Išgyvenusiųjų lėktuvų katastrofas pasakojimai: iš tragedijos vietos per džiungles ėjau 160 km

Daugiau nei pusei lėktuvo katastrofą patyrusių žmonių pavyksta išgyventi. Kaip? Pateikiame trijų išgyvenusiųjų pasakojimus.

Taip pat skaitykite: 10 ekstremaliausių pasaulio oro uostų, flirtuojančių su katastrofa

arba: Lietuvių nuotykiai paslaptingoje Madeiros saloje: nusileidimas viename pavojingiausių planetos oro uostų

Joshas Peltzas, 39 m.
Skrydis: „US Airways“ 1549 reisas
Avarinis nusileidimas: Hudzono upė, Niujorkas
Data: 2009 m. sausio 15 d.

Norėčiau manyti, kad bet kas, sėdėjęs mano vietoje, būtų pasielgęs taip pat. Sėdėjau 10F vietoje, prie lango, dešinėje lėktuvo pusėje, netoli avarinio išėjimo. Dažnai skraidau verslo reikalais, tad stengiuosi užsisakyti tokią vietą lėktuve, kad būtų kuo daugiau vietos priešais ir galėčiau ištiesti kojas. Nebijau skristi, tad kai kilome, aš snaudžiau.

Praėjus kelioms minutėms po pakilimo, išgirdau garsų sprogimą, primenantį automobilio variklio sprogimą. Lėktuvą supurtė, užuodžiau degančios įrangos kvapą. Visi aiktelėjo, pasigirdo keli riksmai.

Pažvelgęs pro langą, pamačiau, kad lėktuvas linguoja. Mes buvome taip aukštai, kad namai atrodė kaip žaisliniai, o mašinos kaip skruzdėlės. Bet mes nekritome, ir aš pagalvojau: „Visa laimė, kad sprogo tik vienas variklis, bet turime kitą – grįšime į oro uostą, pilotai valdo padėtį.“ Nesuvokiau, kad atsisakė veikti abu varikliai.

Buvo kraupiai tylu – visi mintyse vertino padėtį. Greitai tapo akivaizdu, kad mes negrįžtame į oro uostą, o artėjame prie vandens, tad supratau, kad greit mus ištiks galas. Pagalvojau apie savo žmoną Tesą ir du mūsų vaikus – beveik trejų Adeline ir vos dvylikos savaičių Zy, ir mintyse su jais atsisveikinau.

Išgirdau pranešimą: „Tai kapitonas, priimkit saugią padėtį“, ir viskas staiga tapo aišku. Turėjau liautis galvoti apie mirtį ir pradėti galvoti apie tai, kaip elgsiuos, kai lėktuvas nusileis vandenyje. „Tu sėdi šioje kėdėje, – pagalvojau aš, – tau reikės atidaryti tas duris.“

Apytikriai 90 m aukštyje pradėjau skaityti instrukcijas. Buvo šeši punktai, ir aš juos perskaičiau du ar tris kartus, įsivaizduodamas, kaip vykdau nurodymus ir kaip atidarau duris. Prie vandens artėjome labai greit. Vis stipriau veržiau saugos diržą, pasilenkiau, po savimi pasikišęs paltą.

Tada lėktuvas trenkėsi į vandenį. Pasijutau kaip baisiausioje kokią tik galima įsivaizduoti automobilio avarijoje. Lėktuvas šokinėjo ir slydo, kol galiausiai sustojo. Dauguma žmonių trenkėsi į sėdynes priešais, jiems iš nosies ir akių pasipylė kraujas. Pirma mano mintis buvo: „Lėktuvas skęsta, reikia kuo greičiau visus iš čia išvesti.“

Kažkas pabandė traukti duris į vidų, bet aš pasakiau, kad reikia jas išstumti į išorę – laimei, ką tik buvau apie tai perskaitęs.

Žinojau, kad žmonės skubės prie avarinio išėjimo, tad jei jos būtų užstrigusios, prie jų būtų susidariusi spūstis. Man pavyko atidaryti duris, pagriebiau šalia sėdėjusią moterį, Jenny, už rankos ir mes išlipome lauk, ant lėktuvo sparno, prilaikydami vienas kitą, kad neprarastume pusiausvyros. Išlipus į mus pūstelėjo šalto oro gūsis, bangos skalavo sparną, o šis grimzdo vis giliau į vandenį.

Nuėjome kaip įmanoma toliau, kad tilptų ir kiti žmonės. Vėliau sužinojau, kad gale buvę žmonės ėmė grūstis ir stumdytis, kai į lėktuvą pradėjo sunktis vanduo, bet ant sparno visi vieni kitiems padėjo. Buvo šalta, niekas neturėjo gelbėjimosi liemenių. Kai kurie žmonės jau buvo iki juosmens vandenyje. Aš galvojau: „Na ką gi, mes paskęsime. Mirsime nuo hipotermijos.“

Už kokio pusvalandžio (taip mes jautėme) pamatėme pirmą keltą, nors, greičiausiai, jis atplaukė už kokių penkių ar dešimties minučių. Keltas buvo gundančiai arti. Akimirką pagalvojau, kad reikia pačiam iki jo nuplaukti, bet prisiminiau girdėjęs, kad hipotermija ištinka per kelias sekundes, o po kelių minučių galūnės nebefunkcionuoja.

