Panevėžiečiui uždrausta net įkelti koją į avarinės būklės namą. Ne ką geresnėje situacijoje yra ir jo kaimynai – mokslininkai įspėja, kad po visu maždaug 4 tūkst. gyventojų turinčiu Grindaviko miesteliu gali būti itin pavojingų ertmių, kurios bet kada gali prasiverti.
Kaip pasakojo Islandijoje gyvenantis ir dirbantis V. Kulikauskas, kaip ir vietiniai, taip ir jis per kiek daugiau nei šešerius metus prie nuolatinių žemės virpesių jau priprato.
Visgi tai, kas vyko pastaruosius mėnesius, priminė kone apokalipsę. Pirmasis didelis žemės drebėjimas, išprovokuotas bundančio ugnikalnio, žmones pažadino dar lapkričio 10-ąją. Nors dar kelios dienos prieš tai vulkanas tarsi įspėjo apie galimą ugnies ir magmos pliūpsnį, daugelis nesitikėjo, kad jis bus toks galingas.
„Buvau ką tik grįžęs iš darbo ir prausiausi po dušu, kai pajutau, kad pradėjo be paliovos drebėti žemė. Buvome pripratę prie nedidelių žemės drebėjimų, pernelyg jų nesureikšminame. Bet tą kartą žemės drebėjimas ne tik nesustojo, bet dargi pradėjo stiprėti. Nuo vibracijos namo sienos taip suskeldėjo, kad vietomis į atsivėrusius plyšius galėjau įkišti ranką“, – tos dienos nepamirš panevėžietis.
Lyg laive per audrą
Kaip pasakojo Vytautas, po šio žemės drebėjimo net ir vietiniai sunerimo, kai kur atsivėrė didžiuliai žemės plyšiai. Ypač emocingai sureagavo moterys. Jis pats pasisiūlęs kaimynes nuvežti į kitą miestą, toliau žemės drebėjimo epicentro.
„Net ir gatvėje toks jausmas, tarsi būčiau laive – nuo drebėjimų judėjo visa žemė. Jausmas tikrai ne pats maloniausias“, – pasakojo V. Kulikauskas.
Vakare vėl grįžęs į namus Grindavike panevėžietis pasisiūlė pavėžėti ir kitus kaimynus, tačiau šie pagalbos atsisakė. Bet naktį atvykę gelbėtojai jau be jokių kalbų liepė visiems Grindaviko gyventojams evakuotis. Apie 4 tūkst. žmonių buvo apgyvendinti sporto centruose, mokyklų salėse, bažnyčiose, kitose vietose.
Pats Vytautas apsistojo pas artimuosius Islandijos sostinėje Reikjavike, nuo Grindaviko nutolusiame apie pusšimtį kilometrų. Nenorėdamas tapti našta, vėliau persikėlė į Raudonojo Kryžiaus pasiūlytas patalpas – kadaise uždarytus senelių namus. Čia, anot emigranto, gyvenimo sąlygos išties puikios – jis turi atskirą jaukų kambarį, kuris labiau primena viešbučio numerį nei laikiną prieglobstį.
„Kiek galėsiu čia gyventi, nežinau. Bet į buvusius namus grįžti jau nebeįmanoma. Namas avarinės būklės, tinkamas tik nugriauti. Visur sukabintos lentelės, kad negalima į jį net įeiti, apjuostas įspėjamosiomis juostomis. Norėjau nufotografuoti bent iš kitos gatvės pusės, tačiau į savo telefoną gavau žinutę, jog esu pavojingoje zonoje ir privalau greitai pasitraukti iš šios teritorijos“, – pasakojo V. Kulikauskas.
Ant lavos viryklės
Dar vienas galingas žemės drebėjimas Islandiją supurtė gruodžio 18-ąją. Kaip sako panevėžietis, šis drebėjimas įvyko tinkamu laiku ir vietoje. Vos dvi dienos prieš jį vėl buvo atidaryta „Žydroji lagūna“ – islandų pasididžiavimas bei turistų traukos vieta. Geoterminių pramogų centras „Žydroji lagūna“ – tai didelis mėlynos ir žalios spalvų vandens ežeras, kurį maitina salos geoterminiai šaltiniai.
Jo vandenyje gausu druskų, sieros, silicio dioksido, dumblių bei kitų mineralų, ypač naudingų odai. Tad nenuostabu, kad ši vieta greitai tapo viena mėgstamiausių ne tik tarp vietinių, bet ir tarp turistų. Anot emigranto, kasdien čia apsilanko apie pusantro tūkstančio žmonių, tad galima tik nujausti, kuo viskas būtų pasibaigę, jeigu mokslininkai nebūtų numatę ugnikalnio išsiveržimo.
„Apie pusę devynių vakaro visus lankytojus išprašė iš vandens ir kelios minutės po 22 val. išsiveržė ugnikalnis. Net sunku pagalvoti, kokia būtų kilusi panika, jeigu ugnikalnis būtų išsiveržęs bent porą valandų anksčiau“, – kalbėjo Vytautas.
Prieš pat Kalėdas, gruodžio 23-iąją, daugelis gyventojų išgirdo žinią, kad praėjus pavojui jie gali grįžti į namus. Pasak V. Kulikausko, tokių kaip jis, kurių gyvenamasis būstas atsidūrė ties žemės plyšiu ir buvo suniokotas drebėjimo, buvo ne tiek jau daug.
