Taip pat skaitykite: Kaip aš Kipre prakaitą liejau: darbo paieškos ir pirmas šokas
Keliauk į Kiprą su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia!
Miegu dienomis, dirbu naktimis ir suvokiu – kad ir koks naktinis paukštis esu, bet toks darbo grafikas, kai tai yra privaloma, sekina. Bet kokiu atveju žinojau, jog čia užsibūsiu kiek įmanoma trumpiau – nepaisant bosės gražių šnekų, kokį „svajonių darbą” turiu...
Neva pinigai man byra už linksmybes – žaidžiu biliardą, bendrauju su žmonėmis… O dienomis galiu gulėti paplūdimyje, kuris nuo mano namų yra už 20 min. kelio pėsčiomis. Skamba gal ir neblogai, kol netenka to patirti – vis dėlto toks darbas įdomus tik vieną vakarą, gal du, o iš esmės tai galima apibūdinti kaip vieną didžiausių tuštumų ir beprasmybių. O paplūdimys...
Į namus kiekvieną dieną grįžtant ryte norisi tik miego, bet tikrai ne prie jūros. Taigi, dirbu jau ketvirtą dieną ir vis stiprėja noras kuo greičiau iš čia nešdintis – taip ir atsitiko penktą dieną, kai sužinojau apie man netikėtą siurprizą, apie kurį, kai vyko pokalbis dėl darbo, vėlgi nieko nenumaniau, o tiksliau – nebuvau informuota.
Priminsiu savo įsidarbinimo istoriją, kuri aprašyta ankstesnėse dalyse. Darbo ieškojau netoliese esančiose tradicinėse kavinėse, kurios yra maitinimo įstaigos, o ne naktiniai barai. Vienos jų savininkas tuo metu man pasiūlyti darbo negalėjo, bet pasakė, kad už kelių minučių pas jį atvyksta asmuo su kuriuo bendradarbiauja, neva jis galės mane pametėti iki baro, kur šiuo metu tikrai reikia darbuotojų.
Ką gi, puiku, netrukus iš tiesų atvyko jo kolega, kuris, kaip paaiškėja, minimam kavinės savininkui suranda darbuotojus, o darbuotojams darbą. Tarpininkas buvo rumunas, visiškai nešnekantis angliškai, tačiau jis buvo su draugu, kuris vertėjauja. Taigi, rumunas bet kuriuo atveju važiavo link miestelio centre esančios mano būsimos darbovietės, nes ten vežė naują darbuotoją ir pakeliui pametėjo mane.
Nuvykus dėl darbo šnekėjausi tiesiogiai su baro savininke, sutarėme dėl visų sąlygų. Netikėtas siurprizas po penkių mano darbo dienų – iš bosės išgirstu, kad kolkas man priklauso tik kas vakarą gaunami arbatpinigiai ir procentai už gėrimus, o pirmų dviejų savaičių atlyginimas bus pervestas rumunui – už neva tarpininkavimo paslaugas, už tai, kad jis man surado darbą… Ką gi, pagalvojau, kad brangiai kainavo mano penkių minučių kelionė rumuno automobiliu…
Jau nekalbant apie tai, kad nebuvau informuota koks iš tiesų tai darbas, dar sužinau, kad turiu sumokėti nemažą sumelę rumunui. Be to, man tai ir labai nepalanku, nes buvau nusprendusi iš čia lėkti bet kurią akimirką, kai tik atsiras kitas darbas, tad situacija – dirbu, pasirodo, tik dėl arbatpinigių ir suteikto gyvenamojo ploto. Naktimis ir dar visišką nesąmonę. Ilgai nesvarsčiusi nesutinku, kad mano dviejų savaičių atlyginimas būtų sumokėtas rumunui.
Be to, tai ir nelegalu, nes niekas neturi teisės už darbo suradimą imti pinigų – juos tarpininkams moka darbdavys. Mano bosė bando tvardytis, nesusipratimą liepia aiškintis su rumunu. Rumunui parašau žinutę, aišku jam ją išverčia jo draugas.
Žinoma, kad jis bando jaustis mane įdarbinęs, tad reikalauja pinigų, o aš laikausi savo. Jo atsakymą perduodu bosei, tačiau jai svarbesnis geras santykis su merginas čia atvežančiu rumunu, tad susivaldyti jai jau neišeina ir įvyksta konfliktas, po kurio aš pasakau, kad per dvi darbo dienas atsakysiu – lieku čia dirbti ar ne. Kad audringai sureaguos mano bosė - nenustebino. Ji temperamentinga, kartais rami, kartais įsiplieskianti ir apskritai sunkiai prognozuojama asmenybė.
Tačiau jos vyras, kuris gerokai kitoks nei didžioji dauguma kipriečių – santūrus, pakankamai lėtas, racionalus, primenantis gal skandinavišką, bet ne pietietišką tipažą – vadinamojo konflikto metu atskleidė viską, kas slypėjo po jo vizualia ramybe – buvo labai įsižeidęs, kad aš už tokį gerą darbą nenoriu atsiskaityti rumunui ir jiems keliu problemas. Buvo paryčiai ir tuščiame bare jis pradėjo beveik rėkti...
Į jo keliamą dramą dar labiau įsitraukė bosė – viskas atrodė kaip kokiame meksikietiškame seriale, kai ji tėškė savo taurę į žemę, kai jie vienas į kitą pradėjo žiūrėti su klausimu akyse – ne tik, kad ką daryti su manimi, bet tikriausiai ir kaip apskritai gyventi… Tuo metu pamaniau, kad neverta daugiau aiškinti savo tiesų – žinau ir nuo pirmos dienos žinojau, kad tikrai čia nelieku, tačiau šiuo atveju situaciją „užglaistau” pasakydama, kad jau laikas miegoti ir draugišką sprendimą rasime kitą dieną. Sutarėme, kad pasikalbėsime kitą dieną, kai ateisiu į darbą – tokiu būdu užsigarantavau, kad dar čia dirbu, tad bent kelias naktis dar turėsiu kur pagyventi.
