Griauna šį kraštą ir žmonių noras gyventi šiuolaikiškai, bei visuomet atrakcijų alkanų turistų poreikiai, – neįtikėčiausiose vietose atsirado šaligatviai, galybė viešbučių ir restoranų, o rytais į orą kyla šimtai balionų...
Šį nesuvaldomą nykimo procesą skausmingai pastebiu ir Kapadokijos perle – Gioreme muziejuje po atviru dangumi. Jis irgi nyksta, nors yra akylai prižiūrimas UNESCO.
Į Gioreme ateinu prisiliesti prie krikščioniškojo paveldo. Į Turkiją esame įpratę žiūrėti kaip į musulmonų kultūros šalį, užmiršdami, jog ši žemė ilgus šimtmečius buvo krikščioniška. To laiko liudininkų aplinkui apstu: Kaiymakli ir kituose požeminiuose miestuose gausu bažnyčių ir koplyčių, Urgupe, „Kayakapi“ kalvoje yra ola, kurioje gyveno Šv. Jonas Kapadokietis.
Šis žmogus buvo Rusijos caro armijos kareivis, kuris kovėsi su osmanais 1711–1718 m. kare. Paimtas į nelaisvę buvo nugabentas į Urgupą. Garsas apie jo religingumą pasklido toli už Kapadokijos ribų. Kai po dvylikos vergovės metų Šv. Jonas mirė, šeimininkas jį palaidojo oloje, kur šventasis gyveno. Tada prasidėjo stebuklai – žmonės, kurie melsdavosi prie jo kapo, išgydavo nuo sunkių ligų. Nors oloje šventojo palaikų nebėra, tačiau šimtai piligrimų iš slavų kraštų bei Graikijos atvyksta čia melstis. O Gioremė yra tarsi pirmųjų krikščionių Vatikanas. Bet apie viską paeiliui...
Manoma, kad krikščionys pirmąsias bažnyčias Kapadokijoje įrengė praėjus vos 60–80 metų po Kristaus nukryžiavimo. Čia jie atsikraustė iš Judėjos slėpdamiesi nuo persekiojimo.
Antroji krikščionių banga Mažąją Aziją pasiekė su Konstantinu Didžiuoju IV amžiuje. Tada Kapadokija ėmė garsėti ir kaip trijų šventųjų žemė, mat čia gyveno trys įžymūs teologai, dabar vadinami trimis kapadokiečiais: Šv. Bazilijus Didysis, manoma, Mažojoje Azijoje įkūręs pirmąjį vienuolyną, Šv. Grigorijus Auksaburnis ir Šv. Grigorijus Nzianzietis daug nuveikė skleisdami tikėjimą ir surašė vienuolystės taisykles. Visi trys ortodoksų tikėjime įkūnijo šventosios trejybės dogmą. Ortodoksai juos iki šiol mini sausio 30-ąją.
Tai seni laikai, iš kurių jokių daiktinių įrodymų neišliko. Tad aš pėdinu apžiūrėti to, kas dar yra.
Tiesą sakant, patikimų žinių ne tik apie Gioremę, bet ir apie visos Kapadokijos istoriją mažoka – tufas subyra ir išpustomas vėjo, jame nesikaupia kultūrinis sluoksnis, kaip pas mus, kurį ištyrinėję archeologai gali spręsti apie anksčiau gyvenusių kartų buitį. Todėl dažnas atsakymas į klausimus kas, kaip ir kodėl? Yra – „nežinome“ „manoma“, „tikėtina“, „galbūt“.
Taigi kada Gioremėje apsigyveno pirmieji žmonės nežinoma. Tufo bokštuose jie rausė olas, rengėsi gyvenamąsias patalpas, sandėlius, virtuves. Beje, kažkodėl jie gyveno ne šeimomis, o vyrai – sau, moterys – sau. Dvasiai palaikyti minkštose uolienose šie žmonės skobė bažnyčias ir koplyčias. Ir ne tik skobė, bet jas ir ištapė.