„Pavyzdžiui, vienoje gatvės pusėje visi namai sveiki, o kitoje – visus 12 namų teks nugriauti. Pasirodo, visus tuos metus gyvenau ant pačios lavos viryklės“, – šypsosi V. Kulikauskas.
Įsimintinas gimtadienis
Nors gražiąsias žiemos šventes Vytautas su žmona planavo sutikti Islandijoje, prasidėjus neramumams, emigrantas nutarė geriau grįžti į Panevėžį. Dalis Grindaviko gyventojų šventes sutiko namuose. Visgi jų ramybė truko neilgai. Praėjusią savaitę, sausio 14-ąją, ugnikalnis miestelio pašonėje vėl pradėjo spjaudytis ugnimi ir purtyti žemę.
Pasak Vytauto, seismologai, stebėję Islandijos milžiną, nurodė gyventojams skubiai evakuotis. Žmonės iš lovų buvo pažadinti ketvirtą ryto. Jiems teko namus palikti kaip stovi. Nors pavojingiausiose vietose buvo supilti pylimai, nuostolių išvengti nepavyko – kurioje būtent vietoje lava išsiverš į žemės paviršių, sunku prognozuoti net ir mokslininkams.
„Sausio 14-ąją, per mano gimtadienį, ugnikalnis ir vėl pažėrė fejerverkų. Ketvirtą rytą žmones evakavo, o jau aštuntą išsiveržė ugnikalnis. Ir šįkart daug arčiau miestelio. Dar vienas krateris atsivėrė prie pat miestelio ribos ir sudegino tris naujai pastatytus namus.
Kas dėjosi ugnikalnyje, buvo tiesiogiai rodoma ir per televiziją. Švelniai pasakius, atrodė tikrai makabriškai, kai deganti lava vieną po kito pasiglemžia gyvenamuosius namus“, – praėjusios savaitės vaizdų negalės pamiršti V. Kulikauskas.
Miesteliui gresia būti prarytam
Tai buvo penktas ugnikalnio išsiveržimas Islandijoje per mažiau nei trejus metus. Emigranto teigimu, nors, anot mokslininkų, Fagradalsfjalo ugnikalnis kiek nurimo, grįžti į namus Grindavike žmonės negali. Labai panašu, kad to padaryti dar ilgai negalės.
Nežinia, ar pats Grindaviko miestelis dar bus gyvenamas, mat po ugnikalnio išsiveržimo ir galingo žemės drebėjimo giliai po ja atsirado daug ertmių, todėl kyla rizika, kad žemė gali įgriūti prarydama pastatus su žmonėmis.
„Prieš keletą dienų buvo susirinkęs Islandijos parlamentas spręsti šio miestelio likimo. Vieni siūlo pačiai valstybei išpirkti iš gyventojų namus, tai kainuotų per 700 milijonų eurų, bet svarstoma ir iš naujo atkurti miestelį siekiant išsaugoti pačią bendruomenę. Islandai labai saugo savo kalbą, tradicijas, praeitį, bendruomenes, tad toks scenarijus irgi tikėtinas. Bet kokiu atveju Islandija savo žmonių bėdoje tikrai nepaliks“, – neabejoja V. Kulikauskas.
Vikingų dvasios įkvėptas
Prasidėjus žemės drebėjimams, daugelis Grindaviko gyventojų išsigando dėl savo ateities. Ir Vytautas pažįsta ne vieną jauną šeimą, kuri namus įsigijo su banko paskola. Visi tikisi, kad gelbės draudimas.
„Aš turėjau tik automobilio draudimą. Kaimynystėje gyveno jauna lenkų šeima, jie nusipirko namą su paskola ir tikėjosi gražiai gyventi, bet ugnikalnis jų planus sugriovė. Iš pradžių šeimą apėmė visiška neviltis, dabar jau į tą nelaimę jie žvelgia daug šviesiau“, – sako V. Kulikauskas.
Paklausus, ar pats nesvarsto grįžti į gimtąjį Panevėžį, kur žemė po kojomis nelinguoja, Vytautas nusišypso, kad dar suspės. Nors vyrui neseniai sukako 68-eri, senjoru kol kas nesijaučia ir dar bent porą metų norėtų padirbėti. V. Kulikauskas neslepia, kad į Islandiją buvo priverstas emigruoti ne iš gero gyvenimo – pamatęs savo pensijos dydį Lietuvoje, suprato, jog apie orią senatvę galės tik pasvajoti.
„Mano tikslas padirbėti iki 70-ies. Sveikata tą leidžia. Islandai yra tikri vikingai, o aš taikausi prie jų“, – juokiasi V. Kulikauskas.
Be to, darbas žuvies perdirbimo gamykloje emigrantui patinka. Kaip pats sako, čia nepavargsta, dirba su dideliu malonumu. Jo darbovietė, esanti maždaug 15 kilometrų nuo Grindaviko, veikia kaip įprastai. Tik pačiame miestelyje įsikūrusioms įstaigoms ir gamykloms kol kas neleidžiama vykdyti veiklos. Islandijoje Vytautas taip pat gali sportuoti, keliauti, pažinti šalį, kitą kultūrą, mokytis kalbų.
„Gyvenu principu – šiandien ir čia, nes niekada nežinai, kas bus rytoj“, – iš gyvenimo imti visas galimybes nusiteikęs V. Kulikauskas.