Taigi skaitome seną naująjį Turizmo įstatymo projektą (esantį Vyriausybės tinklapyje), kurį parengė Ūkio ministerijos specialistai iš Turizmo politikos skyriaus. Tokia įžanga, rodos, gerą žadanti... Jeigu „rodos“, tai liaudies išmintis byloja – žegnokis, nes visko su tuo turizmu yra nutikę ir dar neaišku, ko tikėtis.
Turizmo įstatymo projekto pabaiga, vadinamasis priedas, skelbia, kad šiuo įstatymu įgyvendinama Europos Sąjungos direktyva, kurios sutrumpintas pavadinimas būtų „Dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių“ ir kuria yra keičiama dabar galiojanti analogiška direktyva. Ką gi, aiškumo dėlei tenka pasklaidyti ir minimą direktyvą, kad visas reikalas būtų dar aiškesnis...
Kam to reikia? Vis dėlto reikia, nes direktyvoje kalbama tik apie organizuotas turistines keliones ir tokių kelionių organizatorius, o Turizmo įstatymo turinys ir apimtis kur kas platesnė – jis aprėpia ne tik organizuotas turistines keliones, bet ir apgyvendinimo, turizmo informacijos paslaugų teikimo reguliavimą,ir net Lietuvos turizmo valdymą. Tai bent, pasakysite. Bet čia ir nutinka problema.
Turizmo sąvokos – įstatymo pokštas ar bandymas pakeisti turizmo sampratą
Įprastai galioja nerašyta taisyklė – kiekvienas dalykas ar reiškinys turi jo paaiškinimą arba tam tikrą esmę. Turizmas (periodiškai beveik visi būname turistais) irgi turi tam tikrą turinį ir atitinkamas kategorijas. Todėl jeigu jau turizmas, tai gal ir reikėtų visiems pasakyti ir paaiškinti, kas yra tas „turizmas“. Deja, nerasime įstatyme to, kam skirtas įstatymas. Gal tai per daug sudėtingas klausimas įstatymo projekto rengėjams. Niekis, teks be to „turizmo“ apsieiti... Svarbu, kad turime kitą turizmo sampratos kategoriją – įstatyminę normą, kas yra „turistas“.
Negalima nepacituoti „turistas – fizinis asmuo, siekiantis sudaryti sutartį dėl šiame įstatyme (suprask – Turizmo įstatyme) nurodytų turizmo paslaugų teikimo arba turintis teisę vykti į kelionę pagal sudarytą sutartį“. Sekant įstatymo rengėjų išmintimi, ta sutartis – tai niekas kitas, o sutartis su kelionių organizatoriumi dėl organizuotos kelionės... ir nieko daugiau. Bet kaip bus, jeigu ta sutartis bus sudaryta Petro iš Vilniaus Žvėryno su viešbučiu Fabijoniškėse, kuris pagal įstatymo didžiąją raidę yra vienas iš turizmo paslaugų teikėjų, tai ar Petras važiuodamas iš Žvėryno į Naujamiesčio viešbutį bus turistas?
Tiek to, gal tas Petras persigalvos ir „nebesieks“ tos sutarties ir nebenorės būti pripažintas turistu... Bet žinote, Petro brolis Jonas kas metai žiemą vyksta į Karpatus slidinėti, o vasarą į Kroatiją prie jūros pailsėti. Ir tas Jonas niekada, niekada niekada nesudaro jokių sutarčių su jokiais kelionių organizatoriais, o keliauja savarankiškai, užsisako viešbučius (pagal įstatymą išeitų turizmo paslaugas, bet ne apgyvendinimą) taip pat savarankiškai... Ir visa kita, ko reikia kelionėje, – vėl savarankiškai....
Toks Jono keliavimas „savarankiškai“ reiškia, kad Jonas pagal įstatymo dvasią nėra ir nebus turistas, nes turistas tik tas, kuris keliauja pagal sutartį. Jonai, pagal lietuvišką Turizmo įstatymą tu – NE turistas, ir taškas. Jonai, tu nebūdamas turistu, negali būti priskirtas ir prie Lietuvos išvykstamojo turizmo, nors tokia turizmo rūšis nurodoma ir apibrėžiama įstatyme. Ačiū Dievui, kad toks Turizmo įstatymas dar neatima galimybės Jonui būti keliautoju. O kaip bus su vietiniais turistais ir tokia pat turizmo rūšimi, kai mes visi keliaujame be jokių sutarčių? Įstatyme apibrėžiama ir tai, kas yra atvykstamasis turizmas, – ar šiuo atveju užsienio svečiams – turistams – taip pat galios sutarties reikalavimas? Na štai, taip atsitiko, kad Lietuvoje turistais tapsime tik įstatymo nustatyta tvarka? Ko gero, net sovietmečiu komunistų partijai to nepavyko nustatyti...
