Kadaise maldininkai kopdavo į nugludintų dantų kontūrus primenantį kalną, garsėjantį Dievo Motinos stebuklais ir ne veltui pramintą dantytuoju. Atsiskyrėliai ir pirmoji maža bažnytėlė čia įsikūrė VIII amžiuje.
Mes, šiuolaikiniai turistai, kilome autobusu patogiu keliu aukštyn, serpantinais, kurie apviję kalnų masyvą lyg gyvatės. Kai kurios moteriškės iš baimės aikčiojo, bet mūsų grupės vadovas ramino: vykstame į šventą vietą, jei neskirta - tai nieko ir neatsitiks. Pats, sakė, viešėjęs per cunamio baisybes su grupe Tailande - ir nieko: visi gyvi iš ten sugrįžo.
Milžiniški kalnų pirštai
Vien kelias į šį kalną tarsi kužda: artėjame prie kažko sakralaus ir gyvo. Juk kalnuose nuo seno vienuoliai slėpdavosi nuo pasaulio tuštybės, o šio kalno šlaituose dar išlikę atsiskyrėlių akmeniniai būstai. Nors atsiskyrėlių čia nėra. Jei tik sužinotų turistai, kad kur nors tūno koks atsiskyrėlis, nekviesti brautųsi, fotografuotų ir vaišintų kumpiais, filmuotų ir visiškai sudrumstų jo tyrą vienatvę.
Šiais laikais lieka vis mažiau nuošalių vietų, vis mažiau ramybės, bet Monserato kalnas ir vienuolynas per savo gyvavimą matė visko ir tikriausiai nieko nebebijo. Dar XIX amžiaus pradžioje Napoleono kareiviai užkopę griovė pastatus, išplėšė turtingą vienuolių surinktą biblioteką, o 1936 metais per pilietinį karą čia žuvo 23 vienuoliai. Kalnas ir vienuolynas atsilaikė. Jis yra kažkas didingesnio, beribio. Jame susikaupė daugybė istorijos sluoksnių, pradedant nuo neolito laikų gyvenviečių, berberų, vėliau katalonų kovų su šalį užgrobusiais arabais.
Šie keisti kalkakmenio ir uolų masyvai, tarsi pirštai ar rankos, dygstantys iš žemės, siekia dešimt kilometrų ilgį ir penkių kilometrų plotį. Įdomesnę formą turintys uolų dariniai pavadinti adatos, pypkės, jūros kepurės, faraono, piršto, salamandros ir net kaukolę primenančios mirties galvos vardais. Ši fantastinė kalno istorija ne tik rūsti, bet ir įkvepianti, vaizdinga.
Važiuodami kairėje pusėje, apačioje ant uolų, matėme lyg žaislinės pilies kuorą ruduojantį akmeninį vienuolyną. Tai ne pagrindinis Monserato kompleksas, o tarsi jo palydovas - moterų vienuolynas.
Maldos ir meno šventovė
Į viršų lyg į dangų didžiuliu greičiu skriejo motociklininkai. Kažkas iš mūsų autobuso keleivių pajuokavo: jie vis viena ilgai negyvens, reikia skubėti gauti nuodėmių atleidimą. Pagaliau atvykome, o bendrakelionės galėjo lengviau atsidusti, gal ir vyrams drebėjo kinkos, bet jie paprastai tyli, nes išmokę nerodyti savo emocijų.
Vienuoliai benediktinai, garsėjantys erudicija, kartu daug dėmesio skiria ir kontempliacijai: erdvė čia užpildyta jų maldų dulkėmis. Todėl atvykus į Monseratą norisi tik gyventi ir džiaugtis, kad kažkas aukštybėse sumanė sukurti tokią vietą.
Aikštelė automobiliams, nuo kurios atsiveria slėniai, dantytos, laiptuotos, vingiuotos, nugludintos ir raukšlėtos erdvės su žemiau įsikūrusiais miniatiūriniais pastatais ir koplyčiomis. Galima čia atvykti ir XIX amžiaus pabaigoje nutiestu traukiniu, pasikelti lyniniu keltuvu. Turistų srautas čia niekada nesiliauja. Pirmiausia apsižvalgau aikštelėje, kuri aptverta kolonų atiku, už jos atsiveria tolyje blunkantys melsvai violetinių slėnių ir kalnų masyvai, vingri akmeninė jūra, kieta ir ilgaamžė.
