– Šarūnai, pamatyti Tibetą yra daugelio žmonių svajonė, todėl galbūt pradėkime nuo to, kaip išsirinkti tokią egzotišką kelionę ir kodėl vis dėto ne tiek jau daug lietuvių ryžtasi nukeliauti į šią unikalią pasaulio vietą?
– Pirmas keblumas yra tas, kad po Tibetą, kitaip nei po Kiniją, neįmanoma keliauti savarankiškai. Tai yra labai kontroliuojamas kraštas, Lietuvoje tokios kontrolės nebuvo gal net karo metais. Kas 10–15 kilometrų įrengtos policijos užkardos, tikrinamos visos transporto priemonės, reikia daugybės leidimų. Turistų grupės privalo turėti vieną su jais vykstantį gidą, kalbantį kinų kalba, ir vietinį gidą, kuris pažįsta vietos gyvenimo subtilybes.
Todėl pirmas mano patarimas besirenkantiems tokią kelionę – ieškokite netgi ne kelionių agentūros, bet patyrusio kvalifikuoto gido. Kalbant apie Tibetą, tokių gidų Lietuvoje tikrai nėra daug. Galima „pagooglinti“, pasidomėti, kiek žmogus parašęs knygų, publikacijų. Mes keliavome su ir Ieva Rute, kompetentinga gide, mokančia mandarinų kalbą ir puikiai išmanančia šios šalies kultūrą, mentalitetą.
Tai, kad Tibete galima sutikti ne tiek jau daug lietuvių, galbūt lemia ir kelionės kaina. Nukeliauti į JAV ar Australiją kainuoja panašiai. Kelionė brangi ir dėl trukmės, nes savaitei vykti į kitą pasaulio kraštą tiesiog nelogiška. Tačiau aš manau, kad Tibetas yra ta vieta, kurią bent kartą gyvenime privalo pamatyti kiekvienas europietis, o kelerius metus planuojant tokia kelionė tikrai prieinama ir lietuviams.
– Kodėl pačiam parūpo Tibetas?
– Nes Tibetas yra labai savotiška vieta. Pasaulyje jis stipriai mistifikuojamas, nuo ko patys tibetiečiai kenčia. Pradedant Rerichu ir baigiant Hitleriu – daugelis pasaulio garsiųjų važiavo patys arba rengė ekspedicijas į Tibetą, bandė įminti jo paslaptis. Bet galbūt viskas kur kas paprasčiau? Manęs grįžusio dauguma pirmiausia klausia: „Ar jūs ten meditavote?“ Atsakau, kad taip. Išlipi iš lėktuvo Tibeto sostinėje Lasoje ir iškart pradedi medituoti, nes trūksta deguonies. Didžioji dalis Tibeto yra daugiau nei 3 kilometrų aukštyje, o tai reiškia, kad žmogaus organizmas jo gauna minus 35 procentais.
Ten būdamas natūraliai patiri transą, o patiems tibetiečiams religija, darbas ir kultūra susipynę į vientisą kamuolį. Turbūt Tibetas yra ta vienintelė vieta, kur tu supranti, ką reiškia tikėjimas ir kad nėra takoskyros tarp fizinio ir dvasinio pasaulio. (Butane savivaldybė, maldos namai ir vienuolynas netgi įsikūrę viename pastate.) Sutinki tibetietį vienuolį, bendrauji su juo svetima kalba, bet viską supranti. Jie yra kaip vaikai, praleidžia pusę gyvenimo 4 tūkstančių kilometrų aukštyje kalnuose. Sėdi, šypsosi, visos pasaulio problemos jiems tolimos, geria sau žolių arbatą su sviestu.
– Kaip Jūsų kelionės planus pakeitė žemės drebėjimas?
– Ten, kur jis įvyko, mes turėjome atsidurti dar po pusės paros. Buvo numatyta nakvynė Everesto bazinėje stovykloje, paskui planavome keliauti į Nepalą ir Katmandu. Everesto viršukalnę šiuo kartu pavyko pamatyti tik iš lėktuvo. Belieka tuo džiaugtis, nes iš tikrųjų vyko baisūs dalykai. Toje Tibeto dalyje, kurioje buvome, požeminiai smūgiai jautėsi, bet autobuse galbūt galėjome jų ir nepastebėti. Dėl žemės drebėjimo daug galvos skausmo kilo ir mūsų kelionės organizatoriams. Pagal sutartį neprivalėjome papildomai mokėti, tačiau pagal galimybes tai padarėme. Reikia suprasti, kad yra mums nepavaldžių dalykų, tai tampa ypač aišku Tibete.
– Bet tikrai sužinojote apie žemės drebėjimą tada, kai su Jumis susisiekė radijo stotis „FM99“, o daugelis alytiškių, kurie žinojo šios kelionės maršrutą, bent mintimis siuntė linkėjimus geros kloties…
– Artimiesiems iškart „prisidavėme“, kad esame gyvi ir sveiki, susisiekti pavyko telefonu. Socialinis tinklas „Facebook“, kaip ir didelė dalis interneto, Kinijoje cenzūruojama, bet veikia „Skype“, telefono ryšys. Iš tikrųjų susidarė įspūdis, kad europiečiai dėl žemės drebėjimo Nepale panikavo labiau ir suvokė tai kaip didesnę tragediją negu vietiniai gyventojai, kurie tiesiog sprendė šią problemą, nedarydami iš jos dar vienos. Jiems tai gamtos dėsnis – kažkas supykdė būtybes.
