Taip pat skaitykite: Kaip aš Kipre prakaitą liejau: žemiausio lygio viešnamyje - tik barmenės darbas?
Keliauk į Kiprą su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia!
Užsuku į populiarią kavinę ir su puodeliu rankoje iškeliauju į autobusų stotį, kur susitiksiu su drauge ukrainiete. Važiuosime ieškoti laimės, o jei ne laimės, tai bent jau darbo tikrai.
Po nakties gastrolių ir knygos skaitymo norisi miego, tad važiuojant nesižvalgau pro langus, o snaudžiu. Reikia, kad bent jau vizualiai neatrodyčiau kaip nemiegojus... Ir štai mes jau garsiausiame Kipro kurorte Agia Napoje!
Sezonas čia dar tik beprasidedantis, be to rytas, todėl gatvėse tuštoka. Dauguma barų tokiu metu taip pat uždaryti, todėl nusprendžiame neskubėti, pasivaikščioti paplūdimyje, sukirsti po picą ir antroje dienos pusėje leistis į darbo paieškas.
Man, Europos sąjungos pilietei, ieškoti darbo buvo kur kas paprasčiau, nei draugei ukrainietei. Nors didžioji dauguma Kipro darbdavių neįdarbina oficialiai ir priima dirbti net nepažvelgę į asmens dokumentą, vis dėlto pasiteirauja iš kur esi ir tai labai sureikšmina.
Darbo ieškojome visur – kavinėse, kurios veikė dienos metu, pakrantėje stovinčiuose laivuose, kurie turistus plukdo pasigrožėti jūra, laivuose organizuoja vakarėlius ir visur kitur, kur matėme atidarytas duris. Vis dėlto pirmasis darbo paieškų pusdienis buvo tuščias – visi galimi darbdaviai arba užsirašė telefono numerius, arba paprašė pokalbiui sugrįžti po poros savaičių, kai kurorte bus daugiau atostogautojų.
Suvokiau, kad truputį nekas... Mano draugė tą patį vakarą grįžo į savo namus Nikosijoje, o aš ir vėl su savo keliais daiktais likau ,,niekur“.
Pavakarė, bet dar netamsu, vaikštinėju pakrante ir bandau suprasti, kokį čia dabar susigalvoti naują planą. Ir sutinku vieno laivo savininką, kuris man paduoda reklaminį tavernos lankstinuką. Sako, čia dirba jo pažįstamas, kuris ko gero jau ieško naujų darbuotojų.
Taip pat informuoja, jog ta taverna yra ,,šiek tiek pavažiavus, kurorto gale“. Nesinorėjo jau man ieškoti ne centre esančios tavernos ir kalbėtis su dar vienu galimu darbdaviu. Nutariu šį reikalą atidėti rytojui, o šiandien reikia rasti kur nakvoti.
Bevaikštinėdama sutinku dar vieno laivo savininką, su kuriuo susipažinome dieną. Tiesa, jis ne tik savininkas, bet ir kapitonas. Esu pakviečiama į denį. Kavos, arbatos? Sėdime, šnekučiuojamės. Jis pasakoja apie save, kaip būdamas jaunas daug keliavo, o jo kelionių istorijos šiek tiek panašios į mano.
Vyresniame amžiuje jis sugrįžo į gimtąją Agia Napą ir visą vasarą turistus plukdina pasižiūrėti delfinų. Kapitonas papasakojo, jog šiame kurorte turi net kelis butus, tačiau jais nesinaudoja, o visą laiką gyvena savo laive, kuriame įrengti kambarėliai, virtuvė.
Toks gyvenimo būdas jam patinka, nes jis gali rinktis, o vanduo ir laivai, kaip sakė, jo pašaukimas. O mano pašaukimas šią naktį, pagalvojau, bus paplūdimys. Jis paklausė, kur nakvosiu, o aš gūžtelėjau pečiais ir pasakiau, kad gal verta išbandyti paplūdimio gultus...
