Kaip mes su Piotru iš Lenkijos į Abchaziją patekome III: dvi dienos melancholiškame Suchumyje

Juk šiandien Velykos – prisiminėme eidami nuo centrinės Očiamčiros aikštės link kelio, vedančio į Suchumį. Kaip galėjome pamiršti, dar vakar lukštenome paskutinius likusius kiaušinius areštinėje, ironiškai minėdami šv. Velykų išvakares.

Taip pat skaitykite: Kaip mes su Piotru iš Lenkijos į Abchaziją patekome I: įžengiant į de fakto valstybę

arba: Kaip mes su Piotru iš Lenkijos į Abchaziją patekome II: pirmosios dienos staigmenos

Gatvės buvo visiškai tuščios, jokios gyvos dvasios. Abchazijos pietiniai regionai smarkiai skiriasi nuo šiaurinių. Visas regionas turi begalę problemų, tačiau vyriausybė, visų pirma, turimas lėšas skiria darbams šiaurėje. O tai reiškia, kad jau pravažiuotas Galis ir Očiamčira įeina į pietinės Abchazijos dalį.

Tai vyksta dėl paprastos priežasties. Rusų turistai, kurie sudaro didžiąją dalį atvykstančio turizmo srauto, žemiau Suchumio nepoilsiauja. Jie yra pamėgę Gagros ir Pitsundos kurortus ir žinoma sostinę Suchumį. Kita priežastis, kam tvarkyti Galio regiono gatves, kur 99 proc. populiacijos yra gruzinai?

Tuščios gatvės, visiška tyla ir aplinkui be langų stūkstanstys namai – toks paskutinis išlikęs Očiamčiros vaizdas mano galvoje. Priėjome autostradą. Per pirmąjį pusvalandį susistabdėme mašiną, o maždaug po dviejų valandų jau buvome Suchumyje.

Stebėjau vaizdus pro mašinos langus. Vienas kitą keičiantys tušti namai, nesutvarkyta aplinka, iš vienos pusės kalnai, kitoje – jūros horizontai. Tik tiek. Na, dar kelios bobutės nešančios vandens kibirus ar... šiaip kokius rakandus.

Paskutinieji du draugiški vyrukai paleido mus pačiame Suchumio centre, šalia nedidelio parko. Prieš apžiūrint miestą turėjome du uždavinius – susirasti žmogų, kuris galėtų pigiai išnuomoti kambarį dviems naktims ir pripildyti skrandį šiltu maistu.

Perėjome gatvę ir atsidūrėm parke. Netoliese pamačiau žaidžiančius vaikus. Šalia turėjo būti mamytė arba tėvelis. Pamačiau moterį sėdinčią ant suoliuko. Nieko nelaukdamas nuėjau ją užkalbinti.

Nepažįstamoji mus nukreipė į vieną kavinę – sakė ten bus vietinio maisto ir šalto alaus. O alaus norėjosi, nes švelnus Abchazijos klimatas buvo kartu ir labai drėgnas. Buvau ištroškęs. Jau svajojau prisėsti ir mauktelt gurkšnį šalto alaus.

Paėjome gal dešimt minučių ir suradome kavinę. Ji vadinosi „Pas Liką“. Atvėrus duris iškart pajaučiau, kad atėjome į tinkamą vietą. Čia tikrai buvo vietinių susirinkimo vieta. Vėliau supratome, kad šeimininkė, jos kolegės ir dar keli draugai čia šventė Velykas.

Mes buvome vieninteliai pro šalį užsukę nepažįstamieji. Rusiška estrada ir jau ne vieną stikliuką išgėrę, šokio ritmais besimėgaujantys pagyvenusio amžiaus žmonės. Toks buvo pirmasis vaizdas.

Dar prieš minutę, suktukus ant parketo dariusi moteris. priėjo prie mūsų. Linksma ir energinga ji prisistatė esanti Lika. Kavinės pavadinimas bylojo, kad tikriausiai ji ir yra šios užeigos savininkė.

