Tankiausiai apgyvendintos pasaulio šalies skurdo priežastimis rašytoja susidomėjo ištekėjusi už indo ir atvykusi į Indiją. Ramybės jai nedavė mintis apie čia egzistuojančią socialinę nelygybę. Trejus metus ji stebėjo Anavadžio – vieno iš daugiau nei 1,2 tūkst. Mumbajaus lūšnyno – žmonių gyvenimą. Taip gimė jos knyga „Amžiams atskirti nuo grožio“.
2012 m. pasirodęs negrožinės literatūros kūrinys daugelyje šalių tapo bestseleriu, laimėjo ne vieną prestižinę literatūros premiją, tarp jų – JAV nacionalinę knygų premiją „National Book Award“.
Per knygoje pristatomus lūšnynų gyventojų portretus atskleidžiami daugumos žemiausio Indijos visuomenės sluoksnio žmonių gyvenimai. Alkis, ligos, purvas, smurtas, vagystės, korupcija, konfliktai su kaimynais – tuo kasdien gyvena Anavadžio žmonės, atskirti nuo likusio pasaulio.
DELFI pateikia pirmąją ištrauką iš leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos „Amžiams atskirti nuo grožio“.
Ištrauka iš knygos „Amžiams atskirti nuo grožio“
Anavadis plytėjo už dviejų šimtų jardų nuo Saharo oro uosto greitkelio, – ruože, kur kaip tik susidūrė senoji ir naujoji Indija, ir naujoji buvo priversta vėluoti. Visureigių vairuotojai piktai signalizavo dviratininkams išvežiotojams, pasipylusiems iš lūšnyno vištų parduotuvės, kiekvienas jų vežė padėklą su trimis šimtais kiaušinių.
Pats Anavadis niekuo neišsiskyrė iš kitų Mumbajaus lūšnynų. Kiekvienas namukas buvo pakrypęs, suzmekęs, tad jei pasitaikydavo koks nors bent kiek mažiau kreivas, jis atrodė beveik tiesus. Nešvarios nuotėkos, srutos ir ligos, rodės, ir yra gyvenimas.
Lūšnynas įsikūrė 1991 metais, pirmieji jame apsigyveno darbininkai, atriedėję sunkvežimiais iš pietinės Indijos valstijos Tamil Nadu remontuoti pakilimo ir nusileidimo takų tarptautiniame oro uoste.
Baigę darbą, jie nusprendė pasilikti netoli oro uosto ir viliojančių jo statybų perspektyvų. Rajone, kuriame buvo maža laisvos erdvės, pažliugusi, pilna gyvačių, krūminga vietovė kitapus gatvės, vedančios iš tarptautinio terminalo, atrodė mažiausiai netinkama gyventi.
Kiti varguoliai manė, jog ši vieta pernelyg drėgna, kad joje būtų galima įsikurti, bet tamilai pradėjo triūsti, kirsti krūmus, kuriuose glaudėsi gyvatės, kasti purvą iš sausesnių vietų ir krauti jį ant dumblo. Po mėnesio jų bambukiniai poliai liovėsi dribę, nes buvo įkalti į žemę.
Užmetę ant tų polių tuščius cemento maišus ir taip juos uždengę, jie įkūrė gyvenvietę. Gretimų lūšnynų gyventojai davė jai vardą: Anavadis – annas kraštas. Annas – pagarbus tamilų kalbos žodis, kuriuo vadinami vyresnieji broliai.
Plačiau paplitę buvo ne tokie pagarbūs žodžiai tamilų migrantams apibūdinti. Bet kiti varguoliai miestiečiai buvo matę, kiek prakaito išliejo tamilai, kol atkovojo kietą žemę iš pelkės, tad šis darbas jiems pelnė tam tikrą pagarbą.
Po septyniolikos metų beveik nė vienas šio lūšnyno gyventojas nebebuvo laikomas vargšu pagal oficialius Indijos standartus. Anavadiečiai veikiau buvo tarp milijono indų, nuo 1991 metų išvaduotų iš skurdo, mat maždaug tuo pat metu, kai kūrėsi mažutis lūšnynas, centrinė valdžia liberalizavo ekonomiką. Taigi anavadiečiai buvo šiuolaikinės globalios kapitalizmo rinkos istorijos žavingiausio sėkmės pasakojimo dalis, – ir tas pasakojimas vis dar tebesitęsia.
Iš tiesų iš trijų tūkstančių lūšnyno gyventojų tik šeši turėjo nuolatinį darbą. (Likusieji, kaip ir 85 proc. Indijos darbininkų, priklausė neorganizuotos, laisvos ekonomikos zonai.) Tiesą sakant, keletas gyventojų gaudydavo spąstais žiurkes ir varles ir kepdavosi jas pietums.
<....>
Šį rytą, atrinkdamas iš savo krūvos veržles ir vinis, Abdulas stengėsi nenuleisti akių nuo Anavadžio ožkų, kurioms patiko jo butelių skysčio likučių kvapas ir etikečių klijų skonis. Šiaip Abdulas neprieštaravo, kad tos ožkos bidzentų aplinkui, bet pastarosiomis dienomis jos buvo tikri skystų srutų fontanai – tikrų tikriausia kankynė.
Ožkos priklausė musulmonui, kuris savo lūšnelėje buvo įrengęs viešnamį ir savo prostitutes laikė dykūnėmis. Stengdamasis kapitalą investuoti įvairiai, jis augino gyvulius, kad parduotų juos aukojimams per šventę, žyminčią ramadano pabaigą.
