Šis Viduramžių miestelis yra tipiška šio regiono gyvenvietė, apsupta vilnijančių kalvų, kurios leido auginti kviečius ir kitus javus. Krako pradžią galima atsekti iki 1060 metų, kai šios žemės priklausė arkivyskupui ir Trikariko vyskupui Arnaldui. Glaudus ryšys su Bažnyčia daugelį amžių turėjo didžiulės įtakos gyventojams.
1891 metais Krake dar gyveno daugiau nei 2 tūkst. žmonių, nors jiems nestigo problemų – dėl prastų sąlygų žemės ūkiui buvo atėję sunkūs laikai. Nuo 1892 iki 1922 metų daugiau nei 1300 gyventojų paliko miestelį ir persikėlė į Šiaurės Ameriką. Prie blogų žemdirbystės sąlygų prisidėjo žemės drebėjimai, žemių nuošliaužos ir karas. Visa tai skatino masinę emigraciją.
1959 – 1972 metais Kraką niokojo žemės drebėjimai ir purvo nuošliaužos. 1963 metais likę 1 800 gyventojų buvo perkelti į netoliese esantį slėnį, vadinamą Krako Pešjera. Tikrasis Krakas buvo paliktas likimo valiai ir iki šiol po truputį byra bei irsta.