Pasiklausėme, gal turi kokių abchazietiškų patiekalų. Lika atsakė, kad tokių, kaip tradicinių abchazietiškų patiekalų nelabai ir yra. „Čia viskas sava ir tradiciška“, – tokius žodžius išgirdau iš jos lūpų. Užsisakėme čenachų ir riešutų pupelių salotų.

Su Piotru džiaugėmės, kad atsidūrėme tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Parke sutikta moteris davė puikų patarimą. Kavinė „Pas Liką“ buvo tipinė, sovietines valgyklas primenanti vieta. Visus patiekalus čia gamindavo pati Lika. Jai kartais talkindavo viena ar dvi pagalbininkės. O meniu buvo tikrai netrumpas. Tai garantuotai buvo antrieji jos namai. Ji, čia, ko gero, ir laiko praleisdavo daugiau nei namie.

Gavome šalto alaus. Sėdėjome patenkinti, laukėme avienos čenachų (tarp kitko čenachai gruziniškai ir reiškia avieną) ir mąstėme kaip čia rasti šiandieninę nakvynės vietą. Netrukus pasirodė ta pati moteris iš parko. Lika ir ji buvo draugės.

Atsisėdo kartu prie vyno taures ir alaus bokalus kilnojančios kompanijos stalo. Netrukus ir parke sutikta moteris džiaugėsi šv. Velykų nuotaikomis. Kompanijoje buvo vienintelis seniokas su vešlia žila barzda ir šelmišku žvilgsniu.

Neabejotinai, moterų kompanija jis be galo džiaugėsi, o turėdamas progą pašokti su viena iš damų, jos neatsisakydavo. Dar spėdavo žnybtelt į liemenį ar klubą. Nei viena moteris tam nesipriešino. Nuotaika buvo šventiška ir džiaugsminga.

Valgėme čenachus, ragavome riešutų pupelių salotų. Buvo tikrai gerai. Niekur neskubėjome, juk taip keliauti smagiausia. Bet vis dar kirbėjo mintis dėl šiandienos nakvynės. Tiek Lika, tiek Marina (parke sutikta moteris) negalėjo patarti kur gi bus kokie pigūs nakvynės namai, tad mes niekur neskubėjome, virškinome savo pietus.

Po kurio laiko Marina priėjo prie mūsų ir pasiūlė kambarį savo bute. Sakė, ji paprastai to nedaro, bet mes pasirodėme patikimi ir gerų akių. Žinoma, mes sutikome. O jau po kelių akimirkų ėjome gatve link Marinos namų.

Šeimininkė gyveno visai šalia centro, kelios gatvės nuo buvusių parlamento rūmų. Pasidėjome daiktus ir išėjome pasivaikščioti po miestą. Atėjus vakarui, žmonės išėjo į gatves, o miestas tapo šiek tiek gyvesnis.

Jau vėliau, grįžus atgal į Gruziją, iš savo kolegos gavau papeikimą, kodėl nepaprašiau jo gyvenamojo namo, Suchumyje, raktų. Anot jo, galėjau apsistoti name, kuris oficialiai vis dar turėtų priklausyti būtent kolegai.

Suchumyje begalę negyvenamų ir apleistų namų su išdaužytais langais, išsikerojusiomis žolėmis pastato viduje. Nors tai yra sostinė, bet prieš 20 metų karo padariniai buvo tokie dideli, jog jų neįmanoma paslėpti iki šiol.

Dar ne visai sutemus nuėjome į pajūrį. Užklydome į aikštę, kurioje ant kiekvieno kampo stovėjo senukų grupelės. Pasirodo, ši aikštė, mėgiama nardų žaidimų vieta. Galbūt jūs šio žaidimo nežinote, bet jis itin populiarus Kaukazo regione, Turkijoje ir Artimuosiuose rytuose. Nusprendėme prisijungti ir mes su Piotru.

