Kaip atsirado Kalėdų Senelio ir eglutės puošimo tradicija?

Kalėdos neįsivaizduojamos be Kalėdų Senelio. Profesorius Libertas Klimka papasakojo apie tai, kaip jo tradicija atsirado įvairiose šalyse.

Etnologo ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesoriaus Liberto Klimkos paklausėme, kaip gi Kalėdų Senelis apsigyveno tolimoje šiaurėje ir kodėl reikia papuošti eglutę jo belaukiant?

Pasak L. Klimkos, senovės romėnai savo kalendoriaus pirmąjį mėnesį buvo paskyrę Janui, dviveidžio laiko dievaičio garbei. Pirmąsias šio mėnesio, vadinamo Januarijumi, dienas vadino kalendomis. „Tai būta reikšmingo laiko tarpsnio visuomenės gyvenime, nes būdavo renkami svarbūs valstybės pareigūnai – konsulai. Kaip paskatinimą prieš rinkimus gerai pagalvoti ir teisingai apsispręsti namuose pamerkdavo nulaužtą lauro šakelę. Štai čia turbūt ir slypi Kalėdų eglutės tradicijos užuomazga. Beje, ir skolas reikėdavę pirmosiomis kalendų dienomis grąžinti, kad sąžinė per rinkimus būtų rami. Todėl viena pirminių žodžio „kalendorius“ reikšmių ir yra „skolų knygelė“. Mūsų krašte irgi manoma, kad skolų privalu atsikratyti iki didžiųjų žiemos švenčių, per adventą“, – pasakoja profesorius.

Viduramžiais gyvavo tradicija bažnyčiose rengti misterijas – vaidinimus, iliustruojančius Šventajame Rašte aprašytus įvykius, pradedant nuo Adomo ir Ievos, kai prie rojaus medžio jie buvo žalčio gundomi paragauti užginto pažinimo vaisiaus. „Tą medį vaidinimui darydavo iš eglišakių, nes kas gi dar žaliuoja žiemą. Štai todėl kaime eglutės iki šiol puošiamos raudonskruosčiais obuoliukais“, – paaiškina etnologas.

Pasak L. Klimkos, Anglijos princas Albertas 1840 metais savo žmonai karalienei Viktorijai paruošė staigmeną – rūmuose buvo papuošta žaliaskarė, kvepianti žiemos mišku. Princas buvo gimęs Vokietijoje, todėl turbūt žinojo Senojo žemyno tautų tradicijas. „Per didikų rūmus, dvarus kalėdinė eglutė atkeliavo ir į mūsų kraštą. Lietuviškuose raštuose kalėdinė eglutė pirmą kartą paminėta 1853 metais. Ją jaunystėje matęs būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas caro valdininko-vachmistro namuose Vainute.

Pirmąsias eglutes su žaidimais ir dovanėlėmis imta rengti rusiškose mokyklose XIX a. pabaigoje. Taip norėta lietuvių vaikus atitraukti nuo slaptųjų daraktorinių mokyklėlių. Todėl to meto Lietuvos šviesuomenė priešiškai sutiko tokius vakarėlius, aiškindama, kad tai nėra lietuviška tradicija“, – sako profesorius.

I pasaulinio karo metu eglutę puošdavo vokiečių kariai, išsiilgę gimtųjų namų. Prie jos pakviesdavo ir mūsų kaimo vaikus. Tarpukariu Švietimo ministerija ragino eglutes rengti mokyklose. Netrukus ji vaikus džiugino ir namuose, kaimo pirkiose. Pirmosios kalėdinės dovanėlės buvo saldainiukai nuo eglutės šakelių. Nurinkti juos buvo leidžiama per Tris Karalius, tačiau iki tos dienos iš saldainių būdavo belikę tik spalvoti popierėliai…

Etnologas pasakoja, kad III–IV amžių sandūroje dabartinės Turkijos teritorijoje, Demrė miestelio apylinkėse, gyveno vyskupas Mikalojus Myrietis, vėliau paskelbtas šventuoju. Jis garsėjo savo labdaros darbais, kuriuos stengdavosi atlikti taip, kad niekas nesužinotų geradario vardo.

