II Ištrauka iš knygos JAPONIJOS SPALVOS IR SKONIAI.
***
Todaidži kiekvienam turistui visuomet sukelia nepaprastus jausmus, dažnai net laikomas vienu iš pasaulio stebuklų. Todaidži – didžiausias pasaulyje medžio statinys, budistinė Naros šventykla.
Neprisimenu visų jos matmenų, tačiau dydis pribloškiantis. Vien jau pietiniai vartai – Nandaimon – prie kurių stoviu dabar, atrodo tarsi statyti milžinų. Ir nejučiomis imi juos lyginti su apačioje tarsi skruzdėlytės knibždančiais žmonėmis, jų statytojais.
Du rūstūs išsiviepę kongorikiši su kardais per amžius saugo vartus iš abiejų pusių. Užlipu apšviestais milžiniškais laiptais ir patraukiu plačiu milžinų keliu. Toliau – dar vieni vartai. Įėjimas į budistinę šventyklą visuomet iš pietų, taip, kaip į krikščioniškąją bažnyčią visuomet iš vakarų.
Todaidži pribloškia. Aplink jį – šimtai tūkstančių popierinių žibintų, kurių kiekviename dega po žvakę – mirusios sielos prisiminimas. Apšviestas pastatas mistiškai kyla į juodo aksomo Japonijos dangų, o viršuje, taip, viršuje, atsivėręs langas, pro kurį ramiai žvelgia bronzinis Buda.
Iš šventyklos sklinda japoniškos budistinės giesmės, ir tave staiga apima religinė ekstazė, kaip ir minią aplink tave. Tu – tai jau ne tu. Tu – didžiojo kosmoso dalis, dalis tos šviesų ir garsų simfonijos, kuri sklinda, banguoja ir skraidina ore...
Viduje – kažkur viršuje, sėdi pats Buda. Galingas jo kūnas užima didelę dalį šventyklos erdvės. Pajuodusi nuo senumo bronza virpuliuoja paslaptinga energija, šimtmečius kaupta protėvių išmintimi. Buda, pačių japonų vadinamas Daibucu – „didžiuoju Buda“, didžiausia bronzinė figūra Japonijoje, o gal ir pasaulyje.
Tiesiog suvirpi, pagalvojęs, kad ant vienos ištiestos jo rankos galėtų sutilpti ne mažiau kaip 15 žmonių! Jį padaryti liepė vienas VIII amžiaus imperatorius, o pati šventykla buvo tik namai didžiajam Budai, saugantys nuo lietaus. Šventykla daug kartų degė, Buda prarado savo galvą, kuri dabar išliedinta ir prilipdyta iš naujo. Daibucu simbolizuoja visą Japonijos praeitį ir senovę.
Išeinu iš Todaidži priblokštas. Minia pasuka į Kasugos (pavasario dienos) maldyklą. Tame pačiame amžiuje statyta garsiųjų didikų Fudživarų, ši maldykla Naroje yra labai garsi. Skirtingai nuo Todaidži, ji yra ne budistinė, o šintoistinė. Stovi aukštai ant kalno, pasislėpusi miške, kaip ir visos šintoizmo apeigoms skirtos vietos.
Viešpatauja paslaptinga tyla ir tampa visiškai tamsu. Pasikalbėjimai su mirusiųjų sielomis. Tamsoje kur ne kur siūbuoja blyškūs bronziniai žibintai, tačiau vos gali matyti kelią po kojomis. Ir eini ta tamsia galerija, kol staiga tampa baisu ir pasijunti, lyg keliautum per kapines.
Na ir kas, kad aplinkui gausybė žmonių. Jau beveik nebelyja, o tik lengvas vasaros vėjelis siūbuoja sunkius žibintus, kurie meta paslaptingus atšvaitus ant žmonių veidų, drabužių... Visi kažkaip išsklinda, o tamsusis labirintas pro dvasių šnibždesį veda aukštyn į kalno viršūnę... Ten laukia raudonai švytinti Kasuga, o prie jos – šventąja virve šimenava aprištas senas galingas sakaki medis, kuris tikriausiai mena maldyklos statymo laikus.
Leidžiuosi nuo kalno... Staiga pasijuntu be galo pavargęs. Sunku net pagalvoti, kad manęs dar laukia ilgas, ilgas kelias į viešbutį...
Tą vakarą taip ir nepamačiau to, dėl ko važiavau į Narą – aukštybėse ant kalno liepsnojančių laužų, susiliejančių į milžinišką dai ženklą. Pasiklydęs minioje, aš leidausi nešamas tolyn tolyn tolyn, į nežinią. Tą naktį sapnuose praėjau pro mirtį, pro tamsą su svyruojančiais žibintais, metančiais auksinius atšvaitus ant šio pasaulio veidų, ir atkeliavau į Aukštųjų padangių lygumas – Takaamanohara.
O pasaulio deivės, vadovaujamos gražiosios Amaterasu, vilkinčios baltomis palaidinėmis ir cinoberio spalvos sijonais, šoko ritualinius šokius aplink sakaki, šaknimis giliai įsiskverbusį į požemį ir siurbiantį energiją iš jo. Skambėjo muzika. Deivės ritmingai sukosi, o drauge su jomis sukosi ir visas pasaulis...