Tikėjimas yra jų gyvenimo dalis, bet ne todėl, kad jie būtų labai religingi, o todėl, kad nėra kito pasirinkimo. Netikėsi, nepriimsi to kaip savaime suprantamo dalyko – neišgyvensi, išprotėsi. Žinoma, teko matyti važiuojančias dideles gelbėtojų kolonas, uždaromus kelius, mobilias ligonines. Visur seisminė zona, o gyventojai ramūs. Tas kartais net šokiruoja, nes mums nesuprantama.
Taip yra tik iš pradžių, kol bandai „pritempti“ tai, ką matai, prie savo „teisingo“ europietiško supratimo. Paskui suvoki, kad pats esi atvykėlis, o tai, ką matai, vyksta jau tūkstančius metų. Ir dar tūkstančius taip bus, Europa subyrės, o kalnai stovės savo vietoje. Tiesiog turi eiti atvira siela, nes nieko nepakeisi ir niekas prie tavęs nesiderins. Tibetiečiai galbūt ir bando tai daryti, bet jiems „kreivai“ išeina, net smulkmenose. Pagalvoji, kad verčiau jau jie nebandytų.
– Teko lankytis ne tik Tibete, bet ir Butane, lietuviams dar mažiau pažįstamoje egzotiškoje mažoje šalyje. Papasakokite apie ją.
– Butanas yra labai maža, bet graži ir turtingą kultūrą turinti, nuo Tibeto atsiskyrusi nepriklausoma šalis. Santvarka ji kartais primena socializmą, nors veikiau yra tam tikras hibridas. Šalis įsileidžia tik tiek turistų, kiek gali aptarnauti. Tai – pirma Azijos šalis, kurioje jauti, kad yra turistų aptarnavimo standartas, kurio labai griežtai laikomasi.
Dauguma butaniečių gerai kalba angliškai, šios kalbos vaikai mokosi mokykloje. Butane žmonės dėvi tautinius rūbus, nes šios šalies įstatyme numatyta, kada ir kur jie tai privalo daryti. Ypač įspūdingas Butano oro uostas, iš kurio keleiviniai lėktuvai kyla ir leidžiasi kaip naikintuvai operacijos „Audra dykumoje“ metu. Silpnesnių nervų keleiviams to verčiau nematyti.
– O kokie atradimai Jūsų laukė pačioje Kinijoje?
– Kinijoje aš atradau arbatą. Pagaliau supratau, kodėl už kilogramą arbatžolių verta mokėti tūkstantį eurų. Tikra kiniška arbata geriama iš mažų puodelių, o ši ceremonija užtrunka kelias valandas. Arbatinės Kinijoje panašios į muziejus ir skirtos tikrai ne turistams. Tačiau kai parduotuvėje tave gerai pavaišina, arbatos nuperki gerokai daugiau, nei planavai (juokiasi).
Kinijoje kalbama, kad daug naujųjų rusų, gyvenime išbandžiusių viską, nuo alkoholio iki narkotikų, pereina prie kiniškos arbatos. Jos poveikio nupasakoti neįmanoma – reikia paragauti. Galvoje atsiranda minčių švarumas. Kinai taip ir daro – jei bet kurioje veikloje išsenka mintys, jie sėda gerti arbatos. Ir tai tikrai padeda. Dar sako, kad tikrą kinišką arbatą gerti labai sveika.
– Ar namuose Alytuje jau spėjote surengti arbatos gėrimo ceremoniją?
– Ne, nes dar nebuvo laiko. Bet pagalvoju ir apie tai, kad būtų galima kada pakviesti į Alytų gidę Ievą Rutę, kuri surengtų arbatos gėrimo ceremoniją ir papasakotų apie Tibetą didesniam būriui alytiškių.
– Sakoma, kad kiekvienas žmogus turi savo stichiją: vieniems tai dangus, kitiems – kalnai, tretiems – jūra. Pats esate buriuotojas. Ar iškeisite jūrą į viršukalnes? Nes, kaip suprantu, ši kelionė buvo tik pažintis su Himalajais – dideliais kalnais.
– Didesnių jau nelabai ir yra. Kalnuose slypi visa Tibeto mistika. Kasdien matai gamtos didybę, 7–8 kilometrų aukščio viršukalnes. Kai „Boeing“ skrenda, Everestas yra prie jo sparno – labai keistas jausmas. Nėra nieko, tik kalnas virš debesų, ir tu supranti, kad tai dideli dalykai. Kitas klausimas, ar mums, lygumų gyventojams, įmanoma priprasti prie kalnų. Turbūt ne.