Bet yra paaiškinimas, ir tas paaiškinimas slypi įstatymo rengėjų „išmintyje“... Jau buvo minėta direktyva „Dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių“, kuri perkeliama į Turizmo įstatymą ir kurioje nėra „turisto“, o yra „keliautojas“. Direktyvoje išsamiai paaiškinta ir net parodyta į kitus ES dokumentus ir tarptautines konvencijas kodėl vartojama „keliautojas“, o ne kas kita ir, kad tai taikoma tik organizuotoms kelionėms. Tačiau Turizmo įstatymo projekto rengėjai vietoje „keliautojas“ įstatyme parašo „turistas“, o termino paaiškinimą palieka tą patį kaip ir direktyvoje. Gudru ir paprasta? Vargu, nes tai du skirtingi dalykai. Bet įstatymo rengėjams, matomai, arklys ar asilas yra tas pat – abu turi po uodegą, keturias kojas, dvi ausis ir visai nesvarbu, kad vienas veda kumeliukus, o kitas asiliukus...
Iš tiesų, kai nėra keliautojo negali būti ir turisto. Tik štai keliautojas (ar keleivis) yra bet kuris Jonas ar Petras, o turistu jie tampa kada atvykstą į savo kelionės tikslo vietą ir apsistoja – turi joje bent vieną nakvynę. Tokią turisto sampratą pateikia tiek ES reglamentas „Dėl Europos turizmo statistikos“, tiek Pasaulio turizmo organizacija savo rekomendacijose turizmui. Kitaip sakant Vilniuje po senamiestį vaikščiojantys japonai yra turistai, nes čia jie atkeliavo, apsistojo ir yra Vilniaus svečiai, o ne nuolatiniai gyventojai vilniečiai. Ir visai nesvarbu kaip jie atkeliavo.
Tiesa yra keletas atvejų kas iš keliautojų nėra priskiriama turistams – tai pabėgėliai, diplomatai ir konsuliniai darbuotojai, kariškiai, ir bene svarbiausia – darbo migrantai. Todėl kyla klausimas – kodėl įstatyme taip iškraipyti ir painioti pagrindines turizmo sąvokas. Nejaugi Lietuvos turizmo politikos formuotojams nesuprantami ar nežinomi kiti turizmo srities dokumentai, tarptautinės rekomendacijos. Beje minėtas ES reglamentas, kuriame pateikiama nemažai sąvokų apibrėžčių ir kitų turizmo srities kategorijų yra Lietuvai privalomas. Atrodo kad įstatymo rengėjai sulygindami du skirtingus juridinius dokumentus nesuprato vieno skirtumo, kad jei balnas tinka žirgui tai nereiškia, kad tinka ir karvei...
Iš įstatymo „kuriozų“ srities negalima nepaminėti dar vieno Turizmo įstatymo rengėjų „juoko“. Štai įstatymo nuostata: „Turizmo informacijos centras – turizmo paslaugų teikėjas, nemokamai ir (ar) už atlygį turistams teikiantis paslaugas, apimančias informacijos apie turizmo išteklius ir turizmo paslaugas rengimą, teikimą ir (ar) skleidimą“. Kaip tai suprasti: turizmo informacijos centrai tampa ne informacijos, o kažkokių turizmo paslaugų teikėjais.
Taip bent... Tikėtina, nepriklausomai nuo to kaip rašoma įstatyme, atvykęs Džonas iš Londono gaus tame centre jam reikalingą ir naudingą informaciją, nors ir nurodoma, kad ta informacija turi būti apie „rengimą, teikimą ir (ar) skleidimą“. Na, tiesiog yra kaip yra, pradžia iš vienos operos, o pabaiga iš kito miuziklo...Kokia ir apie ką bus ta informacija galima tik išmąstyti, bet kam turistui reikalinga informacija apie tai kaip ji rengiama, teikiama ar skleidžiama? O kodėl Turizmo įstatymu nereikalaujama iš turizmo informacijos centrų, kurie finansuojami iš savivaldybių biudžetų, vykdyti tam tikrų turizmo rinkodaros funkcijų? Jeigu jau įvardijami turizmo informacijos centrai – tai kodėl nėra jokių jų funkcijų?
