Komanda 540 km atstumą įveikė per 10 dienų. Dalindamasi įspūdžiais su Delfi, Audra neslepia, kad tiek laiko prabuvus ant vandens, atsistojus ant žemės, apima keistas pojūtis.
„Jeigu keliautum vienas ir tikslas būtų pasiekti Nidą, galėtum judėti greičiau, po 70 km per dieną, nes užtruktum mažiau laiko su buitimi: maisto gamyba, miegojimu, bendravimo nebuvimu. Dabar judėjome vidutiniškai po 13 valandų per dieną. Kai kam tai buvo gyvenimo kelionė, kai kam – pirmas rimtas iššūkis, bet visiems – ištvermės žygis, kai Nemuno vanduo kaip sviestas – nei srovės, nei vėjo, nei bangų, todėl ne slysti vandeniu, o „kapoji“, kad judėtum į priekį.
Sunkiausia diena, matyt, buvo trečia, kai visą dieną lijo ir plaukėme per Vilnių iki Šilėnų 69 km – sušlapę, sušalę, bet atkaklūs, tikėdami, jog pasieksime stogą bei šilumą. Paskutinė diena taip pat reikalavo pastangų judėti, kai Nemunas deltoje surenka visas upes į save ir tu stovi vietoje, o reikia nuplaukti iki Rusnės, nes kitą rytą šturmuojame Nidą.
Miego trūkumas tiems, kas vakarodavo prie laužo, maisto gamybą paskutinėmis dienomis dėl laiko stokos pakeisdavo lašiniai. Visgi abejingų ir dejuojančių keliaujant nebuvo. Kartu mes – jėga. Jauni, ištvermingi, paslaugūs vienas kitam judėjome kaip vienas kumštis“, – džiaugiasi A. Avižaitė.
Audra neslepia, kad jai pačiai tai buvo 12 metų brandinta svajonė, kuri pagaliau išsipildė, o tuomet liko gerumo pojūtis.
„Viskas vyko pagal dievišką planą – tarsi dangus mums sudėliojo kelionės laiką, bendražygius, energiją, palankų vėją – leido sėkmingai pasiekti tikslą ir vandens keliu sujungti abu krantus – Palūšės, kaip Aukštaitijos Nidos, bei Kuršių nerijos Nidos“, – pasakoja A. Avižaitė.
Prisimindama paskutinę dieną, Audra sako, kad pirminis planas buvo plaukti palei Ventės ragą ir nuo ten kirsti Kuršių marias iki Bulvikio rago. Vis dėlto maršrutą teko koreguoti.
„Įbridus į marias, vanduo buvo kaip stiklas, tad sekluma teko varytis mūsų laivus kaip karves už grandinių. Tuomet nusprendėme tiesiai plaukti iki Nidos. Taip per 4 valandas pasiekėme krantą, – aiškina A. Avižaitė. – Dabar laukia diena užtarnauto poilsio. Kūnai ištinę nuo traumelių, stovėjimo ant vandens, karščio. Laikas atpalaiduoti raumenis.“
Kalbėdama LNK žinioms, komandos narė Agnė Varnaitė pasidalijo, kad kelionės metu teko patirti ir nemažą rankos skausmą.
„Atsigulu į palapinę sulenkusi ranką ir jaučiu skausmą. Galvoju, po 6 valandų miego vėl 12 valandų irkluosime… Darė masažus, galbūt buvo kokia peties trauma. Ištiesus rankas, atsipalaiduodavau, užsimerkdavau, praeidavo skausmas ir užmigdavau. Bet šiaip viskas gerai, tikslas buvo svarbiau už visa kita“, – tikino moteris.
Visą kelią sėkmingai įveikusi grupė dabar bijo pagalvoti, kad galėjo ilgam užstrigti, kai irkluodami Nemunu ties Bitėnais atsidūrė Rusijos teritorijoje – į ją įplaukė beveik 10 metrų.
„Buvome šiek tiek pavargę, Audrius pasiūlė kirsti posūkį tiesiai, o, pasirodo, Nemunas skiriamas per pusę ir kairėje jau yra Rusija. Nukirtome, žiūrime, jau pasienis vejasi. Ačiū Dievui, kad ne rusų, nes minėjo, kad paskutinis pagautas žmogus buvo uždarytas 10 parų“, – teigė Julius Lukijanskas.
Kiti grupės nariai pridūrė, kad kelionės metu patirta nemažai iššūkių, kai ir sėdynė sulūžo, ir buvo apvirsta porą kartų.
