Ispanų režisierė Lietuvoje: meluojame tam, kad parodytume tiesą

Irene M. Borrego – pasaulinėje kino arenoje jau spėjusi įsitvirtinti ispanų režisierė. Jos kuriami trumpametražiai filmai – melodingi, neapkrauti simboliais, stebintys ir leidžiantys herojams būti savo pasauliuose.

Taip pat skaitykite: J.Sevilla: lietuvius sunku perprasti

arba: Dėl ko Londone picas kepantis pakistanietis užjaučia lietuves

Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!

I. M. Borrego temperamentinga, nuoširdi ir visada atvira viskam: pokalbiui, pasivaikščiojimui, šypsenai. Juk niekada negali žinoti, kada ims ir ateis ta, vienintelė ir geriausia idėja naujausiam filmui.

Nors su filmu „Duona ir žuvis“ režisierė jau spėjo aplankyti daugiau nei dešimt pasaulinių kino festivalių (šis filmas Edinburgo kino festivalio nominantas), tačiau lygiai taip pat, tarsi tai būtų pirmas kartas, ji džiaugiasi galimybe apsilankyti Lietuvoje, susipažinti su nauja auditorija ir parodyti savo subtilų, paremtą stebėjimu, melodingą ir kitokį požiūrį į dokumentinį kiną.

- „Duona ir žuvis“ – trumpametražis dokumentinis pasakojimas. Apie ką?

Pavadinimas kilęs iš serbų kalbos „Vekne Hleba i Riba“ tai užuomina į Biblijoje aprašytą stebuklą. Juostoje fiksuojama kaip vyras Mirko prižiūri seną, mažą ortodoksų bažnytėlę mažame Serbijos kaime.
Kiekvieną dieną, su didžiuliu užsidegimu, jis atveria bažnyčios duris ir ruošiasi ceremonijoms, kunigo užduotims.

Kai viskas būna paruošta Mirko paskambina varpu. Pro atvertas bažnyčios duris ateina tik viena senyva moteris. Bet vieną dieną ateina ne tik ji. Čia paliksiu intrigą (šypsosi – aut past.).

Šiuo filmu aš norėjau užčiuopti, parodyti ir priartinti tai, kas nematoma: esmę, misteriją, kuri slypi mažoje ortodoksų bažnytėlėje, mažame kaime. Bet tuo pačiu tai trumpametražis filmas apie tikėjimą plačiąja prasme: tikėjimas kaip ištvermingumas, užsispyrimas, atsidavimas ir laukimas.

Po kiek laiko patylėjusi ir pamąsčiusi režisierė priduria: tai taip pat filmas apie tylos, darbo prasmę. Juostoje stengėmės naudoti stiprius vaizdus, simbolius, garsus, kad galėtume užčiuopti tai, apie ką aš čia tiek daug kalbu. Šį filmą aš mėgstu vadinti dokumentine pasaka.

- Šis filmas – dokumentinis pasakojimas. Pasirinkta tema – religija, pasiaukojimas, atsidavimas. Ar šį filmą kūrėte tik tam tikrai auditorijai, pavyzdžiui, dokumentinių filmų apie tikėjimą mėgėjams?

Manau, kad filmas „Duona ir žuvis“ ir kiti EDOX festivalyje rodomi filmai bus įdomūs tiems žiūrovams, kurie mėgsta subtilų, „arthauzinį“ ir šiuolaikinį dokumentinį kiną. 

Man patinka tai, kad mano filmas paliečia ir tuos, kurie nėra kino meno mylėtojai. Kai kurie žmonės po filmo prieina ir prisipažįsta, kad pajuto didžiulę šilumą, ryšį su pagrindiniu juostos herojumi Mirko. Manau čia vienas iš didžiausių, sakykim, apdovanojimų, kuriuos kino kūrėjas gali gauti – sugebėjimas užmegzti ryšį su žiūrovu.

- Žiūrint į Jūsų filmografiją matyti, kad šalia žanro „dokumentinis“ prirašote žodį „fikcija“. Kodėl?

