Taip pat skaitykite: Kaip aš Kipre prakaitą liejau: žemiausio lygio viešnamyje - tik barmenės darbas?
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!
Skirtingose medijose galima rasti stebuklingų istorijų apie tai, kaip lietuvis X, turėdamas tris monetas kišenėje, išvažiavo į Angliją ar Norvegiją, o dabar puikią karjerą, susikrovė didžiulius turtus ir net nežada grįžti į Lietuvą. Ir, atvirkščiai.
Ir viskas, kas yra parašyta, yra gryna tiesa. Kiekvienas išvažiavęs užsikalti pinigo, sukuria savo individualią istoriją. Vieniems pasiseka, kitiems ne. Vieniems turi pasisekti, kitiems akivaizdžiai negali pasisekti.
Važiuodamas į Jungtinę Karalystę, susidėjau darbinius drabužius, maišus košių, keletą knygų, kompiuterį ir ausinuką. Žinojau, kad jo prireiks tiek dviejų parų kelionei autobusu, tiek laikui sutrumpinti, milžiniškuose laukuose kaitinant saulei.
Turėjau nemažai vasaros planų. Žadėjau keliauti į Prancūziją, ten aplankyti savo draugus, tranzuoti iki Didžiųjų Kaukazo kalnų, klajoti keletą savaičių kalnų slėniais ir vasaros pabaigoje grįžti į civilizuotą pasaulį. Bet kaip dažnai būna, planai ir lieka planais, o jų įgyvendinimas nusitęsia iki kažkada.
Gavus patvirtinimą iš Aristotelio universiteto dėl vieno semestro stažuotės Salonikuose atsirado kitų poreikių. Nusprendžiau, kad norint mėgautis gyvenimu pietuose reikės papildomų santaupų. Visai to nenorint, užverčiau vasaros planų puslapį ir pradėjau ieškotis darbo užsienyje. Juk tai lengviausia galimybė greitai užsidirbti pinigų.
Žinojau, kad išvažiuoti noriu trumpam ir su mintim - dirbti daug, bet grįžti užsidirbus. Iš visų potencialių darbo pasiūlymų geriausias pasirodė žemės ūkyje Anglijoje.
Važiuojant siaurais gyvenviečių keliukais džiugino ne tik malonus brizas, bet ir nuostabus milžiniškų plantacijų kraštovaizdis. Visai netyčia, mano grojaraštis išmetė Sting’o „Fields of Gold“ dainą, kuri lydėjo mane didžiąją vasaros dalį.
Gyvenimas karavanuose ir pirmieji įspūdžiai
Pravažiavus keletą fermų ir vargais negalais radus mūsiškę, ūkio šeimininkas Ričardas jau laukė tarpduryje. Mums pasisveikinus ir susipažinus, ūkininkas iškart informavo, kad nuo rytojaus reikės pradėti dirbti, kadangi sezono įkarštis tik ką prasidėjo. Puiku, pagalvojau. Po 15 minučių jau buvau įsikūręs dviejų kvadratinių metrų karavano kambariuke, kuriuo visas 9 savaites reikės dalintis dar su vienu darbininku.
Fermoje gyvenome senuose karavanuose. Du maži atskiri kambariai, svetainė ir virtuvėlė koridoriuje. Karavane gyvenome šešiese: keturi lietuviai ir du latviai. Kituose karavanuose situacija buvo panaši. Be karavanų, ūkio teritorijoje buvo keletas didžiulių laukų, tvenkinukas ir ūkininko Ričardo namas. Gamtos džiaugsmai ypač džiugino po sunkių darbo dienų, kai galėdavai atsisėsti prie šimtamečio medžio kamieno ir skaityti knygą pučiant maloniam vakaro vėjukui.
Rymojau lauke ir mėgavausi saulėlydžio sukurtais spalvų kvapais kol mane iš savotiško transo pažadino pirmas sutiktas lietuvis. Vos tik pasisveikinus jis paklausė: „Gal šiandien išgeriam bonkę? Reikia gi tave prirašyti“. Kadangi buvau naujokas, nežinojau, kad kiekvieną penktadienį fermoje vyksta baliai. Dažniausiai jie būna keliose atskirose grupelėse - lietuvių, latvių ir bulgarų.
Laikui bėgant sužinojau, kad fermoje vyksta ir muilo operos. Čia yra trys didelės „šeimos“ - lietuvių, bulgarų ir latvių. Žinoma, viena kitos jos nemėgsta. O muilo operos vyksta paprastu principu: vienas lepteli kažką kitam, tas perfrazuoja ir papasakoja savo draugui, kol gandas pereina per visus darbininkus sugedusio telefono principu.
Viena iš komiškiausių situacijų nutiko pirmąjį vakarą, kai gerai įkaušęs lietuvis įbėgo į mūsų karavaną ir jau buvo puoląs latvį. Priežastis labai paprasta - jam nepatinka gėjai, o šiek tiek išgėrus jam susišvietė, kad latvis ir yra tas gėjus nedorėlis. Be jokios priežasties. Tiesiog. Matyt labai jam nepatiko latviai..