Jei panyra galva, smegenys taip pat nustoja tinkamai funkcionavusios. Buvau ketvirtas eilėje į keltą, ir patekęs į jį padėjau rūpintis nukentėjusiais. Buvo moteris, tvirtai laikanti kūdikį, ir vyras, kuris buvo visas paniręs į vandenį, ir pusiau prarado sąmonę, tad gulėjo ant denio ir dejavo. Kelto įgulos nariai atidavė šąlantiems žmonėms savo švarkus ir marškinius.

Po katastrofos mane dar ilgai kankino sunkios mintys. Vis lysdavo alternatyvūs scenarijai – durys neatsidaro, ir aš žūstu spūstyje. Sparnas sminga į vandenį, ir lėktuvas sukasi ratu, kol subyra, o aš aukštyn kojom įkrentu į vandenį. Taip pat vis galvojau – kodėl aš? Kodėl aš vis dar čia?

Tačiau vienas dalykas mane tikrai įkvėpė – tai, kaip visi laikėsi kartu. Mane guodžia žinojimas, kad sugebėjau tinkamai elgtis krizės akivaizdoje. Viską dariau po vieną žingsnelį, numatydamas savo veiksmus tik kitoms 10 sekundžių.

Atidaryti duris, išstumti jas, išsiaiškinti, ar mes neskęstame. Ką turiu daryti dabar? O dabar? Taip žingsnis po žingsnio man galiausiai pavyko pasiekti keltų terminalą ir apkabinti savo žmoną. Tik po to nuėjau į vyrų tualetą ir leidau sau kelias minutes paverkti.

Uptonas Rehnbergas, 72 m.
Skrydis: „United Airlines“ 232 reisas
Avarinis nusileidimas: Su Sitis, Ajova
Data: 1989 m. liepos 19 d.

Paskutinę minutę pakeičiau bilietą į 232 reisą, tikėdamasis suspėti grįžti namo iš verslo kelionės į savo sūnaus devintąjį gimtadienį. Paprastai užsisakau vietą lėktuvo gale, tačiau tąkart vienintelė likusi laisva vieta buvo 9A – prie lango, šalia kairėje pusėje esančio avarinio išėjimo. Jei būčiau sėdėjęs savo įprastoje vietoje, būčiau žuvęs.

Sėdėjau priešais skrydžio palydovę, ir praėjus šiek tiek daugiau nei valandai nuo pakilimo, pasilenkiau prie jos ir tyliai pasakiau: „Pilotas labai keistai vairuoja šį lėktuvą.“ Girdėjome garsų sprogimą, tačiau mus nuramino, kad netekome tik vieno variklio, ir padėtis kontroliuojama. Skrydžio palydovė man tyliai atsakė: „Hidraulika“. Aš nežinojau, kad tame lėktuve viskas buvo valdoma su hidraulinės sistemos pagalba, ir jis prarado visą energiją.

Skrydžio palydovė išliko rami ir dalykiška. Po to, praėjus kokiam pusvalandžiui nuo sprogimo, mums buvo liepta priimti saugią padėtį. Kapitonas pasakė, kad turime ruoštis blogiausiam.

Vis dar negalvojau, kad mirsime. Tikėjausi, kad jiems pavyks nutupdyti orlaivį. Buvo tylu. Prisimenu, kad nusirišau kaklaraištį – pats nežinau, kodėl. Skaitymui skirtus akinius įsidėjau į marškinių kišenėlę, užsirišau batų raištelius ir ėmiau laukti.

Vėliau sužinojau, kad į žemę trenkėmės 400 km per valandą greičiu, kai įprastas greitis nusileidimo metu yra apie 200 km. Dešinysis sparnas pirmas trenkėsi į žemę ir užsidegė. Lėktuvas trenkėsi į žemę, pašoko, vėl trenkėsi pirmagaliu ir ėmė suktis.

Garsas ir smūgis buvo neįtikėtino stiprumo. Negalėjau išsilaikyti susilenkęs ir pašokau iš vietos, rankas laikydamas virš galvos. Degančio kuro ugnies kamuolys prasiveržė pro duris šalia mano kairiojo kelio ir trenkėsi man į veidą. Marškiniai išsilydė, apdegė krūtinė ir kojos tarp kojinių ir kelnių. Lėktuvas suskilo į penkias dalis, kurios visos išsilakstė į skirtingas puses.