Iki galutinai įsigalint turkams, Kapadokijos teritorijoje veikė apie 400 krikščionių bažnyčių. Gioremėje yra 10. Kada jos įrengtos nežinia, tačiau jų ištapymo laiką ypatingu Kapadokijos stiliumi pavyko nustatyti – 900–1200 metai.
Freskos puikiai išsilaikė iki šiol – su kalkėmis ir spalvotais mineralais sumaišytas balandžių mėšlas padarė jas tarsi nepavaldžias laikui.
Pigmentai dažniausiai buvo gaminami iš vietinių augalų, mineralų, tačiau pasakiškai brangi – mėlyna spalva Šilko keliu atgabenta net iš Indijos. Mėlynas dažas – indigo – išgaunamas iš dažinės indigažolės ypatingu fermentavimo būdu. Daug žmonių iki šiol savo gyvenimus aukoja, kad išgautų visus šios sodrios spalvos atspalvius.
Indigo ištapytoje Obuolių bažnyčios freskoje matyti, kad Archangelas Mykolas rankoje laiko obuolį. Tačiau, anot legendos, šie maldos namai tokiu vardu galėjo būti pavadinti dar ir todėl, kad prie jų durų augo obelis.
Pėdinu iš vienos koplyčios į kitą. Prieš akis veriasi scenos iš Senojo ir Naujojo testamentų.
Prie įėjimo Šv. Bazilijaus bažnyčioje randu mažus tuščius akmeninius karstus, o ant sienų ne tik Šv. Bazilijus, bet ir Šv. Jurgis kaunasi su slibinu. Šv. Barboros koplyčioje veriasi raudona ochra nutapyti kraupūs šios merginos gyvenimo vaizdai: kad Barbora atsisakytų tikėjimo, tėvas iš pradžių ją įkalino, o po to pats nukankino. Ant vienos iš sienų pavaizduotas ir milžiniškas skėrys – šėtono simbolis.
Imperatorių Konstantiną ir jo žmoną Eleną randu pavaizduotus Gyvačių koplyčioje. Anot legendos, Elenai prisisapnavo kur yra kryžius ant kurio nukryžiuotas Jėzus. Kai kryžius buvo surastas, dalelė jo įmūryta į Hagia Sophia bažnyčios sieną Konstantinopolyje (Stambule).
Nuo priešingos sienos į mane žvelgia tik figos lapeliu savo gėdą prisidengęs Šv. Anupras. Jis buvo atsiskyrėlis ir gyveno dykumoje netoli Tėbų, Egipte. Persiją IV a., valdžiusio karaliaus sūnus visiškai vienas pragyveno daugiau kaip 60 metų, maitindamasis tik netoliese augusios stebuklingos datulių palmės vaisiais. Kiekviena iš 12 palmės šakų derėdavo paeiliui kiekvieną mėnesį.
Tamsiojoje bažnyčioje, kuriai man grožiu neprilygsta nė viena kita, iki 1950-ųjų buvo karvelidė. Prireikė keturiolikos metų, kol restauratoriai nuvalė balandžių mėšlu apdrėbtas sienas. Tada atsivėrė geriausiai išlikę XI a. freskos, mat tik pro mažą langelį prasiskverbianti saulės šviesa jų nepataisomai nesužalojo. Beje, dėl šios priežasties bažnyčių viduje dabar fotografuoti draudžiama.
Kitoje tos pačios uolos pusėje randu Sandalų koplyčią. Taip ji buvo pavadinta dėl to, kad grindyse yra kažkieno pėdų atspaudai.
Patys didžiausi Gioremėje maldos namai yra prie pat įėjimo į muziejų. Tai – Sagčių bažnyčia. Biblinės scenos pavaizduotos keturiose X a. maldos namų dalyse – senojoje, naujojoje, žemojoje ir paraklesione, – koplyčioje.
Bevaikštant po Gioremę užeina liūdesys – gali būti, kad atvažiuosiu kitą kartą ir neberasiu daugelio senovinių šedevrų, – visas atrodo taip trapu. O ir įrodymų mano nuojautoms nereikia toli ieškoti – prieš akis styro kelių bažnyčių puselės.