Iš tiesų aš esu kūrusi dokumentinius, fantastinius filmus, taip pat etiudą, kas dar... vieną kartą kūriau komercinį filmą, kuriame naudojau reklamos kalbą tam, kad sukurčiau satyrinį nekomercinį pasakojimą.

Visada esu linkusi kvestionuoti ir tyrinėti filmų žanrų gilius, ribas. Savo filmais stengiuosi juos plėsti. Dėl juostų platinimo visada skubama filmus sudėti į dėžutes: komercinis, dokumentinis, fantastinis, komedija. Bet tokiose dėžutėse dažniausiai netelpa platesni kinematografiniai užmojai. Žinau, kad tai gali skambėti labai pompastiškai, bet savo kūriniais aš stengiuosi ne tik pasakoti istoriją, bet ir kelti klausimą: „kas yra kinas“.

- Bet jei į dokumentiką įpinate fikcijos elementų, ar tuomet galime sakyti, kad rodote dokumentinį kiną, atspindite realybę?

Nemažai „arthauzinio“, šiuolaikinio kino atstovų į dokumentinį filmą įpina ir fikcijos elementų. Galite pastebėti, kad fikcija atsiranda ir tuomet, kai neprofesionalūs aktoriai vaidina patys save arba, kai filme pasakojimas, scenarijus yra atviri ir nestruktūruoti. Dokumentikos ir fikcijos hibridas tampa menine tendencija šiuolaikiniame kine. Manau tam įtaką daro ir laikmetis, kuriame gyvename.

Šešiasdešimtaisiais buvo pradėta abejoti tuo, ką menas pateikia kaip „tikra“, „tikrovė“, „realus“. Pradėjome kvestionuoti patį vaizdą, kadangi supratome, kad vienaip ar kitaip tai visada yra kažkieno sukurta, parengta. 

Juk mes gyvename apsupti įvairiausių vaizdų: televizija, reklama, internetas, jie daro įtaką tam, kaip mes suprantame mus supančia aplinką, ko mes geidžiame ir kaip mes to geidžiame. Manau, kad menas, ypač kinas, turėtų kviesti žiūrovą žiūrėti į žmones, vietas, daiktus skirtingai nei mes esame įpratę į juos žiūrėti ar esame pripratę, kad į juos taip žiūrima (televizijoje, internete).

Štai kodėl mano filmuose jaučiamas stiprus fikcijos elementas. Jei norėčiau visiškai susilieti ir atspindėti realybę – griebčiau savo mobilujį ir filmuočiau viską, kas tuo metu vyksta prieš mano akis. Gal ir iš to išeitų filmas...

Manau, kad kinas turi daug daugiau potencialo nei tik „fiksuoti realybę“. Picasso yra pasakęs: menas yra melas, kuriuo pasakome tiesą“ (angl.: 'art is a lie to tell a truth').

- Ar filme „Duona ir žuvis“ žiūrovas sugebės atskirti, kur yra dokumentika, kur fikcija?

Filme „Duona ir žuvis“ – personažai tikri, stebimi savo kasdienybėje ir dauguma kadrų juostoje – „pagauti“, o ne sustyguoti. Manau jį žiūrint susidaro stiprus dokumentinio filmo įspūdis. Bet filmas turi ir kanoninę struktūrą ir manau tai yra dalis fantastinio elemento šiame filme. Be to, tikrame gyvenime yra ne tik vienas kunigas ir Mirko nėra vienintelis, kuris rūpinasi bažnyčios apeigomis. Niekada nebuvo ir taip, kad niekas neužsuktų į tą bažnyčią. Tai fikcija, bet ji padeda aiškiau parodyti tos vietos ir žmonių dvasią, ryšį. 

Aš savo filmuose niekada nesistengiu rodyti nuoširdžios realybės reprodukcijos. Aš siekiu sukurti dar kitą – filmo realybę, visatą. Dokumentinis kino klodas man yra tarsi pradinis taškas, kuris padeda atskleisti tiesą, kuri ir yra realybės dalis. O jau kitame žingsnyje aš esu labai laisva ir galiu varijuoti su tuo, ką komandai pavyko užfiksuoti, tam naudoju fikcijos kalbą. Panašiai tokiu keliu ėjau ir kurdama šį filmą apie du vyrus, bažnyčią ir jų rutiną.

