Itališka mozaika
Pamačiusi šio konkurso skelbimą, savo sūnui, su kuriuo pastaraisiais metais daug kur keliaujame kartu, pasakiau:
-Ar gali ką nors nustebinti, pareikšdamas, kaip tau patinka Italija? Nuoširdžiai pavydžiu italams. Jų šalis tokia turtinga savo gamta, istorija, meno kūriniais, jiems net važiuoti niekur nereikia, nes visą gyvenimą gali keliauti po savo šalį...
O jis nė nemąstęs atrėžė:
- Bet italai pavydi mums. Mūsų istorija nepaprasta, mūsų valstybė kažkada buvo nuo Baltijos iki Juodosios jūros, mūsų kraštas žalias ir mes turim daugiau ežerų ir miškų nei jie...
Gal būt.. Vis tik, nelabai įsivaizduoju italus, rašančius tema „Lietuva, kurios nepamiršiu“, nebent nusižiūrėtų čia žavią lietuvaitę. Ir nežinau, kiek italai parašė knygų apie Lietuvą. O lietuviai apie Italiją rašo knygas. Tačiau kaip galima apie ją parašyt mažą rašinėlį??? Tai tolygu reikalauti Viduržemio jūrą supilt į vyno butelį. Bet nerašyt irgi negaliu, kaip įsimylėjėlis negali praleisti progos pakalbėti apie savo mylimąją...
2016 metų birželis, San Remo. Nedideliame restoranėlyje ant jūros kranto laukėme užsakyto maisto. Jo savininkai vien už matomą nuo staliuko vaizdą galėjo imti papildomą mokestį. Tačiau mes nebūtume lietuviai, jei nepastebėtume tame grožyje puotaujančio kiro, nors jo pietų meniu buvo tik negyva varna...
Tačiau tai, kas geriausia, buvo ne lėkštėje, tai buvo mintyse, prisiminimuose, širdyje. Trečią kartą lankiausi Italijoje ir kaskart ši šalis leido pamatyti vis kitokias savo spalvas. Ragavau ją, kaip nepaprastą patiekalą ir vis tiek atrodė, kad to, kas skaniausia, dar neatsikandau, tai kažkur viduje, paslaptingas gurmaniškas įdaras, kurio receptas nežinomas kitoms pasaulio virtuvėms. Taigi, sėdėdama tame restoranėlyje mąsčiau, kaip manyje apsigyveno šita šalis...
Italija pas mane atėjo gerokai anksčiau, nei joje apsilankiau aš. Atėjo kaip T. Cutugno, S. Loren, M. Placido, L. Da Vinči, muzikos, filmų, knygų pavidalu. Pamažu ji tapo ne vien geografine vietove žemėlapyje. Atrodė savesnė ir artimesnė, nei buvo iš tiesų.
Tik 2006 metų liepą atsirado galimybė pagaliau pamatyti savo svajonių šalį. Italija tuomet mus pasitiko kepinančiu karščiu, sausa žole ir išdžiūvusiomis upėmis kalnų slėniuose. Tąkart kelionės tempas buvo tikrai ne itališkas – lėkėm išilgai šalies su tikslu padėti savo koją kuo daugiau lankytinų vietų, tarsi Italiją kas būtų ketinęs pasiglemžti iš Apeninų pusiasalio.
Lyg iš atskirų detalių, per beveik dvi savaites, susidėliojo fantastiška mozaika. Subtilus Florencijos žavesys. Nuo turistų žvilgsnių svyrantis Pizos bokštas. Pastelinis Toskanos peizažas su jaukiais miesteliais kalvų viršūnėse, kiparisų kolonomis, alyvmedžių giraitėmis. Su vynuogynais, kuriuos matant, negalėjau neprisiminti A.Čelentano, filme „Užsispyrėlio sutramdymas“, ypač šokio kubile, ant nuskintų vynuogių.
Ne mažiau maloni mozaikos dalis - ilgos itališkos vakarienės. Tuomet pirmą kartą gyvenime teko ploti virtuvės šefui – jis atėjo į salę išdidžiai nusilenkti, kaip koks Pavarotis. Tačiau kur kas didesnį įspūdį paliko pasivaikščiojimai vakarais po mažus miestelius, kuriuose nakvojome. Po dienos kaitros, sutemus, ten virė gyvenimas. Žmonės gyvai bendravo gatvėse, prie namų, lakstė vaikai. Pasipuošę, besišypsantys, senyvi italai ėjo pasivaikščioti, sėdėjo ar šoko restoranėliuose...Tuomet pagalvojau, o kaip atrodo ir kur išeina dauguma mūsų senjorų....
