Keliaudamas po Lietuvą ir nuolat priverstas atidžiai studijuoti Lietuvos žemėlapį, „atradau“ per pusę tūkstančio vietovardžių, kurių pavadinimas verčia šyptelėti ar suglumti. Tai gana daug tokiai nedidelei teritorijai, kaip Lietuvos Respublika. Dar įdomiau, kad nemažai keistų ar nejaukiai skambančių vietovardžių yra išnykę, panaikinti sovietmečiu ar pervardinti čia gyvenančių gyventojų prašymu.
Daugeliui jau iki skausmo žinomi Londonas, Paryžius ir Šveicarija minimi dažname straipsnyje apie netikėtus, juokingus ar šmaikščius Lietuvos vietovardžius. Tačiau atidžiau tyrinėjant Lietuvos žemėlapį, galima atrasti ne mažiau keistų kaimų, upių, ežerų ar pelkių pavadinimų. Daugelis jų be savo pavadinimo daugiau ir neturi nieko turistams pritraukti. O kai kurie jų neturi net iškabos ar kelio ženklo, prie kurio atvykę smalsūs turistai galėtų pasidaryti asmenukę. Bet šiandien jų šlovės valanda – kviečiu virtualiai pakeliauti po kitokią Lietuvą.
Beveik 150 šių ir kitų – juokingų, keistų, šmaikščių – šalies vietovardžių sugulė į stalo žaidimo „APJOK Lietuvą“ lentą, kuriuos žaidėjai gali aplankyti keliaudami po žemėlapį šachmatų žirgo ėjimu. Kol lauksite šiltų dienų ir tinkamo keliauti oro, it ankstesnių laikų didikai „apjokite“ Lietuvą ir gerai praleiskite laiką!
Lietuva turi ir Užsienį, ir savo Koloniją
Pratęsiant „ekspansinių“ pavadinimų sąrašą, reikia paminėti, kad ne tik Kuršo kunigaikštystė kažkada, bet ir dabartinė Lietuva turi savo Koloniją. Tiesa, mūsų kolonija ne Afrikoje, o – kaimas Anykščių rajono savivaldybėje, 3 km nuo Kurklių. Vilniaus Rasos taip pat turi savo „priklausinį“ – tarp Drujos ir Baltstogės g. esančiame kvartale susiformavo Rasų kolonija. Klaipėdoje netoliese buvusio celiuliozės fabriko atsirado Fabriko kolonija. Savo koloniją turi Lazdijų rajone esantys Seirijai. 2 km į pietus įkurta gyvenvietė vadinama Miesto Kolonija. Dar vienas miestas – kolonizatorius Jieznas, esantis Prienų rajone. Su juo besiribojanti gyvenvietė vadinasi Jiezno Kolonijos.
Lietuva turi ir savo Užsienį. Ir ne vieną. Remiantis Adresų registrų duomenų baze, Lietuvoje yra 2 kaimai pavadinimu Užsienis, 4 gyvenvietės Užsieniai, ir Užsienio miškas. Jie išsidėstę po visą Lietuvą – Ignalinos, Jonavos, Molėtų, Šakių, Šilalės, Raseinių, Telšių rajonuose.
Nuo Amerikos iki Indijos
O jau užsienietiškų vietovardžių Lietuva turi, kaip sakoma, nors vežimu vežk.
Pradėkime nuo žemynų pavadinimų. Tuo požiūriu Vilnius – tikra pasaulio bamba. Už pusvalandžio kelio nuo sostinės, pakeliui į Kernavę, Dūkštų seniūnijoje pateksite į Europą. Už 50 km į šiaurę nuo Vilniaus, važiuojant Molėtų plentu, dešinėje pusėje snaudžia Arabija – nedidukas kaimas ant Delvių ežero kranto. Amerika, kaip ir priklauso, tūno toliausiai – ją iš Vilniaus pasieksite per valandą. Kaimas tokiu pavadinimu yra Prienų ir Trakų rajonų paribyje, už 65 km nuo Vilniaus, pravažiavus Aukštadvarį.
Jei žemėlapyje pažvelgsime dar kiek piečiau – iki Rūdiškių, čia atrasime dvi gyvenvietes skambiais pavadinimais. Į pietryčius nuo Rūdiškių įsikūrusi Varšuvėlė, o į pietus Odesa.
Norite į Afriką? Prašom. Tik Lietuvos Sachara yra ne pietų Lietuvos smėlėtuose miškuose, o šiaurėje – šalia Rokiškio esančiame miške. Sacharos miško viduryje yra to paties pavadinimo durpynas. Buvusi pelkė, matyt, šmaikštų vardą gavo dėl to, kad buvo gana sausa.