Vienoje kelio į vienuolyną pusėje - dengta pavėsinė, priešais atlinguoja dvi didžiulės, trimetrinės iš papjė mašė pagamintos lėlės. Vyras ir moteris spalvingais tautiniais drabužiais. Plevėsuoja gėlėtas milžinės moters sijonas, rankose jie nešasi lazdeles.
Lyg stori adatų smaigaliai iš už akmeninių vienuolyno sienų stiebiasi tujos. Kalno uolos artėja ir primena pilkšvai gelsvas vargonų eiles, galbūt vėjas, gamta, laikas, grodami šiomis uolienomis, sukūrė tokį nepamirštamą vaizdą. Pastatai harmoningai įaugę į papėdę, panašių smiltainio ir molio spalvų, plytos - grubios, natūralios. Neorenesansinio stiliaus mišinys, kai kur išlikę gotikos fragmentai, puošnūs vėlyvosios gotikos kapiteliai.
Po visiško Napoleono kareivių sugriovimo ir pilietinio karo architektas Francescas Folguera atstatė vienuolyno kompleksą. Vienuolyną puošė daug dailininkų ir architektų, štai altoriui originalias tapybines emales, vaizduojančias paskutinę vakarienę, 1958 metais sukūrė dailininkas Montserrat Mainar. Tie, kurie čia neieško krikščioniško susikaupimo ir stebuklų, gali tiesiog atvykti į šią unikalią vietą kaip į muziejų. Benediktinų ordinas visuomet globojo menus ir mokslą, todėl čia rasite turtingą meno ir archeologinių radinių kolekciją: nuo Egipto mumijų iki impresionistų paveikslų.
Viduržemio šalių "Moreneta"
Daugelis į šią vietą vyksta dėl stebuklingos Juodosios Monserato madonos, į kurią nevilties apimta kreipėsi garsioji operos primadona Montserrat Cabballe. Šnabždama, kad jos maldas Juodoji kalno Motina išklausė, operos solistė po sudėtingos operacijos pasveiko ir susilaukė dukters. O vyrai ir moterys Katalonijoje pavadinami šio kalno garbei tuo pačiu vardu - Montserrat.
Legendos apie Dievo Motinos malones sklido nuo XII amžiaus. Jau tada vadinamoji "Moreneta" (Juodosios madonos skulptūrėlė) stovėjo mažoje bazilikoje ir, manoma, kad smilkant žvakes, aliejaus lempeles nuo oksidacijos jos ir kūdikio veidas bei rankos aprūko ir patamsėjo. Mokslininkai nustatė, kad ji sukurta XII-XIII amžiuje. Juodosios madonos paplitusios Viduržemio jūros pakrantės regione. Jos iki šiol saugo paslaptis ir mums jų neatskleis - nebent vienuoliams. Vadovas parodė bazilikos kiemo dešinėje nuvinguriuojančią eilutę žmonių, kurie troško prisiliesti prie Madonos dešinėje rankoje laikomo rutulio, išlindusio iš po stiklinio gaubto. Ten jie sušnabžda arba širdyje išsako savo troškimus ir maldas.
Stojau į šią eilę, tačiau ji judėjo daug lėčiau, nei minėjo vadovas, laukti reikėjo tikrai ne dvidešimt minučių. Žvelgiau į grindis, kuriose žvilgėjo vieno iš vienuolių menininkų B.Martinezo projektuota mozaika, vaizduojanti jūros gyvius, žuvis, vėžius, plaukiojančius rudame akmeniniame rutulyje. Juk vanduo ir žuvys - Kristaus eucharistijos simbolis. Žiūrėdama į vienuolyno sienas suvokiau, kad vienuolynai ir bažnyčios šioje šalyje tarsi peizažo tęsinys.
Kažkur giliai po šiomis grindimis išnykę tūkstančio metų senumo vienuolių pėdsakai, akmenyse ir tarpekliuose lyg archeologiniai sluoksniai sustingusios jų grigališkosios giesmės. Pakėliau akis: pagaliau artėju prie įėjimo į pačią baziliką, prieš mane durys su Juodosios mergelės bareljefu ir užrašu, teigiančiu, kad Mare de Dev Montserrat com a patrona de Catalunya. Priešais stovi dvi trisdešimtmetės katalonietės. Abi smulkios, juodaplaukės. Atrodo, jų neveikia užrašai, prašantys bažnyčioje laikytis tylos.
Jos taip energingai mosikuoja rankomis ir garsiai tarška, net dingtelėjo: o ko tos dvi papūgos Katalonijos globėjos prašys? Nenoromis kilo mintis prasibrauti į kitų troškimus. Štai vyras su lazdele, sunkiai paeinanti stambi moteris, vaikai, turistai, pokšintys fotoaparatais lyg šaudyklėmis.
