Taip pat skaitykite: Indijoje lietuvę labiausiai šokiravo policininkų elgesys
Keliauk į Londoną su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia.
Žinoma, net ir statulos darbas turi savų niuansų, o kiekviena diena atneša vis daugiau patirties. Gatvėje būti tiesiog artistu/muzikantu ar statula reikia sugebėti – tai ne scena, kur susirinkusi publika tave bet kokiu atveju stebės, (nors ir paskutinį kartą...). Tai gatvė, kur visi yra praeiviai ir jeigu būsi neįdomus, prie tavęs tiesiog nestabtels. Bet apie viską iš pradžių.
Londonas. Apie jį daug kalbėti nereikia – kosmopolitiškas didmiestis, po kurį paklaidžioti, aplankyti žymias vietas ir pajusti tikrą dvasią savaitgalio tikrai neužteks. Norisi pabūti ilgiau. Galima įsidarbinti emigrantams siūlomuose darbuose, bet šiuo atveju ilgai užsibūti neketinau, tad pinigų reikia čia ir dabar, laisvės – taip pat.
Einu miesto centru ir prisimenu Kopenhagą, Amsterdamą, Barseloną – ten fotografavausi su gatvės statulomis, jas stebėjau ir žavėjausi kai kurių išradingumu. O kodėl nepabandžius man?! Tai ,,planas chuliganas“ – neturiu nei tinkamų drabužių, mano rankinėje tik blakstienų tušas, o ką jau kalbėti apie visokias pakylas, kurios yra viena pagrindinių šiam darbui reikalingų atributų. Pinigų kišenėse irgi ne kaip šieno, be to – net neįtariu, kaip šiame „karjeros“ vingyje man seksis, tad išeitis mano naujai „profesijai“ - investicija bus minimali.
Sėdu į metro ir lekiu į Kamdentauną (Camden Town) – čia gyveno rašytojai Čarlzas Dikensas, Džordžas Orvelas, Mary Shelley, muzikinės karjeros pradžią pradėjo muzikantai „Blur“, „Oasis“ bei daug kitų pasaulinio garso menininkų. XVIII amžiaus pabaigoje atsiradęs Kamdentaunas tapo visiška Londono hipių, gotų, pankų, įvairių menininkų ir apskritai neformalų traukos centru – čia daug pramoginių vietų, barų, galerijų, originalių prekių parduotuvėlių, ,,blusturgių” – aplinka, architektūra ir kiekvienas kampelis, kaip ir jos žmonės, spalvilga ir įdomi.
Taigi į Camdeną atvažiuoju ieškoti savo kaukės. Vaikštinėju po margus turgelius ir ilgai netrukus nusprendžiu – nebūsiu aš joks konkretus personažas. Man patiko gotikinio stiliaus suknelė – kūgio formos, labai ilga, tamsi ir žvilganti, su šikšnosparnį primenančiomis rankovėmis ir korsetu. Rinkdamasi šią suknelę neketinau tapti tamsia gote – man ji buvo tiesiog graži, tad nutariau paeksperimentuoti...
Nekonceptualu, bet... Dabar reikia rasti grimą, be kurio „statula” niekada nebus „statula”. Absoliučiai tobulą parduotuvę randu netoli Londono centro – čia, daugybėse lentynų, milijonai įvairios paskirties teatrinio grimo „buteliukų”. Daugybė spalvų, pasirinkimų – aš nutariu išbandyti sidabrinį grimą, manau, prie žvilgančios tamsios suknelės turėtų atrodyti bent jau įspūdingai… Dar ,,prigriebiu” taip pat sidabrinio plaukų lako ir plonytes, rankas aptempiančias sidabrines pirštines. Beveik pasiruošta, tik apsirengus ir išsigrimavus į visumą reikia pažvelgti prieš veidrodį.
Iššaušta rytas ir artėja premjera. Neslėpsiu – Londonas dar nepažintas, kur geriausia vieta finišuoti – nežinau. Nueinu prie Tauerio tilto (Tower bridge), apsižvalgau – čia jau esu buvusi, čia viena žymiausių Londono vietų, kur daug turistų. Mano premjera bus čia. Bet kur persirengti, kur nusigrimuoti?
