Apžvalgos bokštas pastatytas tarp Šiaulėnų ir Šaukoto esančiuose kalneliuose, nuo kurio atsiveria Šiaulėnų ir Šaukoto apylinkių vaizdai. Užlipus į jį galima pamatyti ne tik Radviliškio miestą ir jo apylinkes, bet ir Rėkyvą. Prie bokšto įrengtas pėsčiųjų takas, juo galima nueiti iki Kudinų piliakalnio, kitaip vadinamu Šiaulės kalnu.
Netoliese yra Varpinės kalnas, šiek tiek atokiau – Kartuvių kalnas. Šiaulėnų ir Šaukoto apylinkėse išsidėsčiusius objektus galima pasiekti ne tik automobiliu, bet ir dviračiu. Parengtos dvi trasos (viena – apie 22 kilometrų, kita – apie 17 kilometrų), jos apjungia įdomius lankytojams objektus: Diktariškių, Šiaulėnų dvarus, Šiaulėnų Šemetų koplyčią, Šiaulėnų krašto muziejų. Tikimasi, kad ši vieta taps turizmo traukos objektu ir paskatins atvykti kuo daugiau turistų į Radviliškio kraštą.
„Šį bokštą jau rudenį aplankė nemažai žmonių. Unikalūs, nepakartojami Šaukoto ir Šiaulėnų apylinkių vaizdai atsiveria rudenį, neapsakomo grožio lietuviško pavasario vaizdai taip pat užburia. Tikrai tikiu, kad ši vieta bus didelis traukos objektas ne tik Radviliškio rajono gyventojams, ne tik Lietuvos žmonėms, bet ir svečiams iš užsienio“, – sako Radviliškio rajono savivaldybės meras Antanas Čepononis.
Trumpai apie Šiaulės žemę
Šiaulėnų miestelis yra vakariniame Radviliškio rajono pakraštyje. Greta – Šiaulaičių ir Pašiaulio kaimai ir netoli aukšai virš jų iškilęs Šiaulės kalnas (Kudinų piliakalnis).
Pasak žmonių pasakojimų, čia stovėjusi stipri, toli žinoma pilis. Pilis turėjo ir savo miestą, kurį, pasak legendos, pakilęs vėjas užpustė smėliu. Mieste buvusi varpinė ir bažnyčia, kurios dabar atsidūrusios po smėliu. Visai šalia jo – Varpinės, kiek atokiau – Kartuvių kalnas. Sakoma, kad net varpus gaudžiant galima išgirsti priglaudus ausį prie kalno. Kita legenda byloja, kad kažkur čia vyko mūšis ir prasivėrusi žemė prarijo netikėlių kariuomenę.
Visa tai rodo, kad čia senovėje buvo garsi vieta, galbūt kažkokios administracinės žemės centras. Tam sąlygos nuo senų laikų buvo labai tinkamos. Apylinkėse tyvuliavo 2 gana dideli seklūs ežerai, kurių vietas galima atsekti pagal lygias durpingas pievas, piliakalnio papėdėje iki šiol trykšta šaltinis. Prieš keliasdešimt metų atliekant žvalgomuosius tyrimus buvo aptiktos ir senovinės gyvenvietės liekanos. Prieškaryje ir net tarybiniais laikais prie Šiaulės kalno pavasariais vykdavo pamaldos, į kurias suvažiuodavo žmonės iš plačių apylinkių. Tai – dar vienas šios vietos neabejotino reikšmingumo įrodymas.
Čia – įpatingas reljefas, Nuo Radviliškio besitęsiančios vidurio Lietuvos lygumos pavirsta kalvų masyvu. Yra net ir kaimas pavadintas Kalnų kaimu, trys ežerai. Jau kelis dešimtmečius šias vietas saugo Gomertos kraštovaizdžio draustinis, o dabar čia ir Tytuvėnų regioninio parko teritorija. Kalvynas tęsiasi vakarų kryptimi kelis kilometrus pereidamas į buvusios didžiulės pelkės Tytuvėnų tyrelio guolį. Ten pagal dabartinį suskirstymą baigiasi Aukštaitija ir prasideda Žemaitija.
Tam, kad šį kraštą atrastų keliautojai ir iš viršaus galėtų apžvelgti vietos gyventojai, neseniai buvo pastatytas 21 metro aukščio apžvalgos bokštas, taip pat nutiestas takas iki Šiaulės kalno. Lankytojų patogumui buvo paženklinti maršrutai, jungiantys gražiausias vietas ir įdomiausius objektus.
Prie lankytinų objektų pastatyti stendai, įrengtos atokvėpio vietos. Keliauti čia galima pėsčiomis, dviračiais ir automobiliais. Žinoma, įdomiausia dviračiais. Dviračių trasų žemėlapius galima rasti Tytuvėnų regioninio parko interneto svetainėje, skiltyje „Žemėlapiai“. Bokštas ir trasų pradžia yra vos už dviejų kilometrų nuo Šiaulėnų važiuojant link Šaukoto.
Aplink – viduramžiais didikų Šemetų valdytos žemės. Šiaulėnuose bei visai netoli esančiuose Diktariškiuose yra išlikę jų statyti dvarai. Dar ir šiomis dienomis galime aplankyti 1869 metais pastatytą Šiaulėnų bažnyčią, užsukti į Šemetų giminės koplyčią – mauzoliejų bei labai savitą miestelio muziejų. Išvažiuojant iš Šiaulėnų Šaukoto link, palei Šušvės upelį, stovi paskutiniai Šiaulėnų dvaro rūmai.
Nors gerokai laiko apgadintas, iki šių dienų išlikęs pastatas, unikalus savo oranžerija, kuri jungė dvaro rūmus su oficina. Gali būti, kad Šiaulėnų dvarą statė ir jį valdė Jonas Šemeta, apie kurį žmonėse iki šiol sklinda įvairūs pasakojimai: sakoma, neva jis turėjo apie 2200 baudžiauninkų. Jei kuris gerokai prasikalsdavo, ponas liepdavo nuplakti. Tačiau vos žmogus po pirmų smūgių imdavo rėkti, ponas bausmę tuoj sustabdydavo – buvo gailestingas. Baudžiauninkai tuo naudodavosi, o savo poną vadindavo „geruoju seneliu“.
Toliau važiuojant keliu link Šaukoto ir grožintis kalnais ir pakalnėmis nuoroda nuves prie Diktariškių dvaro rūmų, buvusių Tadeušo Šemetos namų. Dar ir šiomis dienomis dvaro vaizdas stebina – aukšti sienojai, galingos paradinio įėjimo kolonos pasitinka retai teužklystančius smalsuolius. Iš beveik kelių šimtų metų senumo dvaro aprašo žinoma, kad tuomet dvaro rūmuose buvo 22 kambariai ir salės, pastatą šildė 15 baltų koklių krosnių ir židinių. Nuo dvaro šiaurės kryptimi veda užburianti beveik kilometro ilgio įvairių medžių alėja. Tai išskirtinis dvaro elementas, kurį būtina apžiūrėti ir pajausti šimtamečių medžių energiją.
Palikę Šiaulės žemę už penkiolikos kilometrų pasiekiame su skaudžiu ir labai svarbiu lietuvių tautai laikotarpiu susijusią vietą. Tai – atkurtas, dabar visoje Lietuvoje žinomas, Minaičių bunkeris. 1949 m. vasario 2–22 d. Minaičių kaime posėdžiavo Lietuvos partizaninio karo apygardų vadai, kurie vasario 16-ąją pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaraciją. Išvysime atstatytą autentišką Lietuvos partizanų vyriausiosios vadavietės bunkerį, virš jo esančią klėtį ir šalia bunkerio pastatytą paminklą.
Toliau važiuojant link Panevėžio, už kelių kilometrų pasieksime garsųjį Burbiškio dvarą, kuris istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVII a. Pirmieji savininkai buvo Burbos, nuo jų ir kilo iki šiol išlikęs vietovės pavadinimas. Pasuktinieji jį valdę ir formavę – Baženskiai, kurie ir pastatė gražiuosius neogotikinius dvaro rūmus, sukūrė didelį parką, iškasė tvenkinius, sumodeliavo salas ir sujungė jas tilteliais. Dvaro pastatai suformuoti taip, kad sudarytų didelį uždarą kiemą, dėl ko visas ansamblis kiek primena tvirtovę.
Pokario metai buvo sunkūs: dvaras beveik sunyko, tačiau 1992 m., A. Baženskiui padovanojus dvarą Radviliškio rajono savivaldybei, prasidėjo tikras šios vietos atgimimas. Sutvarkytas dvarą supantis parkas, užimantis 28 ha, jame gausu medžių alėjų bei įspūdingų tvenkinių, kuriuose yra 15 salų – kiekviena jų turi savo vardą (Alyvų, Orkestro, Bebrų...). Salas jungia 22 tiltai ir tilteliai. Renovuoti dvaro pastatai, mažoji architektūra. Dabar šis dvaras – tikras tulpių rojus, kasmet čia vyksta visoje Lietuvoje žinomos Tulpių žydėjimo šventės. Tulpyne šios gėlės susodintos pagal XX amžiaus pradžios tradicijas (augalus tuo metu sodindavo klombose ir lysvėse). 1995 metais muziejus įsigijo nedidelę Felikso Malčiausko surinktą tulpių kolekciją. Jos tilpo keliose dvaro parko lysvėse, paskui kasmet daugintos, kol susidarė didesnis plotas. Dabar dvaro tulpyne skleidžiasi 430 rūšių tulpės.
Gal ir ne viską per vieną dieną pavyks aplankyti, bet atvykti verta. Tai – dar vienas labai patrauklus ir savitas Lietuvos kampelis.