Be maisto gaminimo ir savo susikurtų užsiėmimų ūkyje galima buvo nebent sėdėti prie karavano su kitais darbininkais ir kalbėti apie nieką, gal geriau išsireiškus, apkalbinėti ką nors apie nieką. Šia veikla nesusidomėjau, todėl visas devynias savaites skaičiau knygas, bėgiodavau po aplinkines teritorijas arba tiesiog miegodavau.
Darbo ypatumai
Per visas devynias darbo savaites turėjau tik keturias laisvas dienas, o valandų skaičius per savaitę siekdavo iki 75 valandų. Džiaugiausi, kad sezonas, oras ir derlius šiais metais buvo kaip niekada geras. Ne pirmus metus dirbantys lietuviai pasakojo, kad šis sezonas vienas geriausių per pastaruosius keletą metų. Fermoje mūsų buvo daugiau nei keturiasdešimt, tačiau beveik kiekvieną dieną savo ūkyje dirbdavome viršvalandžius.
Liepos mėnesį keldavausi 5 ryto, susidėdavau pietų dėžutę ir eidavau iki šalia esančių mašinų. Kiekvieną vakarą darbdavys Ričardas paskirstydavo ekipažus ir kur jie važiuos. Dažniausiai dirbdavome dvejose fermose - Riverfordo ir Galafordo. Iki šių ūkių važiuodavome mašinomis, o kelionė trukdavo apie valandą.
Pirmąjį mėnesį dirbau žemės ūkio darbus. Įvairių uogų skinimas, ravėjimas, svogūnų laiškų, šparaginių pupelių ir cukinijų skinimas. Kadangi vienas iš nedaugelio turėjau puikius anglų kalbos įgūdžius, vėliau, mane ir dar vieną lietuvį pradėjo siųsti ne tik prie žemės ūkio darbų, bet ir prie statybų.
Geriausia patirtis manęs laukė ateityje. Pabaigus darbus statybose Ričardas man surado puikią vietą Pentilio pilyje visai netoli mūsų ūkio. Mano pagrindinės pareigos buvo laukinių gervuogių naikinimas. Kaip viskas atrodė? Pentilio sodininkas aprodė didžiules pilies teritorijas, davė mažą traktoriuką ir didelės talpos plastikinį vandens rezervuarą, į kurį supylus vandens ir tam tikrų chemikalų, reikėjo dėtis ant pečių, vaikščioti po mišką ir purkšti laukinių gervuogių krūmynus.
Paprastai žemės ūkio darbų metu visada turėjome darbų prižiūrėtoją, kuris ragindavo darbininkus dirbti greičiau. Kaip taisyklė, turėjome dvi pertraukas priešpiečiams ir pietums. Viena trukdavo 20 minučių, kita - pusę valandos. Pentilio pilies teritorijoje buvau pats sau bosas, todėl važinėdamas miško takeliais galėdavau bet kada pasidaryti pertraukas, pasigrožėti Tamaros upės sukurtais kraštovaizdžiais ir darbą atlikti su malonumu.
Pilies sodininkas manęs niekur neskubino, nes žinojo, kad ant pečių tampytis 20 litrų talpos rezervuarą nėra lengva. Paskutines dienas Pentilyje praleidau pjaudamas žolę ir tvarkydamas aplinką. Žinoma, geriausiu draugu patapęs traktoriukas keliaudavo visur kur ir aš.
Juokingiausia, kad gavęs „privilegijuotus“ darbus tapau emigrantų, daugiausia lietuvių, muilo operos dalimi. Tapau nedraugiškas su lietuviais, Ričardo pataikūnas ir dar visa kita. Visos šitos kalbos kėlė juoką ir į tai dėmesio nekreipiau. Kaip ir toliau, laiką po darbo leisdavau skaitydamas knygas ir bėgiodamas siaurais ūkio keliukais.
Paskutinės dienos ūkyje
Rugsėjo mėnesiui įpusėjus vakarai ir naktys pradėjo šalti, grįžo įprastas lietingas britiškas oras. Nusprendžiau, kad jau laikas namo. Žinojau, kad po kelių savaičių jau būsiu Europos pietuose, tad dar norėjau pasidžiaugti normaliais pokalbiais Lietuvoje su draugais ir išlenkti kelis bokalus Vilniaus baruose. Skrydžiu į Lietuvą buvau pasirūpinęs iš anksto, tad pranešiau Ričardui, kad išvykstu greitu metu.
Prieš atvykstant žinojau ko tikėtis. Dirbant manęs niekas per daug nenustebino. Džiaugiausi, kad turėjau galimybę akis į akį susipažinti su tipiniais lietuviais emigrantais. Lūkesčiai pasitvirtino, o juos palikti tikrai nebuvo gaila.
Sulaukiau paskutinės algos, susikroviau mantą, atsisveikinau su keliais latviais, bulgaru ir tą patį vakarą išvykau.