Indija: čia ne viskas taip blogai ar taip gerai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio

Indija. Šiai šaliai galima pritaikyti daugelį įvairiausių epitetų – nuo gražiausių iki pikčiausių. Kiekvienam keliautojui ji atsiveria savaip. Indija dažnai mistifikuojama, aukštinama arba demonizuojamas. Žmonės kalba, kad tiems, kurie ten nuvažiavo, kažkas atsitinka.

Vaiva Rykštaitė, romanų Plaštakių sindromas (2009) ir Kostiumų drama (2013) autorė, skaitytojams pristato naują savo kelionių knygą „Viena Indijoje“.

II ištrauka

Moterų kupė

„Laukinių kraštas. Baisu.“ Perskaitę mano laiškus artimieji pasibjaurėjo Indija. Maniškiai pateisinimai „ne viskas ten taip blogai“ būdavo atremiami mano pačios anksčiau mestais akmenimis – „kodėl ten vietoje dušo tik kibiras šalto vandens? Kodėl kambaryje mėtosi tamponai ir laksto tarakonai? Tai meluoji? Perdedi? Tirštini spalvas?“

Nemeluoju. Tačiau ir ne Indija čia kalta. Aš buvau išsiblaškiusi keliautoja ir labai taupiau pinigus. Juk jei nori, Indijoje gali gyventi penkių žvaigždučių viešbučiuose ir keliauti su asmeniniu vairuotoju. Oi, atsiprašau, ne viskas nuo norų priklauso. Jei gali. Aš negalėjau. Todėl vieną dieną iškeliavau į Kumtos miestelį, kur vidurnaktį turėjo sustoti traukinys.

Rojų palikau antrą valandą po pietų. Iš pradžių su rikša nuriedėjau iki Gokarnos centro, tada dvi valandas autobusu dardėjau iki Kumtos, ten – su taksi nuvažiavau iki geležinkelio stoties, o joje nieko nepešiau. Bilieto man nepardavė ir liepė sugrįžti devintą vakare.

Laikas iki skrydžio tirpo, o Trivandrumo oro uostas atrodė neįsivaizduojamai toli. Daug vaikščioti su kuprine negalėjau, tryniausi pakampėmis gerdama kavą ir sėdėdama interneto kavinėse, vakare grįžau į stotį, o čia man buvo liepta laukti vidurnakčio – nes tik atvažiavus traukiniui paaiškės, ar yra laisvų vietų. O jeigu ne?

Stoties laukiamasis – erdvi salė aukštomis lubomis, į kurias atsimuša ant marmurinių grindų nukritusio žiebtuvėlio aidas. Viduje rūkoma ir norint paspartinti laukimą tai daroma uoliau nei paprastai. Išsitiesiu visu kūnu ant suolo, bet iš tų kelių traukinio laukiančių vyrų žvilgsnių suprantu – geriau kukliai sėdėti. Guminių šlepečių garsas zulinant grindis – pirmyn, atgal, prie kampo, prie lango, galiausiai prisėsti prieš tai koja užgesinus cigaretę.

Trakšteli krumplių sąnariai. Gal nori žolės? Nenoriu. Stotis vidury dykynės, aplink, žinoma, cirpė cikados. Tarakonas pagerbiamas išskirtine mirtimi – jo sutraiškymą girdėjo bent šešios ausys. Tos pačios ausys, jei būtų plaukuotos, staiga pašiurptų nuo telefono čirškimo. Nuaidi per salę tris kartus, matyt, operatorius buvo užsnūdęs. Pokalbis trumpas, vyrai jau susigrūdę prie kasos langelio. Už valandėlės išgirdome lauktąjį „tūtūūū!“

Man patarė lipti į „ledi vagoną“, tad atvažiavus traukiniui ėmiau nekantriai belsti į paskutinio „vežimo“ duris. Atidaro, bet viduje nėra vietos. Nėra nė kaip patekti vidun – prie pat durų spietėsi dešimtys moterų. Stoties darbuotojas sušvilpė švilpuku, suprask, traukinys tuoj pajudės. „Lipi ar nelipi?“ Įlipau.

Mano pasirodymas buvo sutiktas nepasitenkinimo murmesiais. Tolyn brautis nedrįsau, stovėjau atsirėmusi į tualeto duris. Po valandos paskaudo kojas, atsisėdau ant savo kuprinės. Iš tualeto dvokė, o pro durų plyšį ant grindų sunkėsi skystimėlis. Dar po poros valandų į viską nusispjoviau ir susiraičiau ant tų pačių grindų. Tarakonai, šlapimas, velniop juos – tokia buvau pavargusi.

Guliu kelius į smakrą įrėmusi, nosį apsivyniojusi skara, miegas neima, galvoju, kaip paprasta sugyvulėti, kaip lengvai pasidavė manyje gyvenusi ledi. Apie trečią valandą nakties, kaip tik svarstant, ar gali būti blogiau, traukinys sustojo ir pasigirdo beldimas į mūsų vagono duris.

Vos jas atidariau, į vidų ėmė grūstis maždaug dešimt moterų. Lipa per galvas, bruka man į rankas savo krepšius. Ne juokais išsigandau, bandžiau jas sulaikyti. „Juk visos mes čia uždusime, beprotės, ką darot?“ Tačiau lauke pasigirdo švilpukas, ir prižiūrėtojas, dar pagrūdęs porą riebių užpakalių, užtrenkė duris.

Mane apėmė panika, kone klaustrofobijos priepuolis, rimtai norėjau išlipti, iššokti, iškviesti kokią nors sveiko proto tarnybą. Deja, gerą valandą negalėjau nei pajudėti, nei giliau įkvėpti, kol galiausiai viena moterėlė paklausė, kur važiuoju. Išgirdusi Trivandrumo vardą tik suplojo ranka sau per kaktą ir nugrūdo mane į vagono galą – gultų link. Tada sužinojau, kad Trivandrumą pasieksime ne, kaip maniausi, 5.30 ryto, bet 5.30 vakare.

