Šiandienos vėlyvą rytą Aurimas savo dokumentinį filmą išankstinėje premjeroje pristatė žurnalistams, o jau vakare jį galės išvysti pirmieji žiūrovai. Po peržiūros surengtoje spaudos konferencijoje A. Valujavičius atskleidė, kad filmo darbai iš viso truko apie trejus metus.
„Kas liečia montažą ir kitus darbus su filmu, pradėjome tik praeitų metų pavasarį. Kol nebuvau grįžęs iš Atlanto, tol negalėjau atiduoti medžiagos, todėl komanda pradėjo dirbti tik tada, kai pasiekiau Majamį. O visas kūrybinis procesas prasidėjo nuo 2021 metų, kai nusipirkau valtį, – kalbėjo A. Valujavičius. – Mūsų komanda susideda iš su garsu ir montažu dirbančių žmonių.
Supratome, jog dviese ar trise nepadarysime filmo, reikia daugiau žmonių.“
Anot Aurimo, komanda nežinojo, kokią medžiagą jis parveš iš kelionės per Atlanto vandenyną, todėl ir scenarijų dėlioti buvo sudėtinga:
„Mums turbūt pritrūko dramos, bet mano tokia asmenybė, kad aš pakankamai ramiai reaguoju į visas situacijas, nerėkauju, neverkiu. Visur matau pozityvą. Be to, negali labai žaisti su drama, nes tai vis tik yra dokumentika.
Norėjome filme parodyti daugiau rutinos, jog žiūrovas suprastų, kad nėra tik bum ir perplaukei, jog truputį net nusibostų žiūrėti, kaip irkluoju. Tai padeda suprasti, ką iš tiesų reiškia perplaukti Atlantą.“
Aurimas pastebėjo, kad daugeliui žmonių po tokių įspūdingų kelionių prasideda depresija, kai reikia sugrįžti į įprastą gyvenimą, darbą. Vis dėlto jam taip nenutiko.
„Tokie žmonės dažnai tada visiškai pakeičia savo gyvenimą, bet aš gyvenu iš kelionių, pažįstu save pakankamai gerai, – sakė A. Valujavičius. – Visgi psichologiškai tai buvo sunkiausia mano kelionė. Tikrai kitas lygis ir net nežinai, kaip tam pasiruošti.“
Filme buvo matomos ir jautrios scenos, kaip į žinią, kad Aurimas ketina irkline valtimi perplaukti Atlanto vandenyną, reagavo jo tėvai. Tačiau, kaip pats dabar juokėsi, po tokios naujienos visos būsimos kelionės šeimai jau nebeatrodo baisios.
„Per vieną interviu, kurio neįdėjome, Aurimo tėtis sakė, kad dabar jį nustebintų tik jei sūnus išsiruoštų skristi į Mėnulį“, – šypsojosi komandos narys Lukas.
Komanda pripažino, kad buvo ir daugiau akimirkų, kurios į galutinį filmo variantą nebetilpo.
„Taip pat išėmėme dalį, kai pasakojo, kaip dėl žmonių kiekio Aurimas vieną dieną negalėjo pasiekti kranto, nes uostas pasakė, kad tai jau yra renginys ir tam reikia leidimo, – atskleidė Lukas. – Kai praeis visas bumas, galvojame po kurio laiko parodyti tas scenas, kurių nepanaudojome. Ten buvo nemažai įdomios informacijos.“
Anot Luko, Aurimas iš kelionės per Atlanto vandenyną sugrįžo su 90 valandų filmuotos medžiagos.
„Po pirmo prisėdimo liko 20 valandų, o kokybiškos medžiagos – 11 valandų, iš kurių jau reikėjo kažką lipdyti. Iš pradžių buvo sunku išmetinėti, bet paskui pasidarė lengviau. Dėl manęs filmas galėjo būti dar šiek tiek trumpesnis, tačiau Aurimas nebeleido“, – juokėsi Lukas.
Svarstydamas, kodėl būtent irklavimas per Atlanto vandenyną taip suvienijo Lietuvą, Aurimas teigė, kad šį kartą kelionės tema buvo visai kitokia nei įprastai.
„Kelionėje buvo daugiau pavojų. Be to, mes esame kaip ir jūrinė valstybė, bet kartu ir nelabai, todėl tema mums mažai paliesta. Žiniasklaidoje pastaruoju metu daug negatyvo, buvo naujienos apie COVID-19, karą, todėl buvo galima sekti, domėtis pozityvesniu dalyku.
O aš buvau ir pirmasis lietuvis. Turime tą padariusius latvius, lenkus, estus – mes iš Baltijos šalių buvome vieninteliai likę, kurie neperplaukė vandenyno“, – pasakojo A. Valujavičius.
Šį vakarą Aurimo laukia oficiali išankstinė filmo premjera, tačiau prieš ją jis tikino visai nesijaudinantis.
„Ramu, toks jausmas, kaip paleisčiau „Youtube“ vaizdo įrašą. Jeigu pomidorais neapmėtys, bus gerai, nes visgi čia dokumentika, yra daug kalbėjimo, – sakė A. Valujavičius. – Daugiau filmų nekursiu, aš esu keliautojas. Šitas filmas buvo tiesiog vyšnia ant torto. Toks ir buvo planas – pabaigti filmu Atlanto etapą.
Planų ir idėjų ateities kelionėms turiu iki 2028 metų. Yra ir dar daugiau, bet nenoriu kalendoriuje žymėti, pasilaikysiu galvoje.“