Ieškau kokio nors viešojo tualeto, kur bus veidrodžiai. Ir nerandu. Norėjau kuo greičiau išbandyti savo „naują profesiją”, kol nepraėjo entuziazmas, tad įlendu į vieno baro tualetą, greitai nusigrimuoju, persirengiu, Bandau nepastebimai išslinkti, nes juk ,,gėdoka” prieš darbuotojus. Ir bėgu link tilto… Su porcelianine lėkštute rankoje, į kurią man plauks pinigai. Galbūt…
Keistas jausmas buvo pasidėti tą lėkštutę ir nei iš šio nei iš to atsistoti prie tilto lyg niekur nieko, vienai, nes jokie gatvės artistai ten nedirba... Bandau sustingti kaip tikra statula ir stoviu, žiūriu kažkur į viršų, laukiu, kas bus mano naujame darbe. Vis tik ilgai stovėti netenka – kažkas baksnoja man į petį. Galvoju – vaikai, žmonės „tikrina“ ar aš tikra.
Aišku juokauju – tuo metu nieko nesupratau, tik bandžiau išlaikyti „statulišką“ nejudantį žvilgsnį į tolį. Pasirodo Londono policija tokiems priplaukėliams tolerantiška – gal keletą minučių aš atkakliai nežvelgiau man į petį baksnojančiojo akis ir vaidinau visiškai sustingusią, tačiau...
Pajutau, kad jau turiu sureaguoti, nes britiškas akcentas vis „akcentėjo“ ir aiškėjo, kad kažkas čia negerai. Pakreipiu savo sustingusias akis į „TĄ“ ir matau: tai moteris, policininkė, kuri mane nori perspėti, kad šioje vietoje tokia veikla užsiimti negalima. Ji man šmėstelna ranka į kurią pusę eiti, kur tai galima ir aš, kažkokia nesuprantanti nieko, padėkoju ir nueinu.
Nesupratau, kuri tai tiksliai vieta, tad sumąsčiau išbandyti dar vieną gražią vietelę pakeliui, kur daug žmonių, turistų ir apskitai toje gatvelėje jaučiausi vizualiai tinkama. Vis dėlto greitai teko palikti šią vietą, nes vėlgi mane perspėjo policija, kad taip dirbti čia negalima. Ir paliko. Visas Londono centras stebimas kameromis, tad policija prisistato labai greitai. Einu pirmosios policininkės nurodyta kryptimi, visa sidabrinė ir užsidirbusi gal svarą ar du. Kavai gal ir užteks...
Darosi šaltoka. Stabtelnu prie kito tilto. Apsižvalgau. Pabandysiu čia – viduryje – centre tilto. Visiškai absurdiškai jaučiuosi, kai mane fotografuoja kažkoks vyras. Labai ilgai. Po to įmeta porą svarų ir nueina. Ne dėl poros svarų jaučiuosi keistai, o dėl paties jausmo – ką aš čia veikiu?!?!! Kai ant tilto – vienintelis žmogus ir aš – susigalvojusi tapti kažkokia neaiškia statula, kažkokiose neaiškiose vietose. Tuo metu buvo labai keistas ir beviltiškas jausmas, kuris nuėjus nuo tilto dingo. Pagalvojau – juk tai – tik pradžia…
Mano paieškų kulminacija buvo, kai jau visai pasidarė šaltoka. Stabtelėjau vienoje gražioje Londono gatvelėje prie kažkokio restoranėlio sienos, kurioje į gatvę išeina ale anga, iš kurios pučia karštą vėją. Prisiglaudžiu prie sienos su tais keliais svarais kišenėse ir galvoju: palanku, man šilta, be to ir vizualiai liuks: pučia mano sidabrinius plaukus ir gotikinės suknelės apačią.
Labai gražiai ir netgi mistiškai atrodo. Gaunu vieną svarą iš praeivio, kuris į mane net nepasižiūri, o tik praeidamas įmeta. Kitas praeivis, labai keistu keistu britišku, o gal net airišku man nesuprantamu akcentu kažką suburbuliuoja... Pastovi akimirksnį ir jo intonacijos garsėja. Aš, statula, laikau savo žvilgsnį… Bandau žvelgti virš jo, į kažkokius tolius. Tačiau jis spiria mano porcelianinę lėkštelę su trimis svarais ir nieko nesakydamas nueina. Susirenku šukes, savo centus ir ieškau, o kur man dabar nusiplauti grimą?!? Persirengti… Žinau, kad rytojus bus kitoks, kadangi jau tikrai turėčiau būti priartėjusi prie tos vietos, kur statuloms galima triumfuoti!
Kaip Raimondai sekėsi dirbti statula „statulų darbovietėje“ – netrukus.