Taip pat skaitykite: Indijoje lietuvę labiausiai šokiravo policininkų elgesys
Keliauk į Kiprą su Perpasaulį.lt! Geriausių kelionių pasiūlymų ieškok čia.
Šeimininkai mane palieka įsikurti ir pailsėti, pasiūlo po kelionės jėgas atgauti duše, o vėliau nusileisti į pirmą namo aukštą, kuriame, kaip paaiškėja, ir yra mano būsimoji darbovietė.
Gal mano fantazija piešia ir pernelyg tobulus įsivaizdavimus, vis dėlto reikia paminėti, kad tose smegenyse yra ir realizmo – neįsivaizdavau stilingo kambario su džiakuzi ir jaukia erdvia lauko terasa, juolab kad „emigrantišką” vasarišką kasdienybę esu patyrusi Amerikoje, Anglijoje.
Įdomiausia važiuojant buvo tik tai, kaip atrodys mano lova... O toks dalykas, kaip privatus gyvenimas prieš ir po darbo, net neapsilankė svajonėse, nes tai buvo savaime aišku.
Taigi, šeimininkai supažindino su taip pat neseniai dirbti atvykusia simpatiška bulgare. Mergina apsidžiaugė, kad pagaliau turės kompaniją, juolab kad prastokai šneka angliškai ir aš ją galiu suprasti rusiškai. Ji džiaugsmingai pranešė, jog kambaryje gyvensime kartu ir atvėrė jo duris – tas „kartu”, nepaisant to, kad gyvensiu su maloniu ir priimtinai atrodančiu žmogumi, man buvo pirmas, bet dar pakankamai nestiprus smūgis suvokus, kad neturėsiu jokios savo asmeninės erdvės.
Darbdaviai dažniausiai pažymi, kad suteikiamas gyvenamasis kambarys, kuriuo dalinsitės su kitais darbuotojais, bet šiuo atveju buvo kitaip, todėl kaltę galima versti tik savo naivumui.
Vis dėlto tai buvo dar visai neblogiausia naujiena iki pasiteiravimo, o kas yra už greta esančių uždarytų durų?
„Čia gyvena šeimininkai, bet viskas gerai-vieni kitiems netrukdome, o vyras dažnai išvažiuoja į Nikosiją ir dažnai čia nakvoja tik savaitgaliais”, - šypsodamasi atsakė bulgarė, o mano veidas ko gero akimirksniu virto nelaimingiausio žmogaus pasaulyje.
Antrajame aukšte buvo taip pat ir didelis holo tipo kambarys su dviem lovomis, spinta ir stalu bei viršuje nutiesta virvele, ant kurios kabo erdvę nuo koridoriaus skirianti užuolaida. Šeimininkai sutiko, kad įsikurčiau čia. Džiaugiausi, kad nors ir už užuolaidos, tačiau turėsiu kažką panašesnio į asmeninę erdvę, kur bus tik mano daiktai ir miegosiu viena.
Draugui Lietuvoje parašiau žinutę, kad „atvykau gerai, čia gražu, įdomu, bet gyvenimo sąlygos labai prastos. Noriu važiuot iš čia kažkur... Arba į tavo lovą...”.
Net nežinojau kaip kitaip lakoniškai išsireikšti apie „blogas sąlygas” – iš pirmo aukšto, kuriame yra baras, sklido įvairūs garsai, suvokiau, kad darbdavius ir bendradarbę matysiu nuo ryto iki vakaro, kad tai jie uždarę barą užrakins laiptinės duris, visi draugiškai užsigesinsime šviesas, palinkėsime vieni kitiems labos nakties ir mus skirs tik plona siena, valgysime prie vieno stalo, dalinsimės tuo pačiu dušu ir taip betarpiškai draugausime visą vasarą arba ilgiau.
Suvokiau ir tai, kad negalės manęs aplankyti visa eilutė žmonių, kuriems prisišnekėjau, jog vasarą lauksiu Kipre. Bandyti susitaikyti su situacija padėjo tik mintys, kad šiek tiek užsidirbsiu ir galėsiu važiuoti kitur. Vis dėlto „susitaikymo” užmojus dar pasunkino mažyčio miestelio efektas, kai čia tampi dėmesio centru, beveik vietine žvaigžde.
