APIE IŠSIPILDŽIUSIĄ SVAJONĘ
Jeigu turi svajonę, augink ją, nepaleisk iš rankų ir širdies. Vakare tyliai pašnekink ir ji suvirpins nukamuotą sielą tarsi rojaus paukštė vaivorykštiniais sparnais. Tikėk – ji išsipildys.
Daug metų svajose keliavau į Italiją. Norai buvo kuklūs: pamatyti Mikelandželo „Pieta“ bei aplankyti Kaprio salą. Likimas leido pamatyti daugiau. Italija pavergė, sužavėjo, užbūrė. Kasmet, kiek leidžia pensininkės kišenė, aplankau savo svajonių šalį. Greta nuotraukų siunčiu kelis literatūrinius „vaizdelius“.
pasaka
Miestas panašus į sapną, mane užbūrė. Užlipau ant grakštaus tiltelio ir ėmiau žiūrėti į kanalu plaukiančius laivelius. Nelauktai kanalo vanduo man sušnabždėjo: gausi nepaprastą dovaną, tačiau ją turi susirasti pati.
Prabėgau Šv. Morkaus aikštę, žvilgtelėjau į Venecijos liūtą, dožų rūmus, varpinę... ir tada supratau, kad dovanos turiu ieškoti nuošaliau. Pasukau į siaurutę gatvelę. Beskubėdama atsitrenkiau į tokį patį, kaip ir aš turistą ir abu vienu metu ištarėm: mi scusi. Jis pasuko į aikštę, o aš paėjau tris žingsnius į priekį ir išgirdusi švelnų balselį, pamačiau katiną – Juodą Venecijos katiną. Jam skirta vieta buvo kukli, bet jis atrodė labai patenkintas. Švietė saulė, meili, dosni Italijos saulė ir katinas murkė. Sužavėta priėjau arčiau, o lūpos pačios ištarė:
- Buon giorno, senjore katine.
- Buon giorno, senjora iš šiaurės, - į mane atsisuko katinas.
- Iš kur žinai, kad atvykau iš šiaurės? – nustebau.
- Tu kvepi Baltijos jūra ir esi pasipuošusi jos dovanotu amber talismanu, - paaiškino katinas.
- Iš kur pažįsti Baltijos jūrą? Pas jus čia aplink vanduo...
- Mano protėviai buvo garsūs keliautojai. Paklausyk, aš tau papasakosiu apie senus labai senus
Venecijos laikus.
Aš supratau, kad čia ir bus toji nepaprasta dovana. Žvilgtelėjau į laikrodį, už 10 minučių turiu būti laive, kuris mane nugabens į sausumą, o iš ten vyksiu namo, į šiaurę. Atsidusau. Pasekęs mano žvilgsnį, katinas nuramino:
- Tu nepavėluosi. Aš sustabdysiu laiką .Laukiau tavęs, net nemiegojau popiečio, kad neužmigčiau sekiau pasakas namo akmenims. Klausykis:
Prieš 500 metų Venecijos respublika buvo galinga jūrinė valstybė. Jos laivai skrodė pasaulio jūras, auksas plaukė lyg kanalų vanduo, miestas puošėsi naujais rūmais, skambėjo muzika, dirbo dailininkai, gyvenimas buvo panašus į karnavalą, tik be kaukių. Greta žmonių čia laimingai gyveno ir Juodųjų Venecijos katinų giminė. Tačiau kartą kažkas paleido gandą, kad juodas katinas neša nelaimę ir dar baisiau – jis įkūnija šėtoną. Mūsų giminei iškilo grėsmė – ją galėjo sunaikinti.
Giminės senelė buvo labai protinga katė. Ji liepė naktį susirinkti uoste, prasmukti į laivą ir išplaukti iš nedraugišku tapusio miesto. Senelė paprašė mėnulio, kad šis nerodytų savo veido( buvo pilnatis).
Nakties tamsoje Juodųjų katinų giminė, lyg šešėliai, nuslinko į uostą. Ten laukė laivas, turintis išplaukti jau ryte. Pasislėpėme laivo triume, užverstame auksiniais kviečiais. Tačiau buvome ne vieninteliai triumo gyventojai. Mūsų pikčiausi priešai – didžiųjų žiurkių būrys puolė mus. Deja, jiems teko palydėti galvas, nes katinai gynė krovinį.
Plaukėme ilgai, pakilus audrai ir bangoms plakant laivo šonus, damos – katės susirgo jūrlige, bet vėjui nurimus greit pasveiko. Pagaliau atplaukėme į uostą. Nusileidę į triumą jūrininkai labai nustebo pamatę sveiką krovinį, jį išsaugojusius katinus ir kampe krūvą žiurkių uodegų.
Katinai paprašė leisti išeiti iš laivo, tačiau supratęs jų atliktą darbą, kapitonas pažadėjo papasakoti dožams apie jų svarbą laivuose ir pažadėjo po metų parvežti juos į tėvynę.
