Visi jie – Indijos miesto Mumbajaus lūšnyno Anavadžio gyventojai. Jų likimai, viltys, kasdieniai džiaugsmai ir nusivylimai atskleidžiami JAV rašytojos, žurnalistės ir Pulitzerio premijos laureatės Katherine Boo knygoje „Amžiams atskirti nuo grožio“. Rašytoja trejus metus stebėjo, kalbėjosi su vietiniais ir aprašė skaudžias, jausmingas bei tikroviškas Anavadžio gyventojų istorijas.
DELFI pateikia antrąją knygos „Amžiams atskirti nuo grožio“ ištrauką, kurioje daugiausiai dėmesio skiriama Ašai. Moteriai, siekiančiai tapti lūšnyno seniūne.
Ištrauka iš knygos „Amžiams atskirti nuo grožio“
Rahulo mama Aša šią viltingą žiemą pastebėjo: Anavadžio lūšnyno seniūnas tapo trenktas ir pamaldus! Nors Robertas Pairsas mušdavo savo antrąją žmoną, jis leido jai gyventi.
Greta savo trobelės pastatė krikščionių šventovę, paskui antrą šventovę, skirtą hinduistų dievams. Kiekvieną šeštadienį prieš šiuos altorius sudėdavo savo mėsingas rankas maldai ir išpirkdavo praeities nusikaltimus, dalydamas alkaniems vaikams duoną ir arbatą.
Šiokiadieniais, prasiblaškydamas nuo lūšnynų pasaulio nykumos, jis leido laiką su devyniais arkliais, kuriuos laikė lūšnyno arklidėse, du iš jų buvo nutepti dryžiais, kad atrodytų kaip zebrai.
Robertas nuomodavo tuos du zebrus, o kartu ir vežimaitį, vidurinės visuomenės klasės vaikų gimtadienių vakarėliams – tai buvo posūkis į sąžiningą darbą, į kurį, jo manymu, teisiančios dievybės turėtų atsižvelgti.
Tokie pokyčiai trisdešimt devynerių metų Ašai Vaghekar suteikė progą. Robertas prarado norą mėgautis valdžia, o ji kaip tik tą norą pajuto. Tegu kiti pina purienų vainikus. Tegu kiti rūšiuoja atliekas. Aukštuomenės žmonėms, kurie norėjo eksploatuoti Anavadį, ir padugnėms, kurios troško jį išsaugoti, ji turėjo būti pastebima moteris.
Lūšnyno seniūnas buvo neoficiali pareigybė, bet gyventojai žinojo, kam ji priklauso, – žmogui, vietos politikų ir policijos pareigūnų išrinktam gyvenvietei tvarkyti, besivadovaujančiam valdžios interesais.
Net ir sparčiai modernėjančioje Indijoje moterys lūšnynų seniūnėmis tapdavo labai retai, o tos, kurioms pavykdavo tokios valdžios pasiekti, dažniausiai būdavo paveldėjusios žemės teises ar buvo savo galingų vyrų pavaduotojos.
Aša neturėjo jokių teisių į žemę. Jos vyras buvo alkoholikas, keliaujantis statybininkas, išsiskiriantis nebent tuo, kad neturėjo ambicijų. Kai ji augino tris jų vaikus, kurie dabar jau paaugliai, mažai kas iš kaimynų ją laikė tik kieno nors žmona. Ji buvo tiesiog Aša, savarankiška moteris. Jei padėtis būtų buvusi kitokia, gal jai ir nebūtų prireikę pažinti savo proto ir juo pasinaudoti.
Pagrindinis Roberto indėlis į Anavadžio istoriją buvo tas, kad būtent jis atvedė Ašą ir kitus maharaštriečius į lūšnyną, Šiv Senai stengiantis išplėsti savo balsuotojų tinklą oro uosto rajone.
Siekiant pritraukti balsuotojų, buvo pasirūpinta vandentiekio sistema, ir 2002 metais maharaštriečiai išstūmė iš valdžios tamilų darbininkus, kurie pirmieji išvalė šią teritoriją. Tačiau sunku išsaugoti daugumą lūšnyne, kuriame beveik niekas neturi nuolatinio darbo.
Žmonės atvykdavo ir išvykdavo, parduodavo ar išnuomodavo savo lūšnas klestinčiai pogrindinei prekybai, ir 2008 metų pradžioje daugumą sudarė imigrantai iš Šiaurės Indijos, su kuriais kovojo Šiv Sena.
Tai, kas buvo aišku Ašai, buvo aišku ir 76-osios rinkimų apylinkės municipaliteto nariui, – rajono, kuriame buvo Anavadis, išrinktam pareigūnui. Robertas dabar priklausė savo zebrams. Jis nebesidomėjo Šiv Sena ir lūšnynu.