Keliavimo naujovės ir ko tikėtis Petrui
Gal jau užteks apie Turizmo įstatymo turizmo sąvokas ir jų apibrėžtis. Jų yra daug ir galima būtų dar pažerti keletą „perliukų“... Tačiau bene svarbiausia Turizmo įstatymo dalis, kokios garantijos laukia „petrų“, kurie keliauja į kitas šalis įsigiję organizuotas keliones arba, kitaip sakant, patiki savo lūkesčius ir pinigus kelionių organizatoriams.
Kelionių organizavimo versle atsiranda nauja veikla, tiksliau, įteisinama kaip organizuotų kelionių paslaugų rūšis – tai susijusių kelionės paslaugų rinkinys, kuris nėra tapatus iki šiol buvusiam organizuotos kelionės paslaugų paketui. Vėl gi įstatymo rengėjai ir šiuo atžvilgiu susikuria „savas“ sąvokas ir jų aiškinimus, negu tai yra įvardijama jau minėtoje direktyvoje. Dar daugiau, direktyva pakankamai aiškiai įpareigoja šalis nares ją perkelti neiškraipant joje reglamentuojamų normų.
Matomai įstatymo rengėjų logika yra tokia, kad Lietuvos turizmo sektorius vis dėl to turi savas turizmo paslaugas ir savus tokių paslaugų teikėjus, tik tenka apgailestauti, kad tokių nėra nei ES, nei Lietuvos Ekonominių veiklų rūšių klasifikatoriuje. Maža, kad nėra – nuo šiol Lietuvoje bus, nes to nori turizmo politikos formuotojai, o po to gal panorės ir Seimas priimdamas tokį Turizmo įstatymą.
Bet kokį gi pasirinkimą organizuotų kelionių versle Turizmo įstatymo rengėjai pateikia „petrams“? Pirmiausiai pasirinkimo galimybę – organizuotos kelionės paketą ar susijusių kelionės paslaugų rinkinį. Ir vienu ir kitu atveju turi būti nemažiau kaip dvi kelionės paslaugos, pasirenkant iš keleivių vežimo, apgyvendinimo, autotransporto nuomos ar kitokios kelionės paslaugos. Tačiau skirtumas – kaip jos sudarytos – paketas tarsi vieno rangovo tvirtai suręstas statinys ir neblogai apdraustas, gi rinkinys – tai toks statinio variantas kai jo kūrėjai (statybininkai) iš skirtingų miestų ir skirtingų interesų, o draudimas gali būti ir minimalus. Ar jis bus pakankamas, kai koks nors susijusių kelionės paslaugų organizatorius (pardavėjas) netesės savo įsipareigojimų „petrams“? Turbūt tik ateitis parodys, bet ji jau už durų.
Taigi visas įstatymo dėmesys ir žodis tenka organizuotų kelionių paketams ir su jais susijusiems klausimams. Kelionių organizavimo versle, kai parduodamas kelionės paslaugų paketas, naujienos net dvi ir pirma, sena tvarka – gera tvarka, ir antra, nauja tvarka – visiems „petrams“ teks pakrapštyti savo pinigines... Kaip tai? O gi Lietuvoje atsiranda kelionių garantijų sąskaita, – speciali pinigų taupyklė, reikalinga nedorų (jei taip galima pasakyti) kelionių organizatorių skolų keliautojams padengti. Taip taip, jeigu „jonų“ pavyzdys, keliauti savarankiškai, vis dar netinka, tai įstatymo naujoji tvarka „petrus“ privers apie galimą alternatyvą pagalvoti, o gal net pasirinkti lenkų kelionių organizatorius. Juk lietuviai jau turi patirtį su maisto, vaistų prekyba, tai kodėl į šį apsipirkimo „paketą“ neįjungus dar ir pigesnes lenkiškų kelionių paslaugas.
Kelionių garantijų sąskaita – iš pažiūros lyg ir „nekaltas avinėlis“ kelionių versle. Bent jau įstatymo rengėjai taip mąsto. Kodėl? O todėl, kad ji gali būti ir kokios nors turizmo asociacijos „kišenėje“, na, pagal įstatymą – depozitinėje sąskaitoje. Dar jos nekaltybė ir ta, kad 1,0 procentą nuo organizuotos turistinės kelionės pardavimo kainos – tokį „niekutį“, turės pervesti kelionių organizatoriai, kurie parduos kelionių paketus. Susijusių kelionės paslaugų rinkinių pardavėjai – jūs laisvi nuo tos sąskaitos, nes jūs patikimi....