Ar norėčiau grįžti į kalnus ir lipti į viršukalnes? Nežinau, galbūt mano stichija vis dėlto yra vanduo. Manau, kad žmogus „nepritaikytas“ būti tokiame aukštyje, nes tiesiog fiziškai jauti, kaip stipriai tavo organizmas į jį reaguoja. Žinoma, visada atsiras tų, kurie kops į Everestą, kaip ir plauks vandenynais, nes tai yra išėjimas iš savo komforto zonos. Ir taip, kaip jūroje išmoksti džiaugtis smulkmenomis (pavyzdžiui, praskrendančiu albatrosu, kurio stebėjimas yra savaitės įvykis), kalnuose supranti, koks mažas ir bejėgis tu esi prieš gamtą. Skirtumas tas, kad plaukdamas jachta gali kvėpuoti. Kalnuose įvertini, koks svarbus dalykas yra oras.
– Teko girdėti, kad alpinisto batus netrukus vėl keisite į lietstriukę?
– Taip, išplaukiame birželio 15 dieną. Bus smagu savaitei sugrįžti į legendinę jachtą „Ambersail“ ir susitikti su kapitonu Linu Linkumi, kuris yra vienintelis žmogus, plaukęs visus „Tūkstantmečio odisėjos“ etapus. Galvoju, kad po šio išbandymo galbūt reikės užsiimti žemiškesniais dalykais.
– Beje, jei jau prakalbome apie žemiškus dalykus – esate daugelio renginių ir iniciatyvų rėmėjas. Kaip šita labdaringa veikla susijusi su Jūsų gyvenimo filosofija?
– Neturiu verslo nei Alytuje, nei Lietuvoje, bet esu įsitikinęs, kad privalau palikti savo indėlį toje bendruomenėje, kurioje gyvenu. Todėl kiekvieną mėnesį stengiuosi pastebėti kelias geras iniciatyvas ir jas bent simboliškai paremti. Skaitydamas paskaitas savo vietos gyvenime ieškantiems jauniems žmonėms visai atvirai sakau: visa tai darau iš egoistinių paskatų, nes kai duodi, tai ir gauni.
Kai pradedi tai suvokti, atsiranda intuicija. Reikia vienos minutės apsispręsti: duosi ar neduosi. Kai gyveni pagal bendruomenės ritmą, padėdamas kitiems, Dievas suveda tave su tokiais žmonėmis, kuriais reikia. Nedideli pinigai, bet jie labai palaiko mažai bendruomenei svarbias idėjas.
Mano prašymas visada yra neviešinti manęs kaip rėmėjo. Tai, ką darau, nėra nevisavertiškumo kompleksas, kad reikėtų viešo padėkojimo. Pažįstu kelis verslininkus, kurie neša į bažnyčią, aš pasitelkiu truputį fantazijos. Štai lopšelyje-darželyje „Girinukas“ neseniai įrengėme tautinės simbolikos kampelį, didelėmis raidėmis, kad vaikai suprastų. Kai kas spėjo, kad tai prieš rinkimus, bet iš tikrųjų iš visiškai egoistinių paskatų. Nes aš nenoriu, kad mano vaikas, kuris lanko šitą darželį, iškart po jo būtų emigrantas. Būtent toks jis ir bus, jei nežinos, kas yra Alytaus miesto herbas, „Tautiška giesmė“, Vytis. Negaliu dovanoti vienai grupei – įrengėme visame darželyje. Yra mintis šią iniciatyvą įgyvendinti visuose Alytaus darželiuose.
Lygiai taip pat ir su kelionėmis.
– Ką turite omenyje?
– Mielai bendrauju su žurnalistais ir pasakoju apie keliones. Bet ne todėl, kad norėčiau pasigirti. Veikiau mano tikslas yra priminti, kad galima nuvažiuoti ir pamatyti, nes šiuolaikinis pasaulis atveria daug galimybių. Grįžtu prie Tibeto – manau, kiekvienam žmogui bent kartą gyvenime būtina jį pamatyti.
Kaip ir visai Europai, kuri išgyvena didelį sąstingį, būtina atrasti Tibetą. Tik ten būdamas suprasi, kokia pasakų šalis yra Lietuva, dėl kurios turėtų vykti karai. Turime gruntinį vandenį, turime švarų orą, gražią gamtą. Ir Alytus yra pasakų miestas. Su tokiais gamtos resursais ir klimatu pas mus dar tiek atvažiuos, kad nebus kur dėti gyventojų! Štai kalbu su draugais iš Izraelio.
Sakau, gerai, kai pas jus šilta, o aš, žinot, kiek žiemą už šildymą moku? O jie man: tu pagalvok, kiek mes už kondicionierių mokame, bet ne tris mėnesius – ištisus metus! Keista, bet tam, kad išmoktum vertinti tai, ką turi kaip savaime suprantamą, tenka nuvykti net į Tibetą. Važiuoti reikia atvira širdimi, aiškindamas, kas ten negerai, atrodysi mažų mažiausiai juokingas. „Jei esi Romoje, kaip romėnas ir elkis.“
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!