„Iššūkių buvo tiek psichologinių, tiek susitaikyti su kolektyvu, tiek kiekvieną dieną pumpuoti kilometrus. Man asmeniškai sunkiausia buvo fizinis krūvis, nes aš nesu sportininkas“, – pripažino Vilius Bucevičius.
Sumanė irklentėmis ir baidarėmis plaukti iki Nidos
Audra Avižaitė save laiko viena pirmųjų, kuri lietuviams parodė irklentes. Ne vienus metus jomis plaukiojanti moteris šį kartą sumanė sau mesti naują iššūkį – kartu su bendraminčiais gegužės 15 d. iš Palūšės irklentėmis ir ne tik ėmė plaukti iki Nidos. Per 10–12 dienų tikslą pasiekti ketinanti Audros suburta komanda iš viso turėtų įveikti 540 km.
„Tiki Inn“ įkūrėja A. Avižaitė apie kelionę dar prieš išvykdama pasakojo laidoje „Delfi rytas“.
Paklausta, kaip gimė idėja plaukti iš Palūšės iki pat Nidos, Audra neslepė, kad pirminė mintis kilo prieš kiek daugiau nei 10 metų.
„2009 metais vieni pirmųjų įvežėme irklentes į Lietuvą. Tuo laiku tai buvo nuostaba, žmonės net nedrįso ant jų stotis. Atradome poilsio namus Ignalinos rajone ir pradėjome dirbti. Dabar ant irklenčių ir joga užsiimame, ir futbolą žaidžiame vandenyje, o netrukus kartu plauksime ir į Nidą, – pasakojo A. Avižaitė. – 2011 metais buvo Aukštaitijos nacionalinio parko valtinės atidarymas ir 10 vyrų plaukė irklentėmis tokiu pačiu maršrutu.
Aš tada vyrui sakiau, kad noriu plaukti šalia, bet draugai atkalbėjo. Visgi idėja nuo to laiko brendo. Praeitą rudenį norėjau plaukti viena, tačiau prasitariau keliems žmonėms, kurie užsimanė prisijungti. Taip atsirado būrys bendraminčių, pradėjome organizuotis.“
Audra su bendraminčiais ketina perplaukti Lūšių ežerą, kuriame ir startuos, tuomet lauks Šakarvai, Žeimenys, Neris, Nemunas, Kuršių marios.
„Nemunas gali būti iššūkis, todėl prašome, kad mus lydėtų motorinė valtis, – kalbėjo A. Avižaitė. – Žiūrėsime, kaip išeis. Esame nusiteikę. Nesame kaip Aurimas Valujavičius su didžiais užmojais, bet savo atkaklumu, pasiryžimu bandysime įveikti iki galo.“
Audra neslėpė, kad daug kas priklausys nuo bendro nusiteikimo ir turimo ryžto, tačiau tikslas yra iš viso nuplaukti 540 km, per dieną įveikiant 50 km.
„Irkluojant atsistojus dirba visi kūno raumenys: pilvo presas, šoniniai raumenys, kojos, pėdos, pečiai. Tu visu kūnu prisitrauki vandenį, – apie fizinius iššūkius pasakojo A. Avižaitė. – Mes treniruojamės, prieš kelias dienas plaukėme 18 km.
Iššūkis, matyt, bus pirmą dieną, nes plauksime ežerais, nesijaus srovės. Upėse jau bus srovė, tad tikimės pagreičio.“
Daugeliui gali atrodyti, kad labiausiai rūpintis reikėtų dėl to, kaip tokiai kelionei pasiruošti fiziškai, kaip susiorganizuoti visus reikiamus daiktus, bet Audra pabrėžė ir psichologinio pasirengimo svarbą.
„Miegosime miegmaišiuose, palapinėse, kai kurie pasiims hamakus – ne stačiomis tą darysime, – šyptelėjo A. Avižaitė. – Kai eini į kalnus, prisiriši vienas prie kito – taip ir čia, labai svarbu, kas su tavimi plaukia. Visi pradedame nuo savęs. Tie, kas negalės, nepajėgs, tiesiog atsitrauks, išlips į krantą ir grįš namo.
Kopdamas į kalno viršūnę, pirmiausia turi nusiteikti psichologiškai, o tik paskui prisitraukti kūną.“
Grupės įspūdžius galite sekti Delfi Kelionėse, kur Audra atvirai pasakoja, ką tenka patirti, dalijasi nuotraukomis bei vaizdo įrašais.