Vieną vargingą našlės šeimą jis sušelpė slapčiomis įmetęs aukso gabalėlį į vaiko kojinę, padžiautą prie ugniakuro. Iš šventojo legendos atsirado paprotys prieš šv. Kalėdas, persirengus raudonais vyskupo drabužiais ir pasiėmus ganytojišką lazdą, aplankyti pačias vargingiausias šeimas, nunešti jų vaikams skanesnio maisto, drabužėlių, kad šventė būtų džiaugsminga ir likimo nuskriaustiems.

Bažnytinėse misterijose šv. Mikalojaus personažas įgavo linksmumo. Jį lydėdavo riteris Ruprechtas – tvirtas barzdočius, rūsčios išvaizdos, apsirengęs odiniais drabužiais. To riterio pareiga – pabarti padaužas ir išdykėlius, nubausti neklusnius, nemokančius poterių. Ilgainiui abu personažai sutapo. Iš riterio Kalėdų Senelis paveldėjo plačiausią odinį diržą ir plevėsuojančią barzdą. Olandijos vaikai jį pavadino Santa Klausu (trumpinys iš lotyniškojo vardo Nikolajus). Jie laukdavo šventojo atkeliaujant Kalėdų vidurnaktį baltu žirgu. Į savo kurpaites, sustatytas ties lova, žirgui įdėdavo morkų, šieno… Bet sumigdavo belaukdami. Iš ryto kurpaitėse ar kojinėse rasdavo atlygį – dovanėlių.

L. Klimka pasakoja, kad Santa Klauso vardą pasaulyje išgarsino linksmų plaučių amerikietis, diplomatas ir rašytojas Vašingtonas Irvingas. Dirbdamas ir gyvendamas Europoje, jis domėjosi įvairių tautų papročiais ir tradicijomis. 1809 metais V. Irvingas išleido smagių pasiskaitymų knygą „Tikroji Niujorko istorija nuo pasaulio sutvėrimo iki olandų dinastijos pabaigos, papasakota tėvo Knikerbokerio“. Čia šmaikščiai parodijuojamas mokslinis istoriografijos stilius. O knikerbokeriais būdavo pravardžiuojami olandų kilmės niujorkiečiai. Šioje knygoje tradiciniai papročiai gerokai autorizuoti, pridėta ir savos išmonės.

Pasak V. Irvingo, Santa Klausas pas vaikus atvykstąs pasikinkęs elnią ir židinio kaminu kaip koks šamanas nusileidžiąs į miegamąjį ir ten paliekąs vaikams dovanėlių. Kitas amerikietis, poetas Klementas Mūras, 1822 metais jau eilėmis aprašė Kalėdų Senelio kelionę. Į roges jis įkinkąs net aštuonis elnius. Įdomūs jų vardai: Veržlusis, Greitasis, Žvaigždikis, Vėtra, Ragana, Rūstis, Žaibas ir Griaustinis. „Štai taip paaiškėjo, kad Kalėdų Senelis, arba Santa Klausas, gyvena šiaurėje, o ne Ispanijoje, kaip manė olandų vaikai. Be abejo, ir todėl, kad XIX a. antroje pusėje dienraščiai mirgėjo nuo pranešimų apie šiaurės keliones, Arkties tyrinėjimus, bandymus pasiekti Žemės ašigalius. Teko vaikų stebukladariui vyskupo mitrą pakeisti slidininko kepurėle (tokią nešiodavo samiai Laplandijoje). Markas Tvenas Santą Klausą apgyvendino dar šaltesnėje vietoje – Mėnulyje, nes jo elniai yra stebuklingi, todėl gali skrieti ir erdve“, – pasakoja etnologas ir LEU profesorius L. Klimka.

1902 metais Frenkas Baumas parašė vaikų numylėtinio biografiją. Ten nurodytas toks jo adresas: Ozo šalis, miškas Gugu, juoko slėnis Chocho. Šiaurės pašvaistė Kalėdų Senelio kelią nutvieskė Volto Disnėjaus filmuke, sukurtame 1931 metais.