Stebuklingai padariusios vietos atsisėsti moterys man ant kelių išsyk užsodino du vaikučius. Prieš nosį tabalavo basos sėdinčių ant gultų virš manęs moterų pėdos, prakaitu permirkusios kelnės vis slydo nuo brezentinio suolo, bet šioji padėtis atrodė lyg rojus, palyginti su kampučiu prie tualeto. O su pačia Gokarna lyginti vis dėlto neišdrįsau. Čia ne viskas taip blogai ar taip gerai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, – pagaliau supratau šią Indijos kuprinėtojų frazę.

Romantikė

– Is that a love song?
– It’s always a love song.*

Indijoje buvau įsimylėjusi du šimtus trisdešimt vieną kartą. Pradedant pagrindiniu Šantaramo veikėju, netikėtai sutiktu Bredo Pito klonu, dar pridėkime baltomis tunikomis vilkinčius išminčius, ir baigiant tuo vyru, kuris sėdėjo priešais mane kepykloje Varanasyje per pusryčius, – aš taip ir neišdrįsau paklausti jo vardo. Bijojau prieiti, mat įtariau, kad dvokiu po paros, praleistos nekondicionuojamame traukinyje. Jis pavalgė ir išėjo, vargšelis, net nežino, kad tapo epizodiniu kelionių knygos personažu.

Aš įsimyliu akimirksniu, svaigiai ir trumpam. Negaliu atsispirti. Ten tokia palanki meilei atmosfera! Ak! Kaip sakė vienas mano bičiulis, moterys įsimyli ne vyrą, o situaciją (greičiausiai jis turėjo minty socialinį statusą, erdvų namą ir sportinį automobilį).

Šiuo atžvilgiu Indijoje padėtis nekokia, tenka dalytis paprasčiausia tupykla su skyle, kur dažnai nėra kaip nuleisti vandens... Po „to“ juk turėtų dingti visa poezija ir prieš akis atsiverti šviežia, žiauria gyvenimo tiesa tvoskianti proza. Tačiau mėšlo dvoką nustelbia nuotykių kvapas ir, svarbiausia, pavojaus jausmas.

Kai narsuolis rikšos vairuotojas iššoka į priešingą eismo juostą ir nervų šaltumu nė neketina nusileisti priešais atlekiančiam sunkvežimio vairuotojui, šalia sėdintis pakeleivis net nieko nedarydamas – arba darydamas į kelnes – gali tapti didvyriu.

Siekiant patikrinti hipotezę, kad adrenalinas yra ir romantinių-erotinių jausmų katalizatorius, kartą buvo atliktas toks socialinis eksperimentas*: dvi grupės panašaus amžiaus vyrų ir viena ta pati moteris, pirmąją grupę nusivedusi ant neva pavojingo, smarkiai siūbuojančio beždžionių tilto, paprašė jų atsakyti į su šia tema visiškai nesusijusius klausimus.

Po apklausos moteris paliko savo kontaktinį telefono numerį – tam atvejui, jei dalyviai susidomėtų testo rezultatais. Aštuoni iš dešimties jai paskambino ir užuolankomis pakvietė į pasimatymą. Su kita vyrų grupe lygiai tas pats eksperimentas buvo atliktas saugiame parke, ir moteris vėliau taip pat sulaukė merginimo – tačiau tokių atvejų buvo perpus mažiau.

Teorijos šalininkai teigia, kad pavojaus atveju išsiskiria adrenalinas, kurį painiojame su įsimylėjimu. Tada įsivelia ir kiti hormonai, o dar pridėjus egzotiškus personažus – galima visiškai rimtai susipainioti.

Atrodo, kad kažkas prie Indijos sienos vykdo labai specifinę atranką, praleisdamas tik pačius didžiausius pakvaišėlius ezoterikus, barzdotus intelektualus ir atletiškus nutrūktgalvius. Tačiau greičiausiai visi paliegę informacinių technologijų specialistai ir normalūs mokesčių mokėtojai apsistoja normaliems žmonėms skirtuose viešbučiuose su karštu vandeniu, oro kondicionieriais ir į kambario kainą įskaičiuotais pusryčiais.

Tų normaliųjų man beveik neteko sutikti – nebent tą sykį Varanasy, kai pavargusi nuo karščio nuvažiavau į geresnį viešbutį už penkis šimtus rupijų pagulėti prie baseino ir apsimesti, kad esu vidurinės klasės poilsiautoja. Prie baseino buvo tik dar viena vidutinio amžiaus pora su mažu sūneliu. Jie tarsi teisindamiesi papasakojo apie savo gyvenimą: žmona – jogos mokytoja, vyras – keliaujantis fotografas, ir jie niekada anksčiau „šitaip gėdingai“ neatostogavę, kol jiems negimęs sūnus.

Anglė ir indas – jiedu susipažino prieš dešimtį metų Pietų Amerikoje, kai ji tebuvo žiopla turistė, o jis jau septintus metus keliavo po pasaulį. „Mudu susituokėme Indijoje, Gokarnos paplūdimy, ir per mėnulio pilnatį šokome aplink laužą. Brangusis, ar prisimeni, koks rimtas buvo mus sutuokęs brahmanas? Mes jam iki šiol dėkingi už tą požiūrį – nė karto nepasišaipė, nevadino mūsų kvailais hipiais. O mano suknelė, pameni? Turim tik vieną padūmavusią nuotrauką. Kitą dieną paskambinau mamai ir pasakiau: dabar aš misis Raving.“

I ištrauka