Sakoma, kad čia apsilankiusios moterys prašo laimingos santuokos, o paskui dovanoja vienuolynui mažas suvenyrines sidabrines ar auksines vestuvines sukneles. Gal tos dvi temperamentingos vietinės svajojo apie vyrus? Kas žino, juk žmogaus širdis - pati didžiausia bedugnė, kuriai reikėtų bijoti savo norų.
Medinės skulptūrėlės galia
Laiptai, vedantys į Juodosios madonos šventovę, puošti alebastrinėmis grojančių angelų skulptūromis. Vidinės skliauto sienos dekoruotos mozaikomis, kuriose vaizduojama Mergelės Marijos nekaltybė ir motinystė, ir visa šventųjų ir biblinių moterų virtinė... Šias bizantiško stiliaus mozaikas 1947 metais suprojektavo B.Martinezas ir sukūrė Santiago Padros. Minia vis sklaidosi, mažėja, išsilieja po vieną, nes pasiekti Madoną reikia kiekvienam atskirai.
Dar vienas posūkis, šone lieka puošnios koplyčios, viskas koncentruojasi į vieną srovę. Mažėja erdvė, atsiduriu beveik kriauklės viduje, skliautai vos virš galvos, o mes aukštai, virš altoriaus, žmogaus dydžio aukštyje spindi skulptūrėlė, apgaubta stiklu, paauksuotu apsiaustu ir lygiomis klostėmis sugulusiais drabužiais. Kūdikis, sustingęs statiška ikonos poza, ramiai sėdi ant Madonos kelių. Romaninės estetikos paprastumas ir didybė.
Viena mergina fotografuojasi, ašaros jos akyse, lyg būtų įlipusi į pačią Everesto viršukalnę. Pagaliau ateina ir mano eilė pabūti prie paslapties. Nufotografuoju ir paglostau jos nudilusį, pabalusį nuo žmonių pirštų prisilietimų rutulį. Kažkas teka mano gyslomis, atrodo, užmirštu visus norus, nes vienintelis buvo pamatyti šią vietą. Man palengvėja, tik laiko lieka nedaug. Leidžiuosi atgal į baziliką, jos žvilgančiomis marmurinėmis grindimis, pro visus spalvingus ir puošnius altorius, kuriuos nustelbė vienintelė maža, aštuonių šimtmečių, o gal net daugiau sulaukusi medinė skulptūrėlė.
Dar spėju pasigėrėti virš vienuolyno komplekso kylančiais kalnų nykščiais, užsuku į suvenyrų parduotuvę: ant lentynų rikiuojasi įvairios "morenetos", didžiulės, kainuojančios šimtus eurų, mažos - po tris. Knygos, pažintiniai albumai, muzika, rožiniai - iš šventos vietos neišeisiu be prekių, bet jos niekada nepakeis to, ką išgyveni savyje. Kavinėje nusiperku ledų porciją ir numalšinu alkį, lekiu ta pačia dengta pavėsine, kuri mane saugo nuo kaitrios saulės, o tolumoje tarp gelsvai, rausvai pilkų uolų aižėja smaragdinė augalija.
Išnykstantis laiko pojūtis
Mūsų grupė jau sugužėjusi į autobusą, bet norėjosi dar dešimt valandų alsuoti šiais senais kalnais, išvaikščioti visas atsiskyrėlių trobeles, išmatuoti žvilgsniu kiekvieną šio kalno gūbrį, prisijaukinti erelius ir kalnų ožius, kurie kitados buvo išnykę, bet dabar jų populiacija vėl atkurta, matyti saulėtekį ir saulėlydį, pasiklausyti garsaus visoje Katalonijoje berniukų choro, nueiti į Šventosios olos (Santa Cova) šventovę, prie kurios projektavimo prisidėjo ir žymiausias šio krašto architektas Antonio Gaudi.
Norėjosi pabūti čia su savimi. Todėl supratau savo bičiulę, vėlavusią penkiolika minučių. Ji teisinosi tiesiog praradusi laiko pojūtį, nes dar sustojusi uždegti žvakių. Kai kas iš grupės jai priekaištavo, Mąsčiau, o kas yra tas penkiolika minučių, palyginti su Monserato kalno ir vienuolyno ilga ir sudėtinga istorija, su mūsų visų svajonėmis, mūsų egzistencija ir pačia amžinybe.