Atsiskyrėlių olos
Kitą dieną, pakeliui į graikų miestelį Mustafapaša, įspūdingų freskų randame Keslik venuolyne. Vienuolių čia gyventa VIII–XII amžiais. O dabar tufo olos stovi tuščios, tad niekas mums netrukdo landžioti po 14 bažnyčių, virtuves, miegamuosius ir atsiskyrėlių olas. Puiki vieta geriau suvokti to meto vienuolių gyvenimą.
Refektoriume iki šiol išlikę uoloje iškalti ilgiausi stalai ir suolai, rodos, tik garuojančio viralo betrūksta. Sienoje apdairiai padaryta niša su perskyrimu – ilgai spėliojame kam buvo reikalingas toks įrenginys. Ogi, karvę pririšti, kad ji sėdintiems užu stalo panosy uodega nemosuotų. Šalia – gilesnė įduba šienui.
Iš vienos patalpos į kitą veda žemos durys ir vėl turiu susivynioti keturlinka. Įdomu, ar vienuoliai buvo tokie maži, ar tiesiog, tingėjo paaukštinti staktas? O gal turėjo ir kitų sumetimų, – kas dabar supaisys.
Ant Keslik bažnyčių sienų, kaip ir kitur, ištapytos Biblijoje aprašytos scenos, tačiau vienoje – Azizas Stéphanos – vaizduojama žmonių buitis – žemės ūkio darbai, Kapadokijos žmonių egzistencijos pagrindas, leidęs jiems čia išgyventi šimtmečius.
Virtuvės ypatumai
Visuomet pavydėsiu tiems, kas pirmą kartą važiuoja į Kapadokiją. Vien jau dėl gastronominių malonumų, jau nekalbant apie maistą akims.
Kur bepasisuksi, vaišingi šeimininkai sodina už sočiais Centrinės Anatolijos patiekalais nukrautų stalų. Nepersivalgyti Turkijoje vakariečiams neįmanoma. Bet ši yda nesvetima ir turkams.
Mano trisdešimtmetį perkopusi palydovė Rana Rizvanoğlu tikina, jog keliolikos kilogramų atsikračiusi tik tuomet, kai pradėjusi gyventi iš savo kišenės, mat, mamos ruošiami turkiški pusryčiai, po kurių net perkąsti nesinori iki pat saulėlydžio, neišeina į naudą net liekniausioms merginoms.
Virtuvė Turkijoje vis dar moterų valdos, nors vis dažniau čia sukinėjasi ir vyrai. Štai ir dabar, nors restorane, kuriame pietaujame, dirba visa šeima, į stalą patiekalus neša vyrai.
Vien užkandžių, kurie vadinami meze, gal keliolika. Žinoma, nespėjau įsidėmėti nė trečdalio pavadinimų. Didžiausią įspūdį palieka ryžiais ir pomidorais įdaryti baklažanai ir vynuogių lapai – dolma bei humusas – avinžirnių užtepas.
Po to seka turkų virtuvės pažiba merdžemek, – trinta lęšių sriuba, kurią galėčiau valgyti kasdien.
Turkų virtuvė yra labai įvairi. Ši tauta sugebėjo perimti kitų tautų patirtį ir vėliau patys darė įtaką daugybės šalių kulinarinėms tradicijoms. Ir ne tik. „Mes save vadiname turkais, nes kilome iš tiurkų, bet turime graikų, armėnų, gruzinų, persų, žydų ir net kurdų kraujo. Su krauju paveldėjome ir maisto kultūrą“, – pripažįsta Rana.
Turkijos virtuvės menas pradėjo formuotis dar XI amžiuje, kai klajokliai seldžiukai į islamo kraštus atsinešė ir tradiciją gaminti patiekalus iš daugiasliuoksnės tešlos, vadinamos jufka. Be jos neišsiverčia nė vienas prisėdimas prie stalo. Iš jos kepami pasakiško skonio sūriu, mėsa, dešra sudžuku ar daržovėmis įdaryti blyneliai giozlemė. Jie šiek tiek panašūs į mūsų lietinius, tik skanesni.
