Kaip mes su Piotru iš Lenkijos į Abchaziją patekome II: pirmosios dienos staigmenos

Sovietų Sąjungos laikais Stalinas mėgo tautas dirbtinai perkelti į kitas vietas. Tokiu būdu, nemažai gruzinų persikėlė į Abchazijos regioną, ten kartu su abchazais jie sukurdavo mišrias šeimas. Žinoma, sovietmečiu problemų dėl to nekilo ir kilti negalėjo.

Taip pat skaitykite: Pavojingas, bet dėmesio vertas „Lonely Planet“ rekomenduojamas maršrutas

arba: Kaip mes su Piotru iš Lenkijos į Abchaziją patekome I: įžengiant į de fakto valstybę

Visos tautos buvo tolerantiškos viena kitai, tačiau prasidėjus etniniams neramumams ir Abchazijos kovai dėl nepriklausomybės tūkstančiai gruzinų paliko Abchazijos žemes ir perbėgo į Gruziją.
Kaip ir minėjau, dabar, Galis ir jo apylinkės – vienintelis regionas, kurios didžioji dalis populiacijos yra gruzinai.

Nors 2003 metų oficialiais duomenimis šiame regione gyvena apie 30 tūkst. gyventojų, tačiau skaičiuojama, kad nemaža dalis gruzinų, karo metu pabėgusių iš regiono, į jį grįžo dar iki 1998 metų. Neoficialiais duomenimis skaičiuojama, kad šiuo metu čia gyvena apie 60 tūkst. gyventojų.

Išlipus iš vietinio mikroautobuso vaizdas atrodė tikrai liūdnas. Nebaigti statyti pastatai, vidury gatvės iš niekur besiliejanti vandens čiurkšlė, aplink besidriekiantys tušti, negyvenami namai. Jeigu pačiame centre nebūtų įprastinio šurmulio viską prisiminčiau dar liūdnesnėmis spalvomis.

Likus kelioms valandoms iki saulė nusileidimo už horizonto nusprendėme, kad laikas judėti link autostrados ir kelti nykštį į viršų. Pirmosios dienos Abchazijoje tikslas – nusigauti iki Očiamčiros miesto, esančio Juodosios jūros pakrantėje ir 40 km nuo Galio, pasistatyti palapinę ir ramiai pernakvoti.

O nuo čia ir prasideda pirmosios dienos nuotykiai. Paėjėjus šiek tiek nuo centro išlindome į autostrada, kuri veda į Suchumį. Priėjus kelio pradžią sutikome moteriškę, kuri kartu su mumis važiavo nuo pasienio iki Galio. Šalia, ant kelio, ji buvo pasistačiusi didelį ir daug sveriantį senų laikų televizorių.

Praeinant pro ją, ji mus užkalbino: „Vyručiai, nepalikit manęs vienos. Važiuojam kartu, man čia netoli.“ Už kelių minučių sustoja balta „Lada“. Čia, žinoma, tokie automobiliai labai populiarūs. Iš „Lados“ išlipa gerai įkalęs abchazas.

Jis ne tik iš kart siūlo mums sėsti, bet dar iš pradeda bučiuoti moters rankas, sakydamas, kad nuveš ten kur reikia, pasirūpins ja. Nors ir nenorėjome sėsti pas girtą vairuotoją, tačiau supratome, kad šiuo keliu, mašinų srautas yra minimalus, todėl teko surizikuoti. Tuo labiau, jis važiavo iki pačios Očiamčiros.

Su Piotru prieš tai kalbėjome, kad būtina nepamiršti akcentuoti vairuotojams, jog mes važiuojame tranzuodami, o tai reiškia, kad už kelionę pinigų mokėti negalime ir nelabai turime iš ko. Šis akcentavimas ypač svarbus keliaujant po neturtingas šalis.

