Taip pat skaitykite: Ko dar nežinojome apie Niagaros krioklį?
Ž.Kartjė (Jacques Cartier) išgarsėjo ispanų ir portugalų laivų apiplėšimais. Bet toks garsumas nebedžiugino žymaus korsaro. Jis norėjo naujų žemių atradėjo šlovės. Dėl to net nukeliavo iki Šiaurės Amerikos krantų...
Upės vaga vis siaurėjo.
„Lažinuosi, kapitone, - sušuko pagalbininkas. - Dabar bus didelė gyvenvietė! Matote, dūmai kyla iš už medžių. Už aukštos, mišku apaugusios uolos, pasirodė pirmosios indėnų palapinės“.
Kai prancūzų valtys įsirėžė į pakrantės akmenis, jau buvo susirinkusi didžiulė minia indėnų.
Kai tik prancūzai išsilaipino į krantą, Kartjė paskelbė, kad nuo šiol visos aplinkinės žemės tampa Prancūzijos karaliaus valdomis, ir pareiškė esąs įsitikinęs, kad vadas ir visi jo gentainiai bus laimingi, priėmę tikrą krikščionišką religiją.
Jam davus ženklą, iš valties atnešė didelį medinį kryžių, ant kurio didelėmis raidėmis buvo parašyta: „Ši žemė priklauso Prancūzijos karaliui Pranciškui I-ajam“. Kryžius buvo įbestas krante ir saugiai sutvirtintas akmenimis.
Gyvenvietės centre, priešais pačią didžiausią palapinę, degė didelis laužas. Seno genties vado rankose atsirado medinė pypkė, prikimšta nei tai žole, nei tai lapais.
Vikriu judesiu jis ištraukė iš laužo nedidelį anglies gabalėlį, įdėjo jį į pypkę ir kelis kartus užsitraukė, išpūsdamas melsvą dūmų kamuolį. Po to vadas perdavė pypkę Ž.Kartjė. Šis norėjo atsisakyti, bet laiku susiprato, kad ceremonija, kurioje dalyvauja, turi simbolinę prasmę.
Jis paėmė pypkę ir irgi užsitraukė. Įtraukęs dūmų, Ž.Kartjė pajuto burnoje ir nosyje nemalonų deginimą, tarsi perkandęs pipiro žirnelį. Valios pastangomis jis suvaldė besiveržiantį kosulį. Sudrebėjusia ranka perdavė pypkę kaimynui.
Kai tradicinė taikos pypkė apkeliavo aplink laužą, užsimezgė „pokalbis“. Kartjė bandė įtikinti indėnus, koks galingas yra prancūzų karalius, kurį jis atstovauja, ir kokie laimingi bus jie, pakliuvę jo globon. Indėnai atviraširdiškai reiškė sutikimą užmegzti draugystę su svetimšaliais.
Ir tik pasibaigus „sandėriui“, jau atsisveikindamas, Ž.Kartjė apvedė ranka gyvenvietę, turėdamas omeny visas aplinkines žemes, ir paklausė, kaip vadinasi ši šalis.
„Kanada“, - atsakė vadas, manydamas, kad ateivis teiraujasi, kaip jų kalba skamba žodis „gyvenvietė“.
Atsitiko taip, kad žemės, kurias prancūzas Žakas Kartjė ir jo palydovai atrado XVI a. trečiame dešimtmetyje, iš pradžių pavadintos Naująja Prancūzija, vėliau ėmė vadintis Kanada. Žodis „kanada“, indėnų kalboje reiškęs „gyvenvietė“, pasklido po milžinišką teritoriją - visą šalį.