Kapadokijos olose įsikūrusį prabangų viešbutį puošia Prezidentės D. Grybauskaitės portretas

Viena mistiškiausių pasaulio vietų – Kapadokija, esanti Turkijos širdyje, Centrinėje Anatolijoje, garsėja gamtos stichijų sukurtu neregėtu gamtovaizdžiu ir požeminiais miestais. Dabar tūkstantmečius menančiose restauruotose olose įsikūręs įspūdingas viešbutis, kurį puošia Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės portretas.

1000 ir 1 naktis

Mažas autobusiukas puškuodamas iš miestelio pakyla ant Kapadokijos širdyje esančio Urgupo miestelio kalvos ir sustoja prie balto smiltainio namo. Tai – „Kayakapi Premium caves“ viešbučio priimamasis. Gaunu raktą su numeriu 111 ir užrašu „Toker Evi“.

Automobilis nuveža mane iki sienoje pasislėpusių geležinių vartelių. Spaudžiu rankeną ir atsirandu nedideliame kiemelyje. Kairėje – laiptai į antrąjį aukštą, ten gyvena mano kaimynai. Dešinėje staliukas, lauko židinys ir gausybė žydinčių gėlių molio vazonuose. Viešbučio tarnautojas atrakina arkoje įtaisytas duris, įžiebia šviesą ir palieka mane išsižiojusią ant svetainės slenksčio.

Prieš mane – smiltainyje iškalta ola, kurioje rankų darbo svetainės baldai bei židinys ir sienų nišose su suveriamomis arkinėmis durimis įrengtas senovinių namų apyvokos reikmenų muziejus. Ant staliuko laukia raudono Kapadokijos vyno butelis, dėžutė tradicinių saldumynų – lokumo ir pintinė vaisių.

Tenka apsidairyti, kad suprasčiau, kurgi miegamasis. Už lengvos užuolaidos randu slaptą takelį. Žengiu juo. Žingsnis po žingsnio koridorius suka lanku, rodos, galo nebus. Dar viena balsva medvilnės užuolaida ir prieš akis vėl atsiveria muziejus – ant sienos kabo įrėmintas restauruotas senovinis drabužis. Galai žino, kiek jam metų. Tik vėliau išsiaiškinu, kad vienas iš senosios kartos savininkų, šio viešbučio siela Mustafa Dinleris yra aistringas kolekcininkas. Iš vietinių gyventojų jis superka vertingus senovinius daiktus, juos restauruoja ir eksponuoja viešbutyje.

Mano miegamajame lova tokio dydžio, kad atsigulusi nematau jos krašto. Šalia ant stalelio – senovinis telefonas. Dar už vienų durų – vonios kambarys su rytietiško stiliaus veidrodžiu ir variniais čiaupais.

Kitą dieną vienas iš jaunosios kartos viešbučio savininkų Yakupas Dinleris, kuris yra ir kandidatas į Kapadokijos bei Kaiserio regiono garbės konsulus Lietuvoje, apie mano 111 numeriu pažymėtą olą pasakoja, kad ji priklausė urgupiečių Tokerių šeimai. Jų vaikaičiai ir dabar gyvena netoli Urgupo.

Yra olų, kurios mena jų šeimininkus batsiuvius, akmentašius, netgi Otomanų imperijos vyriausiąjį karvelių prižiūrėtoją, kuris iš Stambulo persikėlė gyventi į Kapadokiją.

Kiekviena ateljė, tiksliau – ola – ypatinga. Vienos nedidelės, kaip mano, kitos dviejų miegamųjų, trečios labai didelės. Pačioje didžiausioje – 253 kvadratinių metrų, kuri netrukus atvers duris, gali gyventi net aštuoni žmonės. Ji įrengta atokiai nuo kitų olų, atskirame aukšte, su uždaru didžiuliu kiemu, kad svetimi žmonės netrikdytų svečių ramybės. Viduje – tik antikvariniai vietiniai baldai ir apyvokos daiktai. Tokios vietos patinka svečiams iš arabų šalių.

Kai kuriose olose įrengti šalto vandens baseinėliai ir maži vidiniai hamamai – pirtys. Visose jose eksponuojami reti senoviniai daiktai.

Olos įrengtos su subtiliu skoniu. Klausiu pono Y. Dinlerio, kokie dizaineriai čia dirba, o jis atšauna: „Nėra jokių dizainerių! Mes patys viską darome – kuriame įvaizdį, interjerus, užsakome meistrams pagaminti baldus.“

Viešbučio tarnautojas Bulentas Yorgancis sako, kad vyriausiasis interjero dizaineris vis dėlto yra ponas Mustafa Dinleris, – duoda griežtus nurodymus ir jeigu kas nors nepatinka, liepia perdaryti.

„Kayakapi“ šiemet apdovanotas aukso medaliu „luxury boutique“ klasės viešbučių kategorijoje Turkijoje. Naktis jame, priklausomai nuo olos dydžio ir įrengimo, kainuoja nuo 150 iki 3000 eurų.

Plyšo širdis

Kapadokijos kraštovaizdį prieš 60 milijonų metų pradėjo formuoti išsiveržę trys vulkanai, kurie pelenais ir lava užpylė maždaug 100 kilometrų skersmens teritoriją. Kai lava ataušo, stūgaujantys vėjai ėmė dildyti gruntą. Kur jis buvo minkštesnis, susiformavo slėniai, tvirtesnėse vietose liko kalvos.