Norite į Indiją? Toks vietovardis taip pat yra. Už 5 km į pietryčius nuo Šilalės esančioje Indijos kaimo dauboje stūkso išvaizdus to paties pavadinimo piliakalnis. Vietovardžio kilmė aiškinama ne nuo tolimos šalies, bet nuo lietuviškų žodžių „indas“ (dubuo), indija (dauba, įdubusi vieta).
Kaimynas kaimyną... pavadino
Visgi, nemažai išlikusių lietuviškų vietovardžių priverčia suglumti. Jie primena tai, ką šiandien įvardijame terminu „patyčios“, ir tikrai sugalvoti ne pačių ten gyvenančių žmonių, bet greičiau kaimynus pašiepti norėjusių gretimų kaimų gyventojų. Pasakė ir prilipo...
Bedančiai, Didvyžiai, Gumbakiai, Lupikai, Juodausiai, Neprausčiai, Puskelniai, Tuščiauliai – tikrai skirti ne tose apylinkėse gyvenusiems nykštukams apibūdinti. Tyrinėjant išnykusių vietovardžių sąrašą galima rasti dar stipresnių pavadinimų. Štai Kaupšikiai pakeisti į Kaupiškius, tačiau Luokės seniūnijoje išliko Kulšikai ir Mižikai. Apšiktavirviai pervadinti į Naujasodį, tačiau minėtame adresų registre galima aptikti net 6 gyvenvietes pavadinimu Ferma.
Prieš keletą metų siūlymo pakeisti pavadinimą sulaukta ir iš Alytaus rajone esančio Mergalaukio gyventojų, bet šis nekaltai skambantis pavadinimas kol kas paliktas. Nes tada tikriausiai tektų keisti ir Mergašilio kaimo Marijampolės rajone, ir Mergaklonio kaimo Šiaulių rajone pavadinimus?
O norėtumėte čia gyventi?
Ne visi pavadinimai verčia jaustis nejaukiai ar prašyti pervadinti. Lietuvoje nemažai ir teigiamų, gerą nuotaiką keliančių vietovardžių, kurių pavadinimą ne gėda turėti savo gyvenamosios vietos adrese.
Kretingos rajone esantys Darbėnai asocijuojasi su darbščiais žmonėmis, o štai Širvintų rajone esantis viensėdis Sofa – su poilsiu. Intriguoja Geri Vakarai, esantys Kaišiadorių rajone. Šauniai skamba ir Bosai (Šakių r.), Šulai (Alytaus ir Marijampolės r.), Daktarai (Klaipėdos r.). Žiniasklaidos įmonės galėtų didžiuotis įsikūrę Keturnaujienos kaime (Marijampolės r.), o Lietuvos galiūnų čempionatas tiesiog privalo būti surengtas Stipruolių kaime (Panevėžio r.).
Vietovardžių grožio konkursas
2019 metai buvo paskelbti Vietovardžių metais. Pažymint šį įvykį Lietuvos nacionalinis transliuotojas organizavo vietovardžių rinkimus, o visuomenė galėjo balsuoti ir išrinkti jai gražiausius. Šių rinkimų metu gražiausiu vietovardžiu pripažintas Kėdainių rajone esantis Pelėdnagių kaimas, o jau tarp išnykusių vietovardžių gražiausias išrinktas Žemuogynės viensėdis, buvęs Biržų rajone.
Tad ir straipsnį norėtųsi užbaigti vietovardžiais, kurie tikrai gražūs tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Suvalkijoje, Vilkaviškio rajone yra Gražiškiai – seniūnijos centras, ir Dailučiai – gyvenvietė netoli Alvito miestelio. Nedidelis Gražutės ežeras ir to paties pavadinimo kaimas tapo Gražutės regioninio parko pavadinimo krikštatėviais. O jame esantis Salako miestelis ir jį supančios apylinkės išties labai gražios.
Lietuvoje yra ir Rojus, dėl kurio atsiradimo reiktų dėkoti ne Aukščiausiajam, o Adomui. Bet ne pirmajam Biblijoje aprašytam vyrui, o garsiam pomologui, sodininkystės profesoriui Adomui Hrebnickiui (1858–1941), kuris šalia Dūkštų esančioje vietovėje, vietinių vadinta Velnyne, įveisė 14 ha sodą ir pavadino jį Rojumi.