Tačiau iš ko tuos pinigėlius surenka (na, uždirba) kelionių organizatoriai, o iš tų pačių „petrų“, „algių“, „maryčių“ ar „rūtų“. Taigi tas vienas procentas ne restorano arbatpinigiai, o labai konkreti suma, kuri bus paimta iš prieš tai išvardintų keliautojų. Konkurencija, konkurencija neleis didinti kainų? Tik pasvajokit. Jeigu taip nutiktų, tai kelionių pardavimo agentai turės mažesnį komisinį arba bus taupoma atlaisvinama viena darbo vieta.
Jeigu kelionių organizatorių draudimo nepakanka – susimokėkite papildomai į kelionių garantijų sąskaitą
Kukli ta priemonė kelionių garantijų sąskaita ir tikslas geras – papildomai apsaugoti keliautojų piniginius interesus kai kelionių organizatoriai nebegali vykdyti savo įsipareigojimų. Tai kur čia tas blogis? Ar neatrodo, kad tas nelabasis slypi to paties Petro piniguose - žmogus patikėjo tuo ką jam gražiai pažadėjo, netgi sutartį pasirašė, pagaliau už duotus pažadus sumokėjo ir... skamba varpai Petrui – nebėra kelionės, nebėra jo sumokėtų pinigų...
Tai kur tie Petro pinigai už kelionę? O tie Petro pinigai dingo kaip pinigai Sekundės banke, nes buvo jame tik sekundę. Ir liko tik varganas organizatoriaus laidavimo draudimas, kurį tikrino, tikrina ir tikrins valstybės įgaliotos institucijos pareigūnai ir kurio vis neužtenka ir neužtenka ir tai žinoma jau dešimt metų. Ne, Petras nekaltas, kaltasis aiškus – kelionių organizatorius. Įstatymas Petro pusėje, privalu Petrui sugrąžinti pinigus už neįvykusią ar nepilnai įvykusią kelionę, o jeigu dar Petras kažkur svečioje šalyje paliktas likimo valiai – dar pareiga jį ir į tėvynę grąžinti. Kelionių organizatorius nemokus, jo beveik nėra ir nebėra Petro sumokėtų pinigų. Liko tik ta maža draudimo sumelė į kuria pretenduoja jau šimtai „petrų“...
O kelionių organizatorius tai nuolat buvo kontroliuojamas tos valstybės įgaliotos institucijos, kas mėnesį teikė ataskaitas, todėl gal ir jis nelabai kaltas, ir bendrai, jis nekaltas, kol tai neįrodė teismas. Eurika, Turizmo įstatymo rengėjai turi išeiti, – jūs visi kelionių organizatoriai esate (arba tiksliau kada nors būsite) kalti, todėl privalote susimokėti už dar nepadarytas kaltes. Eurika, kolektyvinė atsakomybė, be jokių išlygų, eurika – kelionių garantijų sąskaita. Teisybė triumfuoja, nes bus pinigų nemokių kelionių organizatorių skoloms padengti, nes rašantys įstatymą jau žino, kad to privalomo kelionių organizatorių draudimo nepakaks. Visi už vieną... tik tas vienas rodo vieną pirštą visiems.
Klausimas kaip ta teisybė bus pasiekta, kieno sąskaita ir kokiu protu? Kažkaip įtartinai įdomiai gaunasi – kelionių organizatorius turi įstatyminę prievolę savo veiklą (tiksliau įsipareigojimus) apdrausti vadinamu laidavimo draudimu (arba turėti kitokią finansinę garantiją), kad jo nemokumo atveju būtų galima kompensuoti jo keliautojams padarytus finansinius nuostolius. O tie nuostoliai – tai neįvykdyti kelionių organizatoriaus įsipareigojimai tiek keliautojams, tiek kelionės paslaugų teikėjams, ir svarbiausia pastariesiems, nes už jų paslaugas keliautojai sumoka dar nepradėję keliauti ir nuo pastarųjų įsipareigojimų nevykdymo prasideda kelionių organizatorių „griūtis“. Bet apie kelionių organizatorių įsipareigojimus įstatyme nieko, matomos tik kelionių organizatorių pajamos.
Gautos už praėjusius metus kelionių organizatorių pajamos (už visas organizuotas keliones) yra tas vienintelis kriterijus pagal kurį nustatomas kokio dydžio turi būti taikomas kelionių organizatorių draudimas. Tai 7 proc. tarifas nuo gautų pajamų. Tiesa, yra viena šiokia tokia „išimtis“, – tai minimalus privalomas kelionių organizatorių draudimas 200 tūkst. Eur. (arba 50 tūkst. Eur, kai kelionės organizuojamos ne skrydžiais), kuris turi savo „prasmę“.