Keleiviai buvo išblaškyti į visas puses, aš praradau sąmonę. Kai ją atgavau, pajutau, kad kybau žemyn galva, prilaikomas saugos diržo. Atsisegiau jį ir lubomis nusigavau iki išėjimo. Visur kabojo laidai, aš juos prilaikiau, kad už manęs buvę žmonės galėtų išeiti. Žinojau, jog svarbiausia, kad žmonės judėtų ir neužtvertų kelio vieni kitiems.

Sudužus lėktuvui, žmonės sėdi ir laukia nurodymų, bet labai svarbu būti iš anksto pasiruošus. Dabar kai skrendu lėktuvu, dėviu tik natūralaus pluošto drabužius. Dažnai dėviu marškinėlius su gobtuvu. Vienas lėktuvų inžinierius, kuris kartu su manim gulėjo nudegimų skyriuje, papasakojo, kad kai orlaivio ekipažas skrenda kaip keleiviai, jie mokomi avarinio nusileidimo metu užsidengti galvą antklode. Tačiau lėktuvuose nėra tiek antklodžių, kad užtektų visiems keleiviams.

Taigi, svarbiausia – apsirengti taip, kad būtų uždengta kuo daugiau kūno, suskaičiuoti, kiek eilių nuo jūsų iki avarinio išėjimo, mokėti atidaryti duri ir greita reakcija. Tai gali išgelbėti gyvybę. Ir nepamirškite – savo gyvybe visų pirma turite pasirūpinti patys.

Rosebell Kirungi, 41 m.
Skrydis: užsakomasis skrydis nedideliu lėktuvu
Avarinis nusileidimas: Rvenzori kalnai, Kongo Demokratinė Respublika
Data: 1998 m. rugsėjo 25 d.

Tai buvo užsakomasis skrydis iš Ugandos, ir mes jau artėjome prie Kongo. Sėdėjau virš sparno, prie lango, buvau vienintelė moteris, kiti devyni žmonės lėktuve buvo vyrai.

Kai skridome kokias 45 minutes, pažvelgusi pro iliuminatorių supratau, kad lėktuvas skrenda labai žemai, prie pat kalnų. Pilotas pranešė, kad praranda lėktuvo kontrolę, ir aš užsisegiau saugos diržą. Kiti žmonės ėmė panikuoti. Aš galvojau apie savo šeimą ir meldžiausi.

Labiausiai nenorėjau mirti dėl to, kad mano dukrai buvo tik ketveri metai, aš ją auginau viena, ir nenorėjau, kad ji manęs netektų. Po trijų minučių lėktuvas nukrito ant medžių, sparnas nulūžo, pirmagalis įsirėžė į kalną.

Lėktuvas sudužo į gabalus. Kai kurie žmonės išlipo pro priekinį langą, o aš buvau prisegta savo sėdynėje, nesužeista – netekau tik savo batų. Atsisegiau diržą, bet nebuvo galima eiti nei pirmyn, nei atgal, išsiropšti buvo galima tik pro skylę virš sparno.

Buvau labai rami ir ryžtinga, manau, tai dėl tikėjimo. Išlipau, suteikiau pirmąją pagalbą kitiems keleiviams, kurie kraujavo ir dejavo iš skausmo. Paėmiau vandens iš lėktuvo ir pasistengiau juos nuraminti.

Mes žinojome, kad toje teritorijoje siautėjo Kongo sukilėliai, ir bijojojme, kad jie mus ras ir nužudys. Pasiskirstėme į dvi grupes po penkis žmones ir išėjome ieškoti pagalbos. Keldavomės šeštą ir eidavome iki septynių ar aštuonių vakaro. Lijo ir snigo, neturėjome nei maisto, nei vandens. Nežinojau, kuria kryptimi reikia eiti, bet tikėjau, kad mano gyvybė išgelbėta, ir žinojau, kad toliau turiu daryti viską pati.

Kiti mirė vienas po kito. Pirmą dieną mes praradome tris žmones iš mūsų grupės. Jie neturėjo jėgų eiti toliau, ir dingo džiunglėse. Devintą dieną likau viena. Galiausiai, 10-tą klajonių dieną mane išgelbėjo JT organizacija ir žmonės iš Ugandos kariuomenės. Jie nerado lėktuvo katastrofo vietos iš oro, tad nusiuntė paieškos grupę žeme.

Nuėjau 160 km. Beeinant man išsivystė gangrena. Ten, kur buvau išgelbėta, nebuvo pažangių medicinos įstaigų. Vėliau buvau nugabenta į geresnę ligoninę, bet tada mano kojų pirštai jau buvo pajuodavę. Man amputavo abi kojas žemiau kelių.

Į viską žiūriu pozityviai. Tai atsitiko ne be priežasties. Išmokau vaikščioti iš naujo, išmokau vairuoti iš naujo ir apsigyniau diplomą. Iki šiol su malonumu skraidau.

Rosebell Kirungi dabar vadovauja labdaros organizacijai „Limbsworld“, kuri organizuoja Ugandos gyventojų su amputuotomis galūnėmis reabilitavimą ir mokymus.