Bėgu įvykiams už akių – po poros savaičių, kai jau buvau visai kitoje pusėje Kipro ir dirbau visai kitą darbą, iš buvusios kolegės, taip pat rumunės, sužinau apie jos naują „karjeros” vingį. Ji – prostitutė, dirbanti vieno labai mažo kaimelio viešnamyje.
O šį scenarijų jai sukūrė jau minėtas rumunas – tai jis mano buvusiai kolegei surado darbą naktiniame bare, kur beveik savaitę dirbau aš – dėl šio darbo ji atskrido iš Rumunijos. Beje, taip pat galvojo, kad dirbs barmene. Aišku, panelės pirmų dviejų savaičių atlyginimas buvo nuskaičiuotas rumunui, ji liko tik su užsidirbtais arbatpinigiais ir būtent po minimų dviejų savaičių merginai pasakoma, jog šiame bare jos jau nereikia. Tačiau rumunas, kadangi jis „atsakingas” už merginą, kad ji turėtų darbą – vietoje minimo pasiūlo kitą – irgi neva tokį pat kaip čia, tik kitame mažesniame kaimelyje.
Tik ten nuvykusi rumunė sužinojo, kad darbo funkcijos gerokai platesnės, nei tik įpilti klientams gėrimus ir su jais bendrauti, kaip buvo „mūsų” bare. Niekas ne savo noru merginos ten nelaikė, tačiau... Ji liko. Ir tapo prostitute. Supraskite: „bizniukas”, palankus abiems pusėms, toks, kuris paveikia jaunas, gal naivias, neturinčias pinigų, pasimetusias ir turbūt nedrąsias…Bulgarės bare atsiranda vis naujų veidelių, kas yra „šviežiena” vietiniams miesto gyventojams, kurie čia dažnai užsuka.
Juk įdomu pamatyti/susipažinti su vis nauja ir nauja... Rumunui taip pat palanku, kad merginos atsirastų vis naujos kas dvi savaites taip jam uždirbdamos atlyginimą, o pasiliks jos viešnamyje mažame Kipro kaimelyje ar ne – jų reikalas, kitą darbą tai jis pasiūlė...
Taip ir sukasi ratas, taip „užsiauginama” naujų prostitučių, kurios patekę į tokią situaciją su ja susitaiko. Mano buvusi kolegė, panašu, įklimpo ilgam.
Buvo momentas kai ji norėjo iš ten išeiti maždaug praėjus mėnesiui nuo jos darbo viešnamyje pradžios, bet... Mes palaikėme ryšį telefonu, tad pasiūliau, kad važiuotų pas mane ir kuo greičiau. Pasakau, kad galės pagyventi pas mane, kadangi gyvenau viena.
Kitą dieną jai ir padavėjos darbą kavinėje suradau – tik atvažiuok. Vis dėlto po kelių dienų ji apsigalvojo ir nutarė likti viešnamyje. Ką gi – jos pasirinkimas. Vėliau ir ji pasiūlė man geriau apmokamą darbą ten, kur ji dirba… Užsidirbsiu gerai… Ir pasidžiaugia, kad klientai dovanoja „dovanėles”, kurios džiugina. „Draugiškumo” atsisakau ir toliau retkarčiais susirašome žinutėmis. Dar po kurio laiko buvome susitikę, kai ji paskambino, jog bus kurorte, kuriame dirbu.
Buvo keistas susitikimas – sėdėjome paplūdimio bare, o kompaniją mums palaikė jos nuolatinis klientas, tapęs „draugu”, su kuriuo ji ir atvažiavo. Buvo smagu susitikti, bet pašnekesys kažkodėl nesimezgė smagiai. Tiesiog sėdėjome paplūdimio bare, kuriame grojo panaši muzika, kokia grodavo „mūsų” bare – esanti labiausiai „ant bangos” Europos klubuose. Besėdint prisiminiau, kaip „mūsų” bosė žavėdavosi mergina, su kuria sėdžiu bare, kad ji mėgsta šokti – plodavo jai ir gestikuliacijomis reikšdavo įvairias emocijas, kai staiga pradėdavo sau viena šokti.
Tokia ji buvo ir puiku – tik tiek, kad bosė šiais atvejais pažvelgdavo į mane ir klausdavo: „O ko tu nešoki?!”... Atsakydavau, kad mano darbas yra žaisti biliardą... Na ir staiga vėl prisimenu apelsinų kaimą, o tiksliau muziką, kuri skambėdavo mano kavos kavinėje. Dažniausiai bosai, jei įjungdavau ne jų muziką, paprašydavo perjungti – vietiniams labiausiai patinka graikiškas „popsas“, tad trys tie patys diskai ir sukdavosi amžinai vienas kitą pakeisdami. Savo džiazų ir kitokios labai nuo graikijos pop scenų nutolusios muzikos klausydavau tik dienomis, kai jų bare nebūdavo.
Bet baigiu pasakojimą apie savo bendradarbę, tapusią prostitute. Po mūsų susitikimo dar susirašinėjome žinutėmis apie tai, kaip man ir jai sekasi, ji tuo laikotarpiu atostogoms grįžo į Rumuniją ir po to atgal į tą patį darbą. Galiausiai mūsų ryšys visiškai nutrūko – ji man nerašė, aš jai nerašiau.