Taip ir įvyko. Buvo priimtas įstatymas, kad kiekviename laive turi plaukioti bent trys katinai. Taip mes tapome jūrininkais ir keliavome po pasaulį.
- Tai tavo protėviai sugrįžo į Veneciją?
- Sugrįžo. Kitaip nebūtų šios pasakos. O dabar turiu vėl leisti laikui keliauti. Skubėk, senjora iš šiaurės, perduok linkėjimų Baltijos jūrai. Mes dabar neplaukiojam po pasaulį, nes pasaulis atplaukia pas mus. Buon viaggo.
Jis liuoktelėjo pro atdarą langelį į kambarį, o aš nuskubėjau į uostą.
Vezuvijus turi dvi viršūnes – Monte Somma( 1 132m ) ir Vesuvio ( 1 172.). Pastaroji dar vadinama „ didžiuoju kūgiu“ ( Gran cono ). Kūgio perimetras – 1500m. Prie Vezuvijaus yra senas funikulierius, įamžintas „ Funikuli – Funikuli“ dainelėje. Veikė nuo 1880m. , po 1944m. ugnikalnio išsiveržimo uždarytas – pasakoja gidė.
Serpentinais turistinis autobusas mus veža aukštyn. Gidė atkreipia dėmesį į tarp medžių pasitaikančias skulptūras, įkūnijančias žmogiškąjį siaubą, prabudus milžinui. Vezuvijaus ugnikalnis priskiriamas prie vienu iš veikiančių Europoje ugnikalnių. Jo gelmėse vykstančius procesus fiksuoja vulkanologijos observatorija, kad nepasikartotų 79m. mūsų eros metais įvykusi tragedija, kada žuvo Pompėjos, Herkulanumo miestai. 17 šimtmečių viskas buvo paslėpta po pelenais, sukietėjusios lavos sluoksniais. Vėliau būta didesnių ir mažesnių įsiveržimų. Paskutinis įvyko 1944m. Vezuvijaus apylinkės tankiai apgyvendintos, žemė nepaprastai derlinga, kasmet nuimami 2 derliai.
Nereikia ir raginti, mes prilipę prie langų. Ten aukštai pamatau į viršūnę kopiančius žmones, tarsi skruzdėlytės ropotų. „Ir netingi vargti per tokį karštį „ - pagalvoju, autobusas sustoja ir gidė praneša, kad norintys pažvelgti į milžino kraterį, kopia patys, autobusas atvežė iki nustatytos transportui vietos 1000. aukščio.
Pažvelgiu į savo apavą, nelabai tinka kopti į kalną. Reikės įveikti apie 1,5km. vingiuotu taku.
Kopimas nėra šilkinis – smėlis, vulkaniniai akmenys, pelenai,. Kyla dulkės, kenčia kojų piršteliai, bet tai niekis. Karšta, prakaitas kaip mat prasiveržia pro poras, uždūstų, tenka sustoti. Abejoju ar užkopsiu? Bandau. Atplaukia balti debesėliai lydimi vėjelio, pabučiuoja ir atgaivina. „Šilkasparniai debesėliai „ prisimenu K. Binkį.
Glostau debesėlius ranka, bet jie skuba. Kylant aukštyn pasidaro netgi vėsu. Dairausi, veriasi gražūs vaizdai. Ten toli Neapolis, matosi jūra, salos, Sorento pusiasalis. O čia širdis sugrunda pamačius tarp lavos pirštų besišypsančias gėlytes. Jos moja man galvelėmis tarsi margi drugeliai vaikystės pievoje.
Staiga tyliai aikteliu, į mane žiūri nematytos mėlynos spalvos gėlytės, tarsi ryški neoninė reklama. Spragteliu fotoaparatu. Kopiu aukštyn. Pagaliau žvelgiu į kraterį. Jo gylis virš 200m., skersmuo 600m. Milžiniška įduba atrodo tokia rami ir nekaltutė. Neužuodžiu sieros kvapo, milžinas miega. Žiūrėdama į tą gamtos stebuklą tarsi jaučiu jo gelmėse besikaupiančią jėgą nes viskas gyva mūsų planetoje: medžiai, akmenys, vanduo, ugnikalniai.
Tačiau tik mes žmonės apdovanoti kalbos dovana. Ak, tas laikas, jo labiausiai trūksta turistinėse kelionėse. Leidžiuosi žemyn, keliskart vos nenusiverčiu kūliais, lėtinu tempą. Prisiminusi nuostabias gėlytes, ieškau, dairausi, tačiau jų niekur nesimato. Turistų voros kopia aukštyn, gal Vezuvijui nepatinka tas skruzdėlyčių ropojimas? Štai ir transporto stovėjimo aikštelė, einu prie mūsų autobuso. Gidė skiria dar pusvalandį nusipirkti suvenyrų.
Ir štai jau riedame žemyn. Tos mėlynos gėlytės, ar tai buvo ne miražas?“ Tai buvo Vezuvijaus dovana tau“, - sušnabžda man į ausį praskriedamas vėjelio bučinys. Man? Ačiū.