Kai kuriose šalyse pakeilevingų mašinų stabdymas yra įprastas dalykas, nes dėl prasto tarpmiestinio susisiekimo keleiviai pakeleivingomis mašinomis naudojasi kaip alternatyva tarpmiestiniams autobusams ar traukiniams. Žinoma, girtutėliui abchazui apie tai pasakėme prieš įlipdami.

Jis mums atsakė „Jokių problemų vyručiai. Pavešiu, pristatysiu į vietą ten kur reikia.“ 40 kilometrų kelias neprailgo, kadangi „Lada“ lėkė vidutiniškai 120 km greičiu. Nors buvo gražu, saulė po truputį leidosi už kalnų, tačiau sėdint priekyje koncentracija buvo sutelkta į kelią, kadangi mašina karts nuo karto pavojingai svyruodavo tai į vieną tai į kitą šoną.

Išleidus moteriškę su televizoriumi, prasidėjo „nekaltos“ kalbos apie degalų prisipilimą. Mes dar kartą priminėme, kad pinigų neturime, tad prisidėti negalėsime. Atsakymo nesulaukėme.

Vairuotojas signalizuodamas sveikinosi su bene kiekviena pravažiuojančia mašina. Pasijaučiau kaip mažame kaime kur visi visus pažįsta. Labiausiai nustebino, kai prie kontrolės punkto sustojęs abchazas pasisveikino su jame budinčiu policininku, persimetė keliais žodžiais. Nors alkoholio kvapas neabejotinai sklido nuo jo, tačiau atrodė, kad pareigūnui tai nė motais. Juk visiems pasitako. Pajudėjome toliau.

Jau beveik privažiavus Očiamčirą, prieš pat posūkį, mūsų palydovas visgi sustojo degalinėje. Sako: „Nu vyručiai, duokit pinigų už kurą. Bent truputį.“. Atsakiau, kad mes pranešėme ir įspėjome, kad vykstame be pinigų, jis sutiko.

Vyrukas visgi buvo užsispyręs ir prašė bent kažkiek, argumentuodamas „negi mums gaila?“ Po ilgų įtikinėjimų visgi davėme jam 200 rublių, supratę, kad su girtu vairuotoju nelabai pasiginčysi. Juokingiausia tai, kad šalia buvusi mašina pridėjo dar 200 rublių išgirdusi mūsų vairuotojo prašymus.

Atsidūrėme Očiamčiroje. Vairuotojas kvietė užeiti į jo sesės namus, pavalgyti bei atsigerti, bet atsisakėme. Buvome jau šalia jūros, tad šiek tiek užkandę pajudėjome į miestelio centrą - norėjome išsiaiškinti kur gi čia galima pasistatyti palapinę ir ramiai išmiegoti.

Sutikome kelis paauglius, pasiklausėme koordinačių. Jau sutemo, o mums žmonės patarė judėti už miesto. Ėjome bulvaru šalia jūros. Priėjome mikroautobusą. Šalia jo stovėjo du vyrai su moterimis.

Vėl jų paklausėme kur čia geriau pasistatyti palapinę. Jie mums pasisiūlė padėti ir pavežti kelis kilometrus nuo miesto, ten ramiau ir saugiau. Vienas iš vyriškių, sužinojęs, kad mano draugas iš Lenkijos pradėjo keistai elgtis.

Uždavinėjo keistus klausimus. Dėl nepaaiškinamų priežasčių jam Lenkija ir jos piliečiai nepatiko. Vėliau sužinojau, kad jo manymu karo metu čia buvo daug lenkų šnipų, padėjusių Gruzijos kariuomenei. Kažkuriuo metu vyriškis tapo agresyvus ir tik dėka dailiosios lyties atstovės jis nurimo.

Šiaip ne taip mes išlipome iš autobusiuko, nors gerai įkaušęs ir agresyvus abchazas vis spaudė man ranką ir norėjo išsiaiškinti iki galo ką mes čia veikiame ir kokiais tikslais atvažiavome. Keista pirmoji diena, pagalvojau. Girtas vairuotojas pradžioje, dar vienas agresyvus abchazas vėliau.