Ožkos pridarydavo tiek pat rūpesčių, kiek ir merginos. Iš dvidešimt dviejų ožkų dvylika nugaišo, o išlikusias kamavo žarnyno ligos. Viešnamio savininkas kaltino juodąją magiją, kurios esą griebėsi tamilai, gaminę vietinį alkoholinį gėrimą. Kiti įtarinėjo, kad ožkos geria iš srutų ežero.
Tą vėlų vakarą oro uostą modernizuojantys rangovai išvertė šiukšles į ežerą. Anavadiečiai ten irgi išversdavo šiukšles: visai neseniai sumetė irstančias dvylikos ožkų maitas. Kad ir kas būtų toje sriuboje, kiaulės ir šunys, miegodavę seklumėlėse, pakildavo mėlynais pilvais.
Kai kurie gyviai tame ežere išgyvendavo, ir ne tik maliariniai moskitai. Rytui įsibėgėjus po vandenį pradėjo braidžioti žvejys, viena ranka stumdydamas į šalį cigarečių pakelius ir mėlynus plastikinius maišelius, kita graibydamas tinklu vandens paviršių. Laimikį jis nešdavo į Marolo turgų, kad šį sumaltų į žuvų taukus, – sveiką produktą, kurio paklausa dabar išaugo, nes jis vertinamas Vakaruose.
Atsistojęs pakratyti blauzdos, nes ją sutraukė mėšlungis, Abdulas nustebo išvydęs, kad dangus rudas lyg sparnai, o saulė pro teršalų miglą jau skelbia artėjant popietę. Rūšiuodamas atliekas, jis dažnai netekdavo laiko nuovokos.
Devintokas Mirčis, jau grįžęs namo, buvo išsidrėbęs šeimos lūšnelės tarpduryje su neskaitomu matematikos vadovėliu skreite. Mirčis nekantriai laukė savo geriausio draugo Rahulo, hinduisto berniuko, gyvenančio už kelių lūšnelių ir jau tapusio Anavadžio garsenybe. Šį mėnesį Rahulas buvo padaręs tai, apie ką Mirčis svajojo: sulaužęs barjerą tarp lūšnynų pasaulio ir turtuolių pasaulio.
Rahulo mama Aša, vaikų darželio auklėtoja ir mokytoja, turinti paslaptingų ryšių su vietos politikais ir policija, parūpino jam laikiną darbą – keletą vakarų Intercontinental viešbutyje, esančiame kitapus srutų ežero. Rahulas – devintokas šarkos veidu ir aplūžusiais dantimis – savo akimis pamatė miesto aukštuomenės prabangą.
Ir štai jis atėjo su kostiumėliu, mestelėtu likimo: trumpomis kelnėmis šiek tiek žemiau kelių, su kišenėmis, su blizgančia apskrita diržo sagtimi, vertinama sendaikčių supirkėjų, juoda megzta kepurėle, užtraukta žemai ant akių.
„Hiphopo stilius“, – taip apibūdino Rahulas. Vakar buvo Mahatmos Gandžio nužudymo šešiasdešimtosios metinės, nacionalinis minėjimas. Indijos elitas manė, kad prastas skonis tokia proga rengti prabangius vakarėlius. Bet Rahulas per tą renginį darbavosi kaip maniakas Intercontinental viešbutyje ir žinojo, kad Mirčiui bus įdomios visos smulkmenos.
– Mirči, nemeluosiu tau, – tarė jis išsišiepęs. – Toje holo pusėje, kurioje dirbau aš, buvo penki šimtai moterų, tik pusiau apsirengusių, – tarsi jos, prieš išeidamos iš namų, būtų pamiršusios prisidengti sėdynes!
Rahulo pasakojimai turėjo ypatingą vertę, nes jis nemeluodavo, o jei ir sumeluodavo, tai ne daugiau kaip vieną sakinį iš dvidešimties. Dėl to ir dėl linksmo Rahulo charakterio kiti berniukai nesipiktino jo gaunamomis privilegijomis.
Rahulas ryžtingai pareiškė, kad jis yra niekas, palyginti su nuolatiniais Intercontinental darbuotojais. Daugelis padavėjų yra baigę koledžus, aukštaūgiai, šviesios odos, turi tokius blizgius mobiliuosius, kad žiūrėdamas į atspindį juose gali susišukuoti plaukus.
Kai kurie padavėjai yra pasišaipę iš ilgo, mėlynai dažyto Rahulo nykščio nago – tai vyriška mada Anavadyje. Kai jis nusikirpo tą nagą, jie erzindavo jį dėl jo šnekos. Anavadiečiai turtingą žmogų vadina sa’ab, bet toks žodis klestinčiuose miesto rajonuose nedera, pasakojo jis draugams.
– Padavėjai sako, kad tai skamba taip, lyg priklausytum D klasei – lyg būtum banditas, tapori, – sakė jis. – Tinkamas žodis yra „pone“.
– Poooone, – ištarė kažkas, nutęsdamas „o“, ir tuomet visi juokdamiesi pradėjo kartoti šį žodį.
Berniukai stovėjo arti vienas kito, nors aikštėje buvo daug vietos. Žmonės čia buvo įpratę miegoti kur koja, kur ranka – jo koja tavo burnoje, mano koja jos burnoje, – įpratę oda jausti kito žmogaus odą.
Bus tęsinys