Norint žaisti, neužtenka vien tik entuziazmo ir šypsenos. Reikia ir rublių. Piotras surizikavo šimtu rublių. Laimėjęs partiją norėjo trauktis, tačiau senukas priminė apie čia galiojančią taisyklę – dvigubai arba nieko. Tad teko žaisti iš 200 rublių. Laimei, mano bičiulis laimėjo.

Seniokas tik pasisukiojo ūsus, tyliai nusikeikė ir nuėjo. Atsisėdome šalia melancholija dvelkiančio tiltelio visai šalia jūros. Jau temo, bet gausybė delfinų šokinėjo horizonte. Gruzijoje prie jūros buvau ne kartą, bet šokinėjančių delfinų nemačiau.

Jau prieš tai minėjau, kad gruzinams Abchazija, o ypač Suchumis – perdėtai tituluojamas, kaip geriausią Juodosios jūros gabalėlį turintis miestas. Aš pats didelio skirtumo nepastebėjau. Vienintelis dalykas užkabinęs mano akį – Suchumis, skirtingai nei Batumis, tikriausiai liko nepasikeitęs nuo pat Sovietų Sąjungos griūties.

Klausimas, kas geriau – ar dirbtinai sukurti Batumio dangoraižiai ar per kraštus melancholija besiliejantis Suchumis?

Puikiai išsimiegoję šeimininkės Marinos namuose, kitą rytą pirmu šūviu ėjome į Užsienio reikalų ministerijos pastatą. Vizų dar neturėjome, o areštinėje jau pabuvoti suspėjome, juokavome. Kaip ir galvojome, viskas buvo tiktai formalumas.

Darbuotojai uždavė keletą klausimų, kažką pasižymėjo ir įteikė ranka surašytas vizas. Prašėme, kad į pasą jų neįklijuotų, nes tokiu atveju grįžti į Gruziją negalėtume arba turėtume labai didelių problemų.

Taigi, gavę vizas išėjome ir toliau blaškytis po miestą. Šiandien jau buvo darbo diena, tad gatvėse migravo žmonės ir mašinos. Visur einant girdėjosi puikiai pažįstamas miesto šurmulys. Kavinė „Lika“ tapo mūsų pastovia užeiga. Čia ir papusryčiavome ir papietavome.

Lika buvo be galo geros širdies moteris, turinti armėniško ir rusiško kraujo. Po karo ji pasiliko čia, nes paprasčiausiai nenorėjo palikti savo gimtosios žemės ir šeimos. Nors galima buvo suprasti, kad ji vertėsi sunkiai, tačiau jos veide visada būdavo šypsena, o akys spindėjo gėriu ir nuoširdumu.

Visą vidurdienį vaikščiojome. Aplankėme Suchumio stotį, nors iš pradžių net neatpažinome, kad čia gali būti stotis. Anksčiau, sovietiniais laikais, Suchumio geležinkelio stotis buvo viena didžiausių ir svarbiausių stotelių Kaukazo regione.

Čia kursuodavo ne tik gruzinai, parvažiuojantys namo iš Maskvos, bet ir pirmo žinomumo dainininkai, šokėjai ir kitos SSRS įžymybės. Dabar, geležinkelio stotis sulaukia traukinio iš Maksvos vieną kartą per mėnesį. Kiti maršrutai čia nekursuoja. Palmės, krūmai ir įvairios apaugusios žolės tarsi ir simbolizuoja, kad geležinkelio stotis retai sutinka kokį svečią-traukinuką.

Labai trumpai paminėsiu, kad mūsų paskutinis vakaras Suchumyje buvo netikėtai įdomus. Pas Mariną į svečius užsukus jos draugei, ne tik pasivaišinome arbata ir sausainiais. Įdomiausia buvo iš Marinos lūpų išgirsti istorijas apie pirmąsias karo dienas, žmonių sumišimą ir gruziną direktorių, išgelbėjusį Marinos ir jos bendramokslių gyvybes. Bet apie visa tai ir dar daugiau – kitoje dalyje.