- Jūsų filmografijoje nemažai dokumentinių pasakojimų, ar tai Jūsų, kaip režisierės, mėgiamiausias žanras?

Kiekvienam filmui aš ieškau vis kitokio kino kalbos panaudojimo būdo, žanro, struktūros. Taigi, vien dėl to aš neturiu vieno, labiausiai patinkančio žanro. Gal greičiau turiu mėgstamas, dažnai tyrinėjamas temas.

- O kaip atrandate, atsirenkate idėjas filmams?

Pirmoji, dar neapčiuopiama naujo kino sėkla man gali būti mintis, idėja, konceptas, susirūpinimas – tai visi intelektualiniai pradžios taškai, jei jie mane paliečia tuomet pradedu kurti istoriją. O kartais ta sėkla gali būti žmogus, viena, situacija, kuri daužia tiesiai į paširdžius, tuomet pradedu viską nuo stebėjimo ir taip gimsta dokumentika. Pastaruoju metu pradedu suprasti, kad režisierius visada turi būti atviras ir tarsi „zen“ pozicijoje – bet kur ir bet kada pasiruošęs naujos idėjos atėjimui. Ne tu ieškai filmų, o filmai tavęs.

- Kuriate trumpametražius filmus. Ar tenka susidurti su stereotipais, kad trumpametražis filmas – nelygus ilgametražiui?

Aš nemanau, kad trumpametražiai filmai yra geresni už pilnametražius, nei atvirkščiai. Bet žinau, kad daugelis žmonių mano, kad tu nesi tikras kino kūrėjas, kol nesukūrei pilno metro filmo. Kartais matau filmus, kurie atrodo dirbtinai, neorganiškai prailginti tik tam, kad tilptų į tuos „ilgojo“ rėmus.

Kartais tam tikros istorijos stipriausiai ir atsiskleidžia trumpame metre. Žinoma, yra ir tokių istorijų, kurios suspaudžiamos, „sukandžiojamos“ tik tam, kad tilptų į trumpametražio filmo rėmus. Tiesiog, mano nuomone, vieni filmai turi būti trumpo metro, kiti ilgo. Svarbiausia ne tai, kas geriausias, o svarbiausia tai, kokiu būdu istorija, pasakojimas gali atsiskleisti geriausiai.

- Pakalbėkime ir apie Jus. Kaip pradėjote savo karjerą kine?

Mano kaip kino kūrėjos karjera prasidėjo ganėtinai juokingai. Aš iš tiesų visą laiką žavėjausi literatūra, muzika, bet mokiausi ekonomikos. Baigusi studijas, gavau gerą darbą ir... supratau, kad tai ne mano kelias.

Tuomet prasidėjo daugelį kankinantys klausimai: ką man daryti su savo gyvenimu, kur dabar eiti ir kur gi tas, manasis, kelias. Norėjau studijuoti muzikos kompoziciją, bet šis traukinys jau buvo nuvažiavęs. Taip po truputį į mano gyvenimą atėjo scenarijų rašymas, viena po kitos mano istorijos tapo vis kinematografiškesnės. Galima sakyti, kad į kino industriją žengiau kaip scenaristė, bet pamačiusi režisierių darbą iš karto supratau, ką noriu veikti gyvenime.

Bet, žinokit, aš pati pastebiu ir jaučiu, kad mano aistra muzikoje įsilieja ir į kino kūrimo procesą. Man filmo kūrimas primena muzikos kompozicijos rašymą.

- Kiek žinau jau rengiate naują kino projektą. Koks jis?

Mano kitas trumpametražio filmo projektas – „Baldai“ (Muebles Aldeguer). Jis tuojaus išvys dienos šviesą. Bet kol taip nėra nieko plačiau pasakoti nenorėčiau. Labai tikiuosi, kad jį galės pamatyti ir Lietuvos žiūrovai.

Dėkoju už pokalbį.

Pamatyti filmą ir susitikti su režisiere turite galimybę spalio 3 d. EDOX filmų festivalyje.