Kapitonas įsijungė programą savo kompiuteryje ir perspėjo, kad dėl kažkokių keistų vėjų ir drėgmės gali būti šaltoka. Bet manęs tai neišgąsdino, nes vakaras buvo pakankamai šiltas, be to ir paplūdimyje atrodo saugu, nes dar nebuvo milijonų naktimis klaidžiojančių ,,tusofčikų“.
Kapitonas buvo teisus. Gal penktą valandą ryto pabudau nuo keistos drėgmės. Atrodė, kad aprasojo net drabužiai. Bet nieko tokio – po valandos ar dviejų išlindo saulė ir vėl pasidarė šilta. Rytas, vėl einu ieškoti kavos ir kažko panašesnio į dušą bei kur persirengti. Pagalvoju, jog šią naktį jau būtų visai nieko apsistoti viešbutyje, tad prieš eidama ieškoti darbo visų pirma pasirūpinu nakvyne.
Buvau primiršusi, kad turiu to laivo savininko paduotą lankstinuką su tavernos adresu, kur galbūt reikia darbuotojų, tad einu į tas vietas, kur vakar su drauge dar nebuvome. Tik po pietų prisimenu – juk jeigu sakė, kad turbūt reikia, tai ko gero nekalbėjo tik šiaip sau. Sėdu į autobusą ir vairuotojas mane paleidžia tiesiai prieš tavernos duris.
Įeinu, matau tik du prie baro besišnekučiuojančius vyrus. Jie šypsosi ir klausia ,,iš kur aš čia išdygau“?! Jau neatsimenu kaip jiems save pristačiau, atsimenu tik tiek, kad daug juokiausi, apie save pasakiau kažkokią visišką nesąmonę, kažką panašaus, kad esu absoliučiai beveik ,,visagalė“...
Jie irgi juokėsi ir keistas pokalbis buvo visai smagus. Ieškojau lyg ir padavėjos darbo ir iš tiesų jų čia reikėjo, tačiau savininkas užsiminė: ,,Ar tau neatrodo, kad tau tiktų būti promo mergina?“. Tuo metu nebuvau garantuota, kad tą ,,promo“ reikšmę suprantu taip pat kaip jis, juk Kipre jau teko padirbėti ir ,,barmene“... (apie tai pasakojau ankstesnėse dalyse).
Po jo patikslinimo suvokiau, kad suprantu tinkamai – poilsiautojus iš gatvės man reikės atvilioti į jo taverną, o taip pat ir šalia esantį sporto barą. Jam atsakau, kad ko gero, ko gero... Ir pagalvoju, kad toks darbas turbūt tikrai įdomesnis, nei su lėkštėmis sukti ratus aplink staliukus.
Būsimasis bosas dar pasiteiravo kur dabar esu apsistojusi, o aš, nors jau turėjau viešbutį, bet paatviravau apie paplūdimį. Tuo metu, po tiek keistų situacijų Kipre, man jau buvo daugiau mažiau tas pats, kas ką ir kaip apie mane gali pagalvoti... Tada jis tarė: ,,Atsiprašome, kad esant Kipre tau reikėjo nakvoti paplūdimyje“.
Aš atsakiau, kad buvo visai smagu... Ir susitarėme dėl mano pareigų, atlyginimo, apgyvendinimo, maitinimo. Dažniausiai dirbant Kipre darbdavys tau suteikia viską. O aš dar ,,užmačiau“ ir dviratį, kurio paprašiau ir jis sutiko duoti. Kaip paaiškės vėliau – pažadai pažadais, bet kad visa tai gaučiau reikėjo ciniškos kovos.
Susitariame, kad dirbti pradėsiu po kelių dienų, nes taverną šiomis dienomis jie ruošia atidarymui. Bosas klausia ar nakvynės reikia jau nuo šianakt, bet aš atsisakau – pagalvoju, kad kol nepradėjau dirbti, dar reikia pakeliauti. Nujaučiau, kad čia liksiu ilgesniam laikui... Naktį jau normaliai išsimiegu viešbutyje ir užsimanau pamatyti šiaurinę – turkiškąją Kipro dalį.