Roma į išvyką leidosi per kelionių agentūrą, apie kurią sužinojo bažnyčioje, mat jos vadovai ir klebonas palaikė gana artimą ryšį.
„Čia buvo mano pirmas kartas. Apie kelionę pagalvodavau ir anksčiau, bet vis kokių nors kliūčių atsirasdavo. Žinojau, kad žmonės iš ten grįžta pakylėti“, – pradžią prisimena R. Ruočkienė.
Rudenį Romai pagaliau atsirado proga įgyvendinti savo svajonę ir kartu su kitais piligrimais ji rugsėjo 30 d. leidosi į kelionę, kur savaitę lankėsi vis kitose vietose.
„Buvau girdėjusi, kad situacija pasienio ruože visada gana įtempta, kažkas nuolatos vyksta, bet iš esmės viskas kaip ir ramu. Niekas net įsivaizduoti negalėjo, jog taip bus, – kalba R. Ruočkienė. – Pirmiausia važiavome į Betliejų, tuomet lankėmės Hebrone bei kitur. Turėjome ir mišias – tos vietos labai ypatingos, mišios atrodo visai kitaip.
Jordano upėje atnaujinome krikštą. Savo patirtimi įsitikinau, kad Negyvojoje jūroje būtų labai sunku nuskęsti, nes tave itin kelia į paviršių.“
Anot Romos, grupėje nuotaiką palaikė ir kartu pasiimta gitara, pasidarytas giesmynas – viskas buvo apgalvota su klebonu.
„Mūsų kelionė turėjo baigtis praeitą šeštadienį. Paskutinę dieną perėjome per Nazaretą – turėjome ryte ekskursiją. Tuo metu mums dar niekas nesakė, kas vyksta. Matėsi, kad kažkas yra, bet aš nelindau žiūrėti žinių, skaityti naujienų. Gal tik keli žmonės žinojo.
Turėjome apsilankyti ir Tel Avive, tačiau mums pasakė, kad iš karto važiuosime į oro uostą. Vėliau išgirdome, jog skrydis vėluoja, galiausiai buvo ir atšauktas. Visgi aš nebuvau ypatingai išsigandusi. Buvo lyg ir nejauku, kai važiavome autobusu, galvojau, kaip čia bus, bet mes tiesiog giedojome.
Žmonės gieda, taip išlieka viltis – tai yra labai svarbu tokiose situacijose. Panika nieko gero neatneša. Jeigu visi grupėje pradėtų panikuoti, būtų labai negerai. Giedojimas, dainavimas ir malda tikrai yra raminantys dalykai. Vienas iš svarbių veiksnių buvo ir su mumis buvęs kunigas, kuris vis kviesdavo maldai“, – pasakoja R. Ruočkienė.
Romos teigimu, oro uoste išgirdus, kad skrydis atšauktas, grupė toliau laukė iki vakaro tikėdamasi kur nors vis tiek išskristi. Visgi paaiškėjo, jog to nebus.
„Pasakė, kad nieko nebus, viskas atšaukta, todėl nusprendėme ieškoti viešbučio. Tel Avive buvo labai didelės kainos, rado vietų Betliejuje, tad ten ir grįžome. Aišku, visiems Lietuvoje buvo panika, kodėl mes važiuojame į Palestiną, bet mus patikino, jog ten yra saugi teritorija“, – prisimena R. Ruočkienė.
Pati Roma savo akimis jokių karo veiksmų nematė, nieko negirdėjo, nors grupėje buvo žmonių, kurie ką nors matė tolumoje, girdėjo dudenimus.
„Šioje situacijoje man labai padėjo žinutės, kurias gaudavau iš Lietuvos. Žmonės sakydavo, kad meldžiasi už mus. Tai yra itin svarbu. Taip pat jie klausė, kaip gali padėti, siūlė prisidėti finansiškai“, – sako R. Ruočkienė.
Tuo metu Lietuvoje dėl šios situacijos užvirė tikra sumaištis – buvo diskutuojama, kaip greičiau pargabenti grupę namo, o kai kurie jų sprendimus ir kritikavo.
„Jaučiausi nesmagiai, kai kalbėjo, kad mūsų grupės reikalavimai per dideli. Bet manęs nestebino kitų žmonių piktumas. Yra auksinė taisyklė – išlikti grupe. Mes nenorėjome išsiskaidyti, nors mums siūlė po kelis kur nors skristi. Tu išskrendi, tarkime, į Paryžių, bet iš ten juk reikia kažkaip nusipirkti bilietus, grįžti namo. Gerai, jei tu moki tą daryti, turi patirties, tačiau juk yra tokių, kurie nemoka – tam ir keliauji su grupe, kad nereikėtų tuo rūpintis.
Džiaugiuosi mūsų grupe – mes labai susidraugavome, tos dienos mus sustiprino, tapome kaip šeima, kur už kiekvieną žmogų išgyveni. Buvo ir sergančių – kaip gražu buvo žiūrėti, kai visi jais rūpinosi, dalinosi vaistais, stengėsi padėti. Juk taip ir sako – draugą nelaimėje pažinsi“, – mano R. Ruočkienė.
Nors Roma visą laiką stengėsi išlikti rami ir pozityvi, ji pripažįsta, kad nerimas vienu metu vis tiek ėmė kirbėti.
„Mūsų skrydis buvo nukeltas kiek daugiau nei parą, o ryte pasiekė informacija, kad būtina išskristi šiąnakt, nes kitaip įstrigsime ilgam, uždarys oro erdvę, prasidės dideli karo veiksmai. Tada kažkas viduje sukirbėjo. Bet palaipsniui viskas nuėjo. Grįžome į oro uostą, girdėjome, kad viskas daroma, jog mes išskristume, ir kažkaip vėl atėjo ramybė, – pasakoja R. Ruočkienė. – Man labai patinka Lietuva, čia taip visur gražu.
Būdama ten, galvojau, kaip noriu atgal į savo Lietuvą. Sakiau, kad keliausiu dabar tik po ją.“
Anot Romos, palengvėjimas pagaliau užplūdo jau nusileidus Bukarešte, kai grupė laukė lėktuvo, nuskraidinsiančio į Lietuvą.
„Kai įsėdome į lėktuvą, norėjau kuo greičiau išskristi iš Izraelio teritorijos. Kadangi buvome pavargę, greitai užmigome, – šypteli R. Ruočkienė. – Nusileidus Bukarešte, pajaučiau palengvėjimą, jog esu beveik namie.
Šiaip man yra nesuprantama. Kartais pagalvoju, kokiame tobulame pasaulyje gyventume, turėtume rojų žemėje, jei nebūtų karų dėl ambicijų.“