Kadangi visi keliai veda į Romą, neišvengiamai ten ir atsidūrėm. Vargu ar dviejų dienų užtenka pažinti amžintąjį miestą. Tačiau pakako, kad sukeltų gana prieštaringus jausmus. Apie Romos metro, ko gero, galima kurti anekdotus, tačiau, jei nebūsite stipriai įsikibę į savo daiktelius akimis ir rankomis, gali būti ir nelabai juokinga.
Vaikštant kai kuriomis gatvėmis, kartais reiktų žvilgtelt po kojomis, nes jei šaligatvis pasirodys įtartinai minkštas, tas minkštumas tikrai nekvepės levandomis... Tačiau čia kiekvienas renkasi, ką įsidėti į prisiminimų skrynelę – šiukšles, minias turistų ar nepaprastą miestą, su nepadoraus dydžio ir grožio bažnyčiomis, nuodėmingai puikiais meno kūriniais, senojo miesto griuvėsiais, apipintais legendomis...
Atrodo, kad kiekviena šio miesto plyta turėtų ką papasakoti, ką jau kalbėti apie tokius pastatus, kaip Angelo pilis, Panteonas, Koliziejus...O neįmesti cento į Trevi fontaną būtų nedovanotina gyvenimo klaida...
Nugvelbę ryškiaspalvę Neapolio dalelę nuotraukų pavidalu, patraukėm beveik 2 tūkstančius metų į praeitį.
Pompėja. Makabriška mozaikos detalė. Tačiau, jei šis miestas nebūtų buvęs palaidotas Ia. po Vezuvijaus pelenais, dabar mes neturėtume galimybės pamatyti, koks jis buvo prieš beveik 2000m. Nebūtų gatvių, kuriomis niekuomet nėra važiavusi jokia transporto priemonė. Vargu ar būtų išlikę mozaikos ir freskos, sienos, apdailos detalės namų, kuriuose jaučiami to meto gyvenimo šešėliai... Miestas, kaip ir daugelis kitų, būtų apaugęs laikmečių nuosėdom, vienus pastatus keistų kiti, akmenų grindinį- asfaltas...
Salos – dar viena unikali Italijos dalis. Kaprio grožiu žavėjosi ir žavisi daugybė pasaulio įžymybių, pradedant imperatoriais Augustu ir Tiberijum, baigiant mūsų laikų žvaigždėmis. Netgi didysis proletarų vadas V.I. Leninas neatsispyrė jo kerams. Todėl nieko keisto, kad ir aš džiūgavau, nors trumpam įkėlus savo lietuvišką koją į šį rojų.
Kelionės mozaiką vainikavo legendinis vandens pasaulis - Venecija. Žinoma, miestas buvo kitoks, nei įsivaizdavau, tačiau dar labiau kerintis, įdomesnis, tikresnis. Mintyse lenkiau galvą, prieš tuos žmones, kurie jį sukūrė. Miestą ant vandens, tvirtovę be sienų.
Miestą, kur transporto priemonės – laivai, kur laiptai nuo namų durų leidžiasi į vandenį. Čia elegantiški gondoljerai, ne šiaip valtininkai. Jie turi ilgai mokytis, išlaikyti egzaminą, kad galėtų tokiais tapti. Čia, Šv. Morkaus aikštės kavinėje, buvo išgertas pirmasis Europoje kavos puodelis...Čia mirusieji laidojami atskiroje San Mikelės saloje, lyg tikintis, kad vėlės nemoka plaukti ir nesugrįš namo...
Tąkart pabuvau tik pagrindinėje saloje. Neįtikėtino siaurumo, susiraizgę gatvelės kažkodėl atrodė beviltiškai klaidžios, net ir turint žemėlapį. Pagaliau grįžus į Šv. Morkaus aikštę iš džiaugsmo nupirkau amžinai alkaniems balandžiams saują grūdų. Jų mažų kojyčių tipenimas ant delno – tai dar viena akimirka, kurios nepamiršiu. Prieš išvykstant ilgesingai atsidusau prieš Atodūsių tiltą ir pažadėjau sau sugrįžti, į Veneciją, į Italiją.
2011m. liepą vėl vaikščiojau Venecijos gatvelėmis. Toliau dėliojau Italijos mozaiką. Šį kartą negalėjom atsispirti gondolų žavesiui. Plaukti kanalais - gatvėmis fantastiškas jausmas. Namai buvo lyg išaugę iš vandens ir gyveno patys sau, nekreipdami dėmesio į smalsuolių minias.