Nors Anatolija dėl daržovių gausos – vegetarų rojus, turkai yra mėsėdžiai. Vis dėlto jų suvalgomų mėsos ir daržovių kiekis atvirkščiai proporcingas mūsiškiam – t. y. didžiulis kalnas daržovių ir mažas kąsnelis mėsos. Dar viena ypatybė, kuri labai patiktų mūsiškiams dietologams – kasdien į stalą patiekiama visų grupių maisto – patiekalų ne tik iš mėsos ir daržovių, bet ir ankštinių augalų, grūdų, pieno.
Dar viena turkų mitybos ypatybė – valgydami mėsos patiekalus jie užgeria airanu – raugintu pienu. Šį įprotį kritikuoja pažįstamas gydytojas Mehmetas Çamas. Jis teigia, kad geležis mėsoje ir kalcis airane – nesuderinami. Susitikę skrandyje jie skubiai pasišalina iš organizmo natūraliu būdu, dėl to daugelis turkų kenčia nuo anemijos, – geležies stygiaus.
Suprantama, turkai valgo tik vištieną, jautieną ir avieną. Bet Kapadokijoje nerasite pas mus populiarių į jufką įvyniotų kebabų. Kebabais čia vadinama troškinta mėsa, ji dažniausiai dedama į specialius molinius indus su daržovėmis ir troškinama krosnyje. Beje, visos daržovės troškinamos savo sultyse ir pagardinamos tik citrinos rūgštele bei prieskoniais. Tenka išmokti milžinišku peiliu, ne, greičiau, mačete meistriškai nudaužti molinio puodo viršūnę ir iš vidaus iškrapštyti pasakiško skonio troškinį.
Pasidaro gaila tų vienkartinių puodų. „Juos vėliau panaudojame kaip vazonus gėlėms“, – aiškina su mumis Gioremėje pietaujantis J. Dinleris.
Pietų pabaigoje ant stalo atsiranda galybė saldumynų – baklavos su pistacijomis, graikiškais riešutais bei dar nežinia kuo. Imu svarstyti, ar tik neteks nuo stalo mane kelti su kranu.
Netrukus puodžių mieste Avanos perku neglazūruoto molio troškintuvą ir viliuosi, kad kada nors ir aš tapsiu gera virėja.
Kokio skonio buliaus akis
Nors Turkija musulmoniška šalis ir alkoholį vartoti nepageidautina, Kapadokijos vynai verti atskiro žodžio. Būnant čia, neišvengiamai akis užkliūva už bekraščių vynuogynų, rankos pačios tiesis link svyrančių kekių.
Vyndarystės istorija čia siekia 7 tūkstančius metų, hetitų laikus. Tačiau Kapadokijos vynai tarptautinėse „Decanter World Wine Awards "ir „Mondial Du Rose“ varžytuvėse laurus skina tik nuo 2010-ųjų.
Kapadokijoje auginamos dvi vietines veislės – „Öküzgözü“ ir „Boğazkere“. Iš jų pagamintas vynas šiek tiek primena švelnius vaisinius Burgundijos ir Ronos vynus.
„Öküzgözü“ vynuogės pavadintos dėl to, kad jų didelės beveik juodos uogos ir panašios į įniršusio buliaus akis. Bet vynas iš jų išeina lengvas ir minkštas. „Boğazkere“ reiškia gerklės kaitintojas – šiame vyne daug taninų, jis vidutinio rūgštumo.
Baltieji vynai gaminami iš „Narince“ ir „Emir“ veislių vynuogių.
Netoli Uhčisaro yra „Kocabağ“ vyno bendrovė, kuri turi vienus geriausių Turkijoje vyno rūsių. Dabartinio šeimininko Mehmeto Erdogano tėvas ūkį įsteigė 1972 m., bet pirmasis butelis į rinką buvo pateiktas tik po 14 metų. Dabar bendrovė per metus pagamina 300 tūkstančių litrų vyno.
Deja, Lietuvoje turkiškų vynų paragauti beveik negalime. Vyriausybė neremia vyno eksporto, be to, dėl milžiniškų mokesčių net šalyje jie gana brangūs. Vis dėlto, Turkijoje verta keliauti ir vyno keliais.