Pirmieji žmonės gyvenvietes čia ėmė kurti dar paleolito laikais, vėliau atsikraustė hetitai, juos nukariavo Aleksandras Didysis. Manoma, kad pirmieji kalvose urvus ėmė rausti ir kurtis namus krikščionys, kurie čia atsikraustė III amžiuje iš Romos imperijos centro, baimindamiesi religinio persekiojimo. Kapadokija buvo ideali vieta pasislėpti – nuo aukštų kalvų galėdavai iš toli pamatyti slėniais atslenkančius priešus.

Olos buvo ir patogios gyventi: lengva išsirausti namus, be to, vasarą ir žiemą jose išsilaiko vienoda temperatūra. Dėl to, olas žmonės iki šiol naudoja kaip sandėlius daržovėms, nes Centrinė Anatolija buvo ir yra žemdirbių kraštas.

Urgupo kalva su šimtais olų vadinama „Kayakapi“, mūsiškai – Akmeninių vartų kaimu. Manoma, kad tai viena pirmųjų olų gyvenviečių Kapadokijoje.

Dar visai neseniai čia gyveno žmonės. 1969 m. Kayakapi kaimo gyventojai atsidūrė pavojuje, nes olos ėmė sparčiai griūti. Todėl Turkijos valdžia, norėdama pagerinti miestiečių gyvenimą, slėnyje pastatė naujų namų ir į juos perkėlė olų gyventojus. O 1985 m. UNESO šią unikalią vietą įrašė į pasaulio paveldo sąrašą.

„Urgupas mano gimtinė. Man plyšta širdis, kai matau, kaip nyksta šios olos“, – tai Mustafos Dinlerio žodžiai.

Šeštajame dešimtmetyje Kapadokija buvo skurdus regionas, todėl nepriteklių spaudžiamas Mustafos Dinlerio tėvas, Yakupo Dinlerio senelis išvažiavo uždarbiauti į Švediją. Ten įsidarbino restorane indų plovėju. Jis dirbo taip puikiai, kad išsitarnavo iki restorano vyriausiojo vadybininko, o vėliau atidarė savo restoraną. Ten užaugo Mustafa ir gimė Yakupas. Darbštiems Dinleriams verslas ėmė sektis. Dalis šeimos narių grįžo į gimtąjį Urgupą ir pradėjo viešbučių verslą – šeima sumanė atgaivinti apleistas olas.

Restauruoja paveldą

Dinlerių šeima sumanė restauruotuose olose įkurti viešbutį. Dabar „Kayakapi“ yra vienintelis viešbutis pasaulyje, įrašytas UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Urgupo olos vienos seniausių Kapadokijoje. Todėl šeimininkams išsaugoti tai, kas unikalu ir kartu svečiams pasiūlyti modernias paslaugas buvo ir iki šiol yra didelis iššūkis. Pirmieji svečiai šio viešbučio slenksčius peržengė prieš trejus metus.

Dabar viešbučio svečių laukia 32 kambariai. Kalbama, kad į šį projektą jau investuota 35 milijonai Turkijos lirų (apie 10 mln. eurų), bet restauracijos ir pritaikymo turistų poreikiams darbai niekada nesustoja. Artimiausiu metu šeimininkai ketina padidinti olų skaičių iki 55. Tačiau iš tiesų čia galima plėstis beveik be galo, nes olų kalva yra 27 hektarų ploto.

„Tai milžiniška teritorija. Joje galima įrengti dar daugiau kaip du šimtus kambarių,– sako Y. Dinleris. – Pradėję tvarkyti olas, jose randame vis daugiau ir daugiau patalpų, todėl pasakėme sau, kad laikas sustoti – naudosime arčiausiai paviršiaus esančias olas, nebeatkasinėsime esančių giliau“.

„Kayakapi“ kalvoje yra ne tik Urgupo miestiečių olų, bet ir daugiau paveldo objektų. Čia yra X amžiaus graikų bažnyčia ir ola, kurioje gyveno Šv. Jonas Kapadokietis. Šis žmogus buvo Rusijos caro armijos kareivis, kuris kovėsi su osmanais 1711–1718 m. kare. Mūšyje prie Azovo jūros osmanai jį paėmė į nelaisvę, Urgupe jis tapo vergu.

Tiesa, ypatingu vergu – garsas apie jo religingumą ir meilę žmonėms, nepriklausomai nuo jų religijos, gyvuliams ir viskam kas gyva, pasklido toli už Kapadokijos ribų. Kai po dvylikos vergovės metų Šv. Jonas mirė ir šeimininko valia palaikai buvo palaidoti oloje, kurioje jis gyveno, prasidėjo stebuklai – žmonės, kurie melsdavosi prie jo kapo, išgydavo nuo sunkių ligų. Todėl nuspręsta šventojo palaikus perkelti į Šv. Jurgio bažnyčia Urgupe. Tačiau ir dabar šimtai piligrimų iš Rusijos bei Graikijos atvyksta melstis į Šv. Jono olą.

Šv. Jono ola ir X a. statyta bažnyčia dabar yra viešbučio teritorijoje. Taip pat čia yra ir seldžiukų laikotarpio mečetė.

Nors viešbutis dirba vos trejus metus, čia jau buvo apsistoję pasaulinio garso įžymybių –„Gladiatoriaus“ žvaigždė Russelas Crow ir Monika Beluci. Jie Kapadokijoje lankėsi incognito. Y. Dinleris tikina, jog gražuolė aktorė net pabučiavusi į skruostą, nes parūpino jai patikusios sriubos. „Keturias dienas nesiprausiau“, – leipsta juokais šeimininkas.

Olose įsikūrusio viešbučio restorane pietavo ir mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jos portretą dabar galima pamatyti priimamajame ant sienos.