Ką tai reiškia? O tą, kad iš esmės tik stambieji „banginiai“ naudojasi 7 proc. dydžio reikalaujamu draudimu, o tiksliau kai metinės pajamos viršija 3 mln. Eur. Bet kelionių organizatoriai, kurių metinės pajamos apie 1 mln. Eur., jiems vis viena taikomas 200 tūkst. Eur draudimo dydis reiškia jau 20 proc. nuo gautų pajamų, o jei pusė milijonas – bus 40 proc. Taigi įstatymo rengėjų „meilė“ kelionių organizatoriams tik iš pažiūros vienoda, bet procentine pinigine tos meilės išraiška atrodo „dusinanti“ smulkiuosius.
„Geros“ naujos žinios viešbučiams ir kitiems panašiems į juos
O kas gero laukia apgyvendinimo paslaugų teikėjus? Jau minėjau, kad visi viešbučiai ir panašūs tampa ne apgyvendinimo, o turizmo paslaugų teikėjais (netikite – skaitykite įstatymą). Kitos žinios – „geros“ žinios.
Pirma, apgyvendinimo paslaugų saugumas nebėra svarbus, nes buvę tokie reikalavimai dingsta iš įstatymo. Kitaip sakant gaisro gesinimas kiekvieno viešbučio reikalas ir valstybei tai nesvarbu. Nors Turizmo įstatymo priede konstatuojama, kad yra perkeliama direktyva „Dėl paslaugų vidaus rinkoje“, kuri kaip tik ES valstybėms narėms paslaugų saugumo srityje leidžia nustatyti tam tikrą priežiūrą.
Antra „gera“ žinia – apgyvendinimo paslaugos bus dviejų rūšių: tik arba klasifikuotos, arba neklasifikuotos. Viešbučiai, moteliai, svečių namai, kempingai galės veikti tik klasifikuoti, o visi kiti likę – tik neklasifikuoti ir nebandykite užsimanyti kitaip... Kaimo turizmui teks pamiršti savo gandriukus... Bet yra vienas įstatymo rengėjų ar tai ignoruojamas, ar tai pamirštas, ar tai nežinomas dalykas, kad apgyvendinimo paslaugos nepriklausomai ar jos yra paženklintos žvaigždutėmis ar nepaženklintos jau yra sudėliotos pagal rūšis net trijuose juridiniuose dokumentuose – tai minėti ES reglamentas „Dėl Europos turizmo statistikos“ ir Ekonominių veiklos rūšių klasifikatorius ir Statybos techninis reglamentas „Statinių klasifikavimas“.
Juose nieko panašaus nėra ir negali būti, nes klasifikavimas yra daugiau rinkodaros, kokybės vertinimo priemonė nei apgyvendinimo paslaugų rūšis. O minėti juridiniai dokumentai nustato iš esmės dvi rūšis: viešbučio ir panašaus tipo (ar rūšies) apgyvendinimą ir poilsio tipo (ar rūšies) apgyvendinimą. Todėl neaišku kokiu tikslu turizmo politikos formuotojai bando nevykusiai sukurti „savą“ apgyvendinimo paslaugų skirstymą. O gal priežastis yra ta, kad tas klasifikavimas bus vykdomas valstybės įgaliotos institucijos ir matomai noras būti dideliais viršininkais prasiveržia iš rengiamo Turizmo įstatymo privaloma klasifikavimo forma. Bet juk dvidešimt metų kai Lietuvoje veikia daugybė turizmo verslo asociacijų ir organizacijų.
Tai kodėl tos klasifikavimo funkcijos neperdavus Lietuvos turizmo rūmams, jungiantiems kelias asocijuotas turizmo verslo bendruomenes. Kažkodėl įstatymo rengėjai Kelionių garantijų sąskaitą, kurioje būtų kaupiamos lėšos, siūlo vienai iš turizmo verslo asociacijų, o tuo tarpu, klasifikavimo nepaleidžia iš savo rankų....
Turizmo įstatymas yra daugiau negu atskira ES direktyva ar kitas juridinis dokumentas. Savo apimtimi – tai bendras turizmo sektoriaus veiklą reguliuojantis teisės aktas, kuriame nustatomos normos tam, kad paslaugų vartotojai turėtų galimybes pasirinkti ir gauti kokybiškas, saugias, garantuotas paslaugas. Kažin ar įstatymo rengėjų bandymas manipuliuoti sąvokomis, įstatymo nuostatų tarpusavio ir kitiems teisės aktams prieštaravimai, o kartais nesuvokimas kas rašoma, leis pasiekti norimų tikslų. Tai reiškia tik viena – Turizmo įstatymo tobulinimas bus dar viena turizmo politikos formuotojų veiklos priemonė.