Ėjome per nebeeksplotuojamus traukinio bėgius link jūros. Mums patarė eiti link šalia esančio nedidelio miško. Anot vietinių, ten priėję vieno pastato šlagbaumą pamatysime gerą vietą nakvynei.

Priėjus šlagbaumą mus pasitiko kariškiai. Pasirodo, mūsų nuostabai, tai buvo Rusijos karinė bazė. Jiems, klausimas, kur čia galima pasistatyti palapinę pasirodė keistas, todėl jauni kariškiai paprašė parodyti pasus. Formalumas, pagalvojau.

Tačiau tie pasai kažkur pradingo, arba tiksliau užsibuvo ilgesnei peržiūrai. Kariškiai buvo malonūs, padarė mums armėniškos arbatos, tačiau pradėjome nerimauti, kodėl pasų peržiūra trunka taip ilgai.

Po kurio laiko jie pasakė, kad teks eiti su jais, nes „načialnikas nori pasikalbėti“. Kadangi rusiškai kalbu, tai nė kiek neišsigandau dėl tokios situacijos. Žinojau, kad tai biurokratinis formalumas.

Galų gale mus pasodino į kambariuką su grotomis ir pasakė laukti. Laukėmė kelias valandas, tačiau niekas nepasirodė. Atėjo vidurnaktis, todėl nusprendėme prigulti pailsėti. Vidurį nakties mus po vieną išsivedė apklausai.

Padalinio viršininkas išsklausinėjo, kokie mūsų tikslai Abchazijoje, kodėl įžengėme į rusų kariuomenės bazę, kaip mes čia atvykome. Jam netgi mano tatuiruotės pasirodė keistos. Pasakius, kad perėjome Inguri tiltą iš Gruzijos pareigūnui atsirado dar daugiau klausimų.

Žinoma, tikrai nenorėjau užsiminti, kad Gruzijoje atlieku savanorišką darbą, todėl teko sumeluoti esą į Gruziją atvykau tokiems patiems tikslas kaip ir į Abchaziją – kelionių tikslais.

Galų gale baigus apklausą grįžau į savo kambariuką. Po kelių minučių atvažiavo pareigūnai ir išvežė mus į netoli esantį policijos komisariatą.

Gal ir gerai, juokavome, visgi bus vieta kur nakvoti, nereikės net palapinės statytis. Taigi, pirmoji mūsų naktis Abchazijoje – policijos areštinėje. Verta priminti, kad kita diena, sekmadienis, buvo šv. Velykos, todėl kalėjime ironiškai susidaužėme kiaušiniais, kurie buvo užsilikę iš mūsų atsargų.

Kitą rytą atsikėlę laukėme dar penkias valandas, iki vidurdienio, viršininko, kuris turėjo mus paleisti. Pradėjome juokauti su policininkais. Iš tikrųjų, nebuvo baisu, tiesiog tas laukimas išmušė iš vėžių.

Ne taip planavau pradėti savo kelionę, tačiau buvau su šypsena. Galų gale, „načialnikas“ atėjo, padarė mini apklausą, nufotografavo ir palinkėjo gero kelio. Sakė, jeigu atsiras kokių problemų, sakyk, kad pažįsti 1-ojo Očiamčiros policijos komisariato pareigūnus ir viskas bus gerai.

Išlindome į dienos šviesą, nuėjome į parduotuvę nusipirkti duonos ir džemo, o tada nusprendėme eiti išsimaudyti ir pradėti naują, antrąją dieną, Abchazijoje, tikėdamiesi, kad nuo šiol viskas vyks sklandžiau, nepateksime į jokius ginčus bei nesutiksime daug girtų žmonių. Šalia jūros kranto ganėsi karvės, o mes jau buvome pasiruošę judėti toliau – į Abchazijos sostinę Suchumį.