Taip pat skaitykite: Didžiausios pasaulyje bizonų bendruomenės prieglobstis
Pietinė jo dalis ribojasi su Kutenajaus nacionaliniu parku, o rytinė – su Banfo nacionaliniu parku. Parkas įkurtas tiek apsaugoti unikalią Uolinių kalnų gamtą, tiek turtingus fosilijų telkinius. Didžiausias iš jų, Burgeso skalūnai - itin stambi fosilijų radimvietė. Pirmosios fosilijos čia atrastos dar 1909 m. Charles Doolittle Walcott'o. Fosilijos randamos tarp skalūnų sluoksnių, o jų amžius siekia 540 mln. metų.
Burgeso skalūnų tipo fauna yra bendras pavadinimas Kambro vidurio bestuburių gyvūnų fosilijoms. Manoma, kad tuo metu šie gyvūnai buvo išplitę po visą pasaulį, kadangi panašių fosilijų dabar randama beveik kiekviename žemyne.
Burgeso skalūnų tipo fauną dažniausiai sudaro bestuburiai, minkštakūniai organizmai. Pagrindinės grupės yra pintys, Palaeoscolecida klasės kirmėlės, Palaeoscolecida, Lobopodia, nariuotakojai ir Anomalocarididae.
Neskaitant Burgeso skalūnų, kitos didžiausios šio tipo faunos fosilijų radimvietės yra Kinijoje ir Grenlandijoje.
Fauna Burgeso skalūnuose fosilizavosi išskirtiniu būdu, šiuo metu vadinamu Burgeso skalūnų tipo prezervacija. Kietesnės kūno dalys, pavyzdžiui, kutikulė, yra išlikusios kaip ploni atspaudai. Minkšti audiniai yra sukietėję, ir kietėjimo procesas vyko labai greitai, sprendžiant iš to, kad jie beveik nespėję suirti. Vidutinio kietumo audiniai, kaip kad raumenys, neišliko.
Kol kas dar tvirtai nežinoma, koks procesas nulėmė tokią fosilizaciją. Beveik neabejotina, kad organizmai buvo palaidoti po sąnašų lavina, tačiau neaišku, ar jie buvo užlieti ir dabar randami ten kur ir gyveno; ar lavinos atnešti iš kitų vietų, ar dalis tokių dalis tokių.
Panašiu, nors ir ne identišku būdu išlikusių fosilijų yra atrandama dar maždaug keturiasdešimtyje vietų. Dauguma tokių fosilijų yra kambro periodo, tačiau pasitaiko ir iš kitų.
1984 m. Joho nacionalinis parkas su grupe kitų Uolinių kalnų parkų įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.