Ne be reikalo prieš išvažiuodama juokavau, kad važiuoju dirbti cirke – ir mano užtraukiamos užuolaidos buvo dryžuotos, kažkodėl jos man priminė uždangas cirke – atitrauki ir visos mano dekoracijos su kaimo artiste priešaky kaip ant delno.
Atsikeli ryte, tik laiptais nusileidi ir jau esi darbe. Besiruošdama darbui, girdi baro klientų pokalbius, kurie sėdi terasoje tiesiai po langais. Girdi, kada tavo bosai eina į tualetą. Darbo grafikas taip pat ne pats dėkingiausias kalbant apie privatumą – nuo 12 val. dirbi iki 17 val., grįžti 21 val. ir baigi pirmą, kartais antrą nakties.
Dirbant tokiu grafiku, praktiškai visada esi darbe arba namuose – nuo rutinos neatitrūksti nei fiziškai, nei psichologiškai. Išėjus į miestelį pasivaikščioti, taip pat esi stebima per padidinamąjį stiklą – savaime suprantama, kad visiems įdomu susipažinti, stebėti, kur tu čia vaikštinėji, ką perki parduotuvėje, su kuo daugiausia bendrauji, o jeigu nebendrauji, tai kodėl.
Išgirsti ir daug patarimų, su kuo geriau neprasidėti. Vėliau sužinai, kad net visuomeninis transportas tau yra beprasmis, nes iš sostinės į čia sugrįžti vėliausiai gali antrą ar trečią valandą dienos.
Aplinkui - vieni senukai ir keistos tradicijos
Pirmos dienos darbe buvo įdomios: sužinojau, kas tai yra Kipro kava ir kaip ją gaminti. Kipre tokios kavos kavinės labai populiarios – čia jos vadinamos coffe shop - jose gali užsisakyti tik kavos ar kitų gėrimų.
Kava verdama tam skirtuose metaliniuose kavinukuose, neretai ji užkaitinama tikra ugnimi šildomame smėlyje arba pelenuose ir patiekiama mažuose puodeliuose, su stikline vandens, ant mažų metalinių padėkliukų.
Kiti vietiniai čia užsuka ne tik išgerti puodelį kavos – nemažai tokių, kurie pusę dienos praleidžia žaisdami šachmatais, kortomis ar tiesiog bendraudami. Tradicija, kuri populiari tik mažesniuose miesteliuose, yra užmokėti už kito kavą, net jeigu ir jo nepažįsti. Tokiuose baruose padavėjos turi nepridaryti netikėtų klaidų, kadangi ir vakare, kai kavos kavinė pradeda dirbti kaip gėrimų baras, vietiniai vieni kitiems „stato” alų, viskį, todėl, jei susirinkę daug žmonių, neretai čekiuose galima privelti daug chaoso - nors vyras išgėrė aštuonis bokalus, jis nemokės nei cento, o išgėrusiam tik kavos puodelį, neši galingą sąskaitą.
Didžioji dauguma baro klientų buvo vietiniai pensijinio amžiaus vyrai – moterų šioje kavinėje matyti neteko. Jaunesni klientai pasirodydavo tik savaitgaliais, kai iš didesnių miestų grįždavo aplankyti savo šeimų.
Beveik kiekvienas baro lankytojas čia buvo kitoks ir išskirtinis, tik su jam būdingais pomėgiais ir įpročiais, kuriuos būtina atsiminti – vienas geria tik kavą be cukraus, kurios turi būti pripiltas ne pilnas puodelis.
Bet koks pasiteiravimas, kokios kavos norėtų, reikštų nepagarbą, jog neatsimeni, jog jis geria tik tai. Kitam, jau „vakariniam” klientui, didelis alaus bokalas visada laikomas šaldytuve, taigi tokiu atveju, jei šis šaldytuvinis ritualas pamirštamas, tenka bent jau nuoširdžiai prisiimti kaltę, kad šią darbo dieną padarei beveik savo gyvenimo klaidą.
Apie tai, kaip Raimonda įgijo įkyrų gerbėją ir kaip bosai ją laikė „ant dietos" - kitame straipsnyje rytoj.
***************************************************
Jei ir Tu esi dirbęs užsienyje ar gali pasidalinti kelionių patirtimi, parašyk mums: info@perpasauli.lt
Vienam istorijos autoriui, su kuriuo susisieksime asmeniškai, kovo pabaigoje padovanosime knygą „Azija be sienų"!
