemaišė jaunavedžiams čia atvykti ir fotografuotis - matyt, jie negali atsispirti tokio prabangaus interjero traukai, ir todėl per vestuves važiuoja fotografuotis į prekybos centrą. Jau gailiuosi, kad mes į „Akropolį“ tą dieną neužsukome...
Beje, tame pačiame prekybos centre valgėme picerijoje - picos neskanios, bet juokingiausia, kad vienam iš mūsų baigiant valgyti priėjo padavėja ir paprašė lėkštės - paskutiniam picos gabalėliui padėjo šalia mažesnę, o didesnę pasiėmė - sako, virtuvė pritrūko lėkščių. Po kiek laiko dėl to paties su mažesne lėkšte priėjo ir prie manęs, atidaviau - juk reikia padėti spręsti lėkščių krizę. Nors picerija tuo metu gana apytuštė buvo...
Šalia centrinės aikštės su čiuožykla yra toks naktinis klubas - negalėjom nesusigundyti neužeiti:
Vertėjo, nes papuolėm praktiškai į geriausių baltarusiškų madų šou:
Beje, vyrukai tuo metu vienas po kito išeidavo į lauką, išsitraukdavo pusnyje paslėptus degtinės butelius, išgerdavo ir atgal į klubą - juk taip pigiau. Jei ten būsite, priprasite - taip, kaip pas mus kažkada tiesiog gatvėje būdavo įprasta gerti alų, ten vakarais pilna su degtinės buteliais. Kaip su alaus.
Užtat vieno dalyko iš Lukašenkos galėtume tikrai pasimokyti - gatvių ir pastatų apšvietimo vakarais. Pagrindiniame Nepriklausomybės prospekte vakarais nėra nė vieno neapšviesto pastato - visi apšviesti tikrai įspūdingai, neblogai pakeičia stalinistinės architektūros veidą.
Beje, panašus prospektas, kaip ir Nepriklausomybės gatvė Minske, sovietų sumanymu juk ir Vilniuje turėjo atsirasti - nuo Kalvarijų gatvės per patį senamiestį pro Vilniaus, Vokiečių ir Subačiaus gatves. Dėl to ir Vokiečių gatvės viduryje stovėję pastatai buvo sugriauti, toliau planuota griauti Vilniaus gatvės rytinės pusės pastatus ir net šv. Kotrynos bažnyčią - bet ačiū Dievui, kažkodėl šis planas nebuvo įgyvendintas. Turėtume dabar tokį 6 juostų bulvarą Vilniaus senamiestyje ir griozdus šalia jo - panaši dovana atiteko kaimynams:
McDonaldas naktį - tikriausiai traukiamiausias Minsko objektas:
Kainos kavinėse, beje, ne tokios jau ir mažos - buvo ir brangesnių nei Lietuvoje, buvo ir pigesnių.
Vienas naujausių ir turbūt jau vienu iš Minsko simboliu tapusių statinių, Batkos pasididžiavimas - nacionalinė Baltarusijos biblioteka. Deimanto formos, 22 aukštų, nieko sau biblioteka! Užtat apie jos finansavimą teko girdėti visokių gandų - neva tai buvo valdžios reketas iš verslo, visi privalomu būdu turėjo mestis prie bibliotekos pastatymo.
Gerai, kad šio blogo neskaito sovietine nostalgija sergantys pensininkai, o tai pradėtų rėkti - "va, žiūrėk, koks geras Lukašenka, ir švaru mieste, ir biblioteką pastatė, ir dar darbo matyt visi turi". Visiems tokiems mielai pasiūlyčiau kraustytis ir gyventi į Baltarusiją - skanaus.
O visi likę tikrai išbandykite šitą pramogą savaitgaliui - atstumas tik šiek tiek didesnis, nei iki Grūto parko, o sovietinės realybės muziejus tai tikras, nesukurtas. Kelionė traukiniu iš Vilniaus trunka vos kelias valandas, pigiausi bilietai kainuoja mažiau nei 100 litų, Baltarusijos vizą konsulate už 25 eurus padaro per savaitę. Beje, Baltarusijos konsulate jau neblogai galima pajusti tą atmosferą - kai visagalis apsauginis prižiūrėtojas (tas pats buvo prieš kelis metus, tą patį radau ir šią vasarą užsakinėdamas tranzitines vizas) pradeda rėkti, kai kažkam suskamba telefonas, ir grasina išmesti iš konsulato - nesumaišysi su jokia kita šalimi.