Į krantą išmestą medį menininkas paverčia įspūdingais gyvūnais

Tie, kurie net nesidomi menu, pamatę jo skulptūras akimirkai sustoja ir nejučia jų dėmesį prikausto įspūdingi kūriniai.

Į krantą išmesto medžio skulptūros ne tik suburia tūkstančius smalsuolių į šio menininko parodas, bet ir kiekvienais metais patraukia Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos II dėmesį, kuri atvyksta į didžiausią sodininkystės parodą visoje Anglijoje − Čelsio gėlių parodą (ang. Chelsea Flower Show).

Jamesas Doranas-Webbas, iš Anglijos kilęs menininkas, kuriam niekas negaili komplimentų, tinklaraščiui Euroblogas.lt atvirai pasakoja apie aistrą darbui, bemieges naktis bei atvirauja, ką reiškia būti pripažintu menininku Anglijoje, tačiau gyventi su šeima Filipinuose.

Į krantą išmesta mediena atgyja gyvūno pavidalu

Gimęs Birmingame, gyvenęs Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje, o šiandien gyvenantis Filipinuose, Jamesas Doranas-Webbas prikelia nenaudojamą, į pakrantę išmestą medį naujam gyvenimui. Iš pirmo žvilgsnio skulptūros atrodo tarsi gyvos, sustingusios judesy.

„Aš dažniausiai kuriu gyvūnų skulptūras. Prieš pradėdamas darbus daug analizuoju pačius gyvūnus, kūno povyzą, raumenų struktūrą. Mano gyvūnai yra natūralaus dydžio, stengsiuosi atkurti juos veiksme. Procesas nėra labai trumpas. Užtrunku nuo keturių iki šešių mėnesių, kol skulptūra būna užbaigta, tačiau dar nebuvo nė karto, jog būčiau iki galo patenkintas savo kūriniu. Tik spaudžiantys terminai priverčia mane baigti darbus ir nutraukia mano nesibaigiančius patobulinimus“, − sako skulptorius Jamesas.

Paklaustas, kaip vyksta visas procesas, pašnekovas sako, jog visų pirma praleidžia daugybę valandų nagrinėdamas patį gyvūną, nes proporcijos, anot menininko, yra labai svarbi dalis, jog gyvūnas atrodytų tikras.

„Po to seka brėžinys to, kas mano galvoje susidėliojo paieškų metu, kai informacija nugula, o aš matau pilną vaizdą savo vaizduotėje. Po viso to prasideda smagiausia dalis: su savo kelių žmonių komanda suviriname gyvūno rėmą iš nerūdijančio plieno − atrodo tarsi jo skeletas. Po to seka labai kruopštus atskirų medžio gabalėlių, kurie buvo nuplauti į krantą (angl. driftwood), rinkimas ir lipdymas prie metalinio skeleto. Kartais praleidžiu savaites ieškodamas tobulos detalės gyvūnui. Pavyzdžiui, esu ieškojęs arklio šlaunies dalies beveik tris mėnesius. Situacija atrodė beviltiška, tačiau suradus trūkstamą dalį aplankė jausmas tarsi laimėjus loterijoje.

Iš viso užtrunku apie 1500 valandų pastatyti vieną arklio skulptūrą, tačiau tai toli gražu ne pabaiga. Skiriu didžiulį dėmesį kokybiškai nufotografuoti skulptūras. Surandu tinkamiausią vietą gamtoje. Tai gali būti prie vandens ar džiunglėse. Tuomet skulptūros nugabenamos apie 3 val. ryto, kuomet visi laukiame saulėtekio − įspūdingiems momentams jis yra būtinas. Daugelis manęs klausia, ar nuotraukos yra tiesiog sukarpytos ir retušuotos gamtos fone Tačiau tai netiesa, viskas gyva ir tikra“, − sako tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas.