Municipaliteto narys Subašas Savantas buvo nuovokus vyriškis, pasidažęs veidą, plaukus, su aviatoriaus saulės akiniais.
Nors, rodės, akivaizdu po Roberto išrinkti lūšnyno seniūnu iškalbųjį Šiv Senos narį aktyvistą Avinašą, pastarasis buvo pernelyg užsiėmęs, kad galėtų tarnauti municipaliteto nario interesams. Jis dieną naktį remontuodavo viešbučio nuotekų valymo sistemas, kad galėtų leisti savo sūnų mokytis į privačią mokyklą.
O Aša turėjo laiko. Jos laikinas darbelis – darželinukų mokymas didelėje municipalinėje mokykloje už kuklų užmokestį – buvo daug jėgų nereikalaujanti tarnyba, kurią jai parūpino municipaliteto narys, nekreipdamas dėmesio į tai, kad jos išsilavinimas tėra septynios klasės.
Ji savo ruožtu daug mokymui skirto laiko praleisdavo kalbėdama mobiliuoju ir tvarkydama Šiv Senos reikalus. Aša galėjo atvesti į rinkimus kaimynus. Galėjo mobilizuoti šimtą moterų į paskutinę akimirką surengtą protesto žygį.
Municipaliteto narys manė, kad ji galėtų nuveikti daugiau. Jis paprašė jos išspręsti vieną mažutę Anavadžio problemą, paskui kitą, šiek tiek svarbesnę, paskui dar kitą, jau visai didžiulę, ta proga padovanojo jai puokštę gėlių, o jo žmona pradėjo į ją nedraugiškai skersakiuoti.
Aša į visa tai žiūrėjo kaip į greitos pergalės ženklus. Praėjus aštuoneriems metams nuo atsikėlimo į Anavadį, ji, sudėjusi viltis į ūkio reikalų pagerinimą per politinę veiklą, turėjo įtakingą globėją. Manė, jog net Anavadžio vyrai turėtų pripažinti, kad ji tapo galingiausiu žmogumi šioje dvokiančioje skylėje.
Daugelis vyrų nuo pat pradžių ją viliojo ir medžiojo. Įvertinę dideles jos krūtis ir smulkų girtuoklį vyrą, jie siūlė aplinkinius kelius ir malonias pramogas, galinčias sušvelninti jos vaikų skurdą.
Niekšas Robertas pats vieną vakarą pateikė jai nepadorų pasiūlymą, kai ji leido vandenį iš čiaupo į ąsotį. Aša padėjo ąsotį į šalį ir šaltai atkirto: „Kad ir ko tu norėtum! Pasakyk man, šunsnuki, ar aš dabar turėčiau nusirengti ir pašokti tau nuoga?“ Jokia kita moteris dar nėra taip išrėžusi lūšnyno seniūnui.
Aša turėjo aštrų liežuvį nuo pat vaikystės, kai plūkėsi nuskurdusio Maharaštros šiaurės rytų kaimelio laukuose. Kritiška veido išraiška buvo naudingiausia gynyba dirbant tarp gašlių vyrų. Atsargumas ir subtilumas – naudingos savybės valdant lūšnyną – buvo įgytos tik atsikėlus į miestą.
Iki šiol Aša perprato akivaizdžią tiesą – Mumbajus yra ambicijų ir vilčių avilys, tai naudinga išvada. Mumbajus buvo pūliuojančių, graužiančių nuoskaudų ir aplinkui tvyrančio pavydo vieta.
Ar šiame praturtėjusiame, nelygybės kamuojamame mieste dar egzistavo kokia nors siela, kuri dėl savo nepasitenkinimo nekaltino kitų?
Turtingi miestiečiai kaltindavo lūšnynų gyventojus, esą per juos miestas darosi purvinas ir netinkamas gyventi, nors kaip tik jie mokėjo mažas algas savo tarnaitėms ir vairuotojams dėl žmogiškojo kapitalo pertekliaus. Lūšnynų gyventojai skųsdavosi, jog turtingieji ir galingieji jiems sudarė kliūtis gauti naujo pelno dalį.
Visi ir visur skųsdavosi savo kaimynais. Tačiau dvidešimt pirmo amžiaus mieste mažai žmonių burdavosi gatvėse ir perkeldavo į jas savo disputus. Kadangi grupių tapatybės, paremtos kasta, etniškumu ir religija, pamažu silpnėjo, pyktis ir viltis tapdavo asmeniški, kaip ir visa kita Mumbajuje.
Ši raida stiprino poreikį apsukrių ir gudrių tarpininkų, kurie absorbuotų žmonių išgyvenamą stresą, kylantį dėl siaurų susikertančių interesų viename iš didžiausių pasaulio miestų.
Bus tęsinys