Atrodė, atiduotum pusę karalystės ir princesę, už galimybę sužinoti jų istorijas, žvilgtelėti už tų laiko paženklintų sienų. Tokios galimybės neturėjom. Tačiau turėjom kitą – plaukti lagūna į kitas salas. Ne visos jos gyvenamos. Kai kurios apleistos, su namų griuvėsiais atrodė lyg iš fantastinio filmo. Išlipę Murano saloje, garsinančioje Veneciją stiklo dirbiniais, aplankėme vieną dirbtuvę.
Stiklo gaminiai puikūs, tačiau kur kas įdomiau buvo stebėti, kaip jie padaromi. Meistras sukinėjo pūsdamas spalvotą košę ant lazdos, su kažkokiu įrankiu patempė vienur, kitur ir netikėtai atsirado stiklinis arkliukas, iš kitos košės – vaza. Paprasta. Tik šito paprastumo jie turi mokytis maždaug penkerius metus.
Ši antroji kelionė parodė vėlgi, kitokią Italiją. Nustebino ryžių laukai. Pasirodo, čia auga ne vien alyvmedžiai ir vynuogės. Prie visos dėlionės pridėjau Gardos ežero žydrumą, maudynes su gulbių būriu. Žaismingai čia tiko ir Sirmionės pilis su „riedančiu akmeniu“, po kuriuo puikavosi dviprasmiškas užrašas „I don‘t like a rolling stone“.
Verona sužavėjo ne mažiau, nei Florencija. Jaukus senamiestis, įspūdinga architektūra. Tai vienas tų miestų, kur norėjosi pabūti gerokai ilgiau. Dar nebuvau mačiusi filmo „Laiškai Džiuljetai“, todėl savo laiško prie Džiuljetos balkonėlio nepalikau. Tačiau, jei būčiau palikusi, tas laiškas būtų ne apie meilę, jis būtų apie didelį susižavėjimą tolima Viduržemio jūros pakrantės šalimi.
2016m. birželis, renku toliau savo itališką mozaiką po plytelę. Genuja. Apie ją reikėtų parašyti knygą. Apie šios vietos unikalumą. Apie bankų istoriją, šito miesto žmonių gyvenimo būdą. Apie fantastiškas gatveles ir namus su sodais ant stogų. Apie didžiausią Italijos uostą ir seniausią pasaulyje, vis dar veikiantį, švyturį. Nieko keisto, kad tokiame nepaprastame mieste gimė ypatingas žmogus – K. Kolumbas. Tai viena tų vietų, kur pažadėjau sau sugrįžti.
O štai Penkių žemių (Cinque Terre) miestelius norėjosi pasidėti ant delno ir saugoti, kaip trapų porceliano kūrinį. Tokie jie maži, spalvingi, unikalūs. Miestukai be mašinų, kur gali patekti laivu ar traukiniu. Tačiau buvome tik didžiulio turistų srauto, kuris keičia jų veidą ir savitą gyvenimo būdą, dalis.
Milanas. Taip ir nespėjau suprasti ar jis labiau vakarietiškas ar labiau itališkas. Mados sostinė ir klasikinės muzikos meka. Jame tilpo viskas – šiuolaikiškumas ir istorija, puikūs meno kūriniai ir kičas. Net žymioji katedra atrodė lyg baltas, nekaltas angelas, viduje slepiantis savo tamsias aistras – iš išorės šviesūs marmuro nėriniai, viduje – tamsios įspūdingos kolonos.
Ir gana daug kitataučių aplink, kurie, akivaizdu, nebuvo turistai. Pagauta emocijų, uždegiau žvakelę katedroje, su mintim, kad Italija nepasikeistų. Kad išsaugotų savo unikalumą, charakterį, tradicijas, šeimos verslus, perduodamus iš kartos į kartą.
Taigi, sėdėdama tame San Remo restoranėlyje ir stebėdama, kaip bendrakeleiviai linksmai tariasi, kuris itališkai paprašys sąskaitos, mintyse dėliojau šią spalvingą kelionių ir jausmų mozaiką. Supratau, kad galima nemėgti Italijos, dėl saulės nualintos žemės, dėl Neapolio šiukšlynų, dėl Romos metro, kur savo daiktelius turi itin akylai saugoti, dėl tingių pietiečių, dėl keturiasdešimtmečių vyrukų, vis dar gyvenančių su mamytėmis...
Gali Italiją pamilti dėl daugybės dalykų, iš pirmo ar iš antro žvilgsnio. Dėl kalnų ir jūrų, dėl saulės, dėl unikalių istorinių paminklų, meno kūrinių, nuostabaus maisto ir vyno šeimos restoranėliuose, muzikos ir mados, dėl žmonių, kurie gyvena užvertomis langinėmis, bet atviromis širdimis. Tačiau, jei nors kartą teko pabūti šioje šalyje, jos nepamirši...