Europa − namai, tačiau antrieji

Paklaustas apie gyvenimo planus, Jamesas sako kol kas neplanuojąs grįžti į gimtąją Angliją. Juokauja, jog ten darbo jėga ir pragyvenimas tokie brangūs, kad negalėtų sau leisti toliau būti menininku. Jis turi kelių žmonių komandą, kuri dirba su juo daugiau nei dešimtmetį ir jį supranta. Nepakeičiamų nėra, tačiau tai jam kainuotų metų metus treniravimo.

„Problema būtų taip pat su ištekliais. Čia, Filipinuose, Sebu saloje, randu labai senos, tačiau geros, tvirtos medienos, išmestos į upės, jūros ar ežero krantą. Ją naudoju savo darbams. Turėti tas pačias sąlygas rinkti medieną Anglijoje būtų beveik neįmanoma.

Gera terpė menui − stabili šalies ekonomika

Jamesas sako, jog tai, kaip visuomenė ir pati šalis vertina meną, labai priklauso nuo jos ekonominės padėties. Jei ekonomika stabili ir auganti, valdžia ne tik parems menininkus, bet priims jiems palankius įstatymus. Pavyzdžiui, jei žvelgsime į tokią besivystančią šalį kaip Filipinai, menas paprastam gyventojui nėra būtinybė, kai čia pat skurdas, todėl yra nelengva visiems meno atstovams.

„Žvelgiant į Angliją, situacija kitokia, tačiau matau, kaip Londono meno galerijos nuo šių metų pradžios verčiasi tikrai sunkiai ir esu įsitikinęs − tam įtakos turi pastarieji įvykiai šalyje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos (angl. Brexit)“, − savo nuomone dalinasi Jamesas.

Dirbtuvėse − sunkus darbas, parodoje – karalienės dėmesys

Skambant 1970-80-ųjų roko muzikai dirbtuvėse visi zuja, pjauna, kala ir įnirtingai ruošiasi artėjančiai svarbiausiai metų parodai − Čelsio gėlių parodai. Karališkosios sodininkystės draugijos (angl. trumpinys RHS) rengiama paroda vadinama sodų olimpiada, tačiau čia galima išvysti nemažai skulptūrų ir kitokių meninių kūrinių.

Britanijos karalienė trejus metus iš eilės buvo sustojusi pasigrožėti šio menininko kūriniais. Jamesas pasakoja, jog nedrąsiai stebėjo karalienę, žvilgčiojančią į jo skulptūras, taip pat princą Phillipą. Šiais metais Jamesas taip pat tikisi pamatysi karališkąją šeimyną bent praeinant pro šalį, o galbūt net ir sulaukti komentarų.

Planuoja 10 metrų įspūdingą kūrinį

„Šiuo metu mano didžiausias projektas − drakonas, kuris sveria daugiau nei 6 tonas! Jis iškeliavo į Singapūrą, kurį įsigijo mano mėgstamiausias pirkėjas, Singapūro sodų vyriausiasis direktorius dr. Kiatas W. Tanas. Jei dr. Tanas nebūtų buvęs įkvėptas filmo „Hobitas II“, kuriame skraido drakonai, turbūt niekuomet nebūčiau sukūręs šios didžiausios savo drakono skulptūros (6 metrų aukščio ir 6 metrų pločio). Dr. Tano užgaida man tikrai buvo viena džiugiausių naujienų.

Ateityje svajoju pastatyti „Gyvybės medžio“ (ang. Tree of Life ) skulptūrą. Prieš aštuonerius metus radau didžiulę medžio nuolaužą, kuri siekia net dešimt metrų. Tai būtų neįtikėtinai didelis projektas, apie kurį kol kas tik svajoju. Jam reikėtų daugiau nei kelis šimtus tūkstančius dolerių investicijų, tad teks palaukti, kol turėsiu tiek pinigų“, − šypsosi Jamesas.

Naujausias video apie skulptūrą-šventyklą ir tai, kaip ji buvo kuriama: