- Sakykite, kodėl mokant JAV mokyklose, man susidarė nuomonė, kad japonų kilmės vaikai yra pavyzdinio elgesio ir mokslo pažangumo? Kur glūdi paslaptis?
- Ačiū, kad pagyrėte. Dauguma japonų vaikų atrodo gero elgesio, manau todėl, kad jie yra auklėjami tėvams viliantis juos užauginti taip, kad jiems niekados nekiltų noras kelti sunkumų kitiems.
Dažniausiai japonai stengiasi išvengti bet kokių priešiškų susidūrimų su kitais, ieškodami būdų kompromisams. Bet toks požiūris kartais turi neigiamų aspektų, kai siekiama apginti savo nuomonę aiškiai ir atvirai, pvz., tarptautinių santykių arenoje.
Be to, japonai yra ypatingai jautrūs gėdos atžvilgiu, todėl visados stengiasi elgtis padoriai, net kai jų niekas nemato.
- Ką japonams reiškia “geras vardas”?
- Japonų visuomenėje tai vadinama “geru veidu”. Japonų įsitikinimu, neigiamu atsakymu į kieno nors prašymą, galima nuvilti žmogų ir prarasti gerą vardą jo akyse. Tuo atveju, kai neįmanoma išpildyti prašymo, sakoma, kad “ai sudarytų šiokių tokių nepatogumų” arba, kad “tai toliau svarstoma”. Geras vardas suprantamas kaip žmogaus orumas, aukštas rangas visuomenėje, padėtis, lyginant su kitais žmonėmis. Japonai elgiasi taip, kad niekados neprarastų gero vardo kitų akyse. Todėl jie niekados atvirai kitų nekritikuoja, neįžeidinėja arba neiškelia kito veiksmų į viešumą. Gerą vardą galima prarasti arba pelnyti, kitiems pagiriant arba dėkojant.
- Sakykite, kaip japonai įsivaizduoja harmoniją visuomenėje.
- Tai-pagrindinė japonų visuomenės vertybė, į kurią, kaip gyvenimo filosofiją, orientuojamasi šeimoje, verslo santykiuose ir bendrai visuomenėje. Japonų vaikai nuo paruošiamosios klasės mokomi elgtis harmoningai kitų atžvilgiu ir siekti bendrų tikslų. Japonų švietimo sistemoje pabrėžiamas vienas kito priklausomumas ir vaikų ugdymo tikslas - ne savarankiškumas, o produktyvus bendradarbiavimas.
Harmoningų tarpusavio santykių poreikis atsispindi japonų elgesyje beveik visur. Jie itin vertina mandagumą, asmeninės atsakomybės jausmą ir bendradarbiavimą dėl bendro, labiau nei asmeninio, gero. Japonai pateikia mintis, su kuriomis galima nesutikti, švelnia ir netiesiogine forma. Harmoningas darbas laikomas esmine produktyvumo dalimi.
- Kuo svarbi gestų kalba ir veido išraiška, bendraujant su japonais?
- Kadangi japonai siekia harmonijos ir yra orientuoti į grupinį elgesį, savo jausmus labiausiai perduoda veido išraiška, balso tembru ir kūno laikysena. Jie linkę labiau pasikliauti be žodžių perduotomis mintimis, neištartais žodžiais, kurie gali būti daugiaprasmiai. Kontekstas, kuriame ištariami žodžiai, nulemia jų reikšmę. Todėl privaloma iki galo suprasti situaciją, norint visiškai ir teisingai suprasti atsakymą. Pašnekovo raukymasis pokalbio metu yra laikomas nesutikimo ženklu.
Daugumos japonų veido išraiška kalbant yra neutrali. Šnekant vengtina antakio trynimas, pakaušio kasymasis, galvos atlenkimas atgal arba oro košimas pro sukąstus dantis. Gestų kalba bendraujant yra tokia svarbi, kad yra išleista knyga užsieniečiams, kaip suprasti be žodžių perduodamus ženklus. Įsistebeilėjimas į pašnekovo akis, ypač jei jis vyresnis amžiumi arba užima aukštesnę vietą visuomenėje, yra laikomas atvira nepagarba. Viešose vietose, kur daug žmonių, japonai vengia kontakto akimis, tuo saugodami savo asmeniškumą.
- Kaip paaiškintumėte hierarchijos supratimą Japonijoje?
- Japonams žmogaus amžius ir padėtis visuomenėje yra labai svarbūs. Kiekvienas visuomenės narys užima tam tikrą vietą šeimyninėje, giminės, socialinėje arba verslo hierarchijoje. Mokyklose mokoma kreiptis į už save vyresnius bendramokslius specialiu terminu-“senpai”, - o į jaunesnius -“kohai”. Vyriausias žmonių grupės atstovas yra labiausiai vertinamas ir gerbiamas. Visuomenėje jiems suteikiama pirmenybė, pvz., valgant jiems pirmiausia įpilama gėrimo arba patiekiamas valgis.
- Kalbant apie valgymo etiketą, koks jis Japonijoje?
- Yra tam tikra, griežtai nusistovėjusi tvarka. Laukite, kol būsite pakviestas atsisėsti prie stalo. Garbingiausiam svečiui arba vyriausiam žmogui skiriama vieta prie stalo vidurio arba toliausiai nuo durų. Jie pradeda valgyti pirmieji. Nevalia ką nors rodyti lazdelėmis, pagrindiniu japonų valgymo įrankiu.
Ypatingai vertinama aplinkinių, jei lazdelėmis išmoksta valgyti užsieniečiai. Jomis negalima pradurti valgomo maisto. Po kelių lazdelėmis paimtų valgio gabalėlių, prieš atsigeriant arba nustojant valgyti dėl pasikalbėjimo, lazdelės padedamos, bet nesukryžiuojamos, ant specialaus laikiklio.
Mėsos patiekale buvę kauliukai padedami ant lėkštės krašto. Būtina paragauti visų valgių, galima klausti, iš ko jie pagaminti arba net nutaisyti miną, jei kas nors neskanu. Nenustebkite, jei išgirsite japonus šlerpiant, jiems valgant makaronus arba sriubą. Atskiri patiekalai lėkštėje nemaišomi, kaip įprasta Vakarų kultūrose, o paeiliui valgoma po dalelę kiekvieno. Jei nebenorima daugiau atsigerti, stiklinėje reikia palikti nepabaigto gėrimo. Tuščia stiklinė laikoma ženklu, kad prašoma dar atsigerti. Pavalgius, lazdelės padedamos ant joms skirto laikiklio, niekad nepaliekant jų sukryžiuotų ant dubenėlio. Jei paliksite dubenėlyje truputį ryžių, jums duos daugiau. Norėdami parodyti, kad ryžių nebevalgysite, subaikite visus iki paskutinio grūdelio dubenėlyje buvusius ryžius. Baigus valgyti, lėkštėje galima palikti šiek tiek nepabaigto maisto. Pokalbių prie stalo dažniausiai nebūna, nes japonai pripratę mėgautis valgiu.
- Ar japonai mėgsta kviestis į svečius svetimšalius?
- Retai. Jei taip, prieš įeinant, prie slenksčio, nusiaukite batus ir apsiaukite šliurėmis. Palikite batus, priešakiu nusuktus nuo durų, pro kurias ketinate įžengti. Atvykite tiksliai nustatytu laiku arba ne anksčiau nei prieš penkias minutes. Jeigu būsite pakviesti į didelį visuomenės susibūrimą, galima truputį vėluoti, bet punktualumas visad vertinamas labiau. Nebent, jums būtų iš anksto pranešta, kad šventinis susibūrimas bus neoficialaus pobūdžio, visados renkitės taip, lyg ruoštumėtės į darbą biure.
- Kokios japonų bendravimo taisyklės susitikus?
- Pasisveikinimas Japonijoje yra išreiškiamas nusistovėjusia ceremonija ir ritualu. Labai svarbu asmeniui parodyti tiksliai tiek pagarbos, kiek jam priklauso, lyginant su savimi. Kada tik įmanoma, visados laukite, kol būsite pristatytas. Savo paties pristatinėjimas yra visiškai neįmanomas net ir didžiausio žmonių susibūrimo metu. Vietoje užsieniečiams priimtiniausios pasisveikinimo formos, rankos paspaudimo, Japonijoje tradiciškai įprastas nusilenkimas vienas kitam. Kaip žemai nusilenkti, priklauso nuo tarpusavio santykio ir nuo situacijos bendrai. Kuo žemiau lenkiamasi, tuo didesnė pagarba rodoma žmogui, su kuriuo sveikinamasi. Užsieniečiams pakanka vien palenkti galvą, nes iš jų nesitikima supratimo apie visus subtilius nusilenkimo niuansus.
- Kokia dovanojimo prasmė Japonijoje?
- Dovanojimas yra ritualinis ir giliai prasmingas. Kaip dovana įteikiama ir kaip ji supakuota kartais net svarbesni už dovanos turinį. Jos ruošiamos įvairiomis progomis ir nebūtinai turi būti brangios, dažnai apsiribojant šokoladinių saldainių dėžute arba nedideliu konditeriniu gaminiu. Niekados nedovanokite lelijų, kamelijų, lotoso žiedų arba bet kokių kitų baltų gėlių, nes tai japonams asocijuojasi su laidotuvėmis. Taip pat nedovanokite vazoninių gėlių, nes manoma, kad jie kartais gali sužadinti negalavimų, nebent tai būtų bonzai medelis. Dovanos sudėtinių dalių skaičius turi būti nelyginis, bet ir ne devynetas. Dovana visados turi būti suvyniota popieriumi, pageidautina pastelinių spalvų. Gavus dovaną, niekad iš karto nepraplešiama ir nežiūrima, kas viduje.
- Pokalbio pabaigoje kokių šaltinių rekomenduotumėte tiems, kurie nori išmokti skaityti ir suprasti bendrinės japonų kalbos?
- Vienas iš eibės japonų kalbos pradžiamokslių anglų kalba -Gene Nishi “Japanese Step-by-Step”, antrasis 2010 m. leidimas, kuriame nuodugniai išdėstomas leidinio autoriaus sukurtas japonų kalbos mokymosi metodas. Šalia istorinių japonų kalbos kilmės ir raidos nuorodų, knygoje aptariamos kalbos ženklų, simbolių, sistemos, jų reikšmė, kalbos struktūra ir intonacija, papildoma nuoroda, kur galima įsirašyti mokomąjį tarties audio įrašą.
- Dėkoju už pokalbį.