Prisimindamas kelionės pradžią, Tomas pasakoja, kad įprastai įlipo į lėktuvą ir atsisėdo į savo vietą prie lango. Jis iš karto atkreipė dėmesį į priešais esančioje eilėje sėdėjusį korėjietį, kuris nuo pat pradžių elgėsi keistai.
„Spėju, kad jis skrido su mama – šalia buvo vyresnė moteris, – sako T. Stasiukevičius. – Į keistumus pernelyg daug dėmesio nekreipiau, galvojau, gal žmogus tiesiog iš kitokios kultūros. Pavyzdžiui, skridome naktį, todėl miegojau, o jis ėmė mane žadinti ir sakyti „lighter, lighter“ (liet. žiebtuvėlis). Pabudęs negalėjau suvokti, kas vyksta – pasakiau, kad neturiu tokio, ir iš viso, koks dar žiebtuvėlis lėktuve.
Ir vėliau jis keistai kalbėjo, vis žiūrėdavo į mane. Ryte taip dramatiškai atsisuko bei pasisveikino. Tačiau maniau, kad gal tiesiog yra itin draugiškas.“
Iki nusileidimo likus maždaug dviem valandoms, anot Tomo, situacija staiga pakrypo bloga linkme.
„Valgiau pusryčius, o tas vyras taip keistai sėdėjo ir staiga iš visų jėgų petimi pradėjo daužyti langą, o paskui jį vanoti ėmė su alkūne. Nesupratau, kas vyksta. Girdėjau, kaip traška plastmasė. Pradėjau sakyti jam, kad nustotų taip daryti, aplink buvę keleiviai irgi sunerimo, iškvietė stiuardesę.
Pirma atėjusi kalbėjo angliškai, tačiau vyras visiškai nereagavo. Tuomet priėjo korėjietė stiuardesė, kuri ėmė jam rėkti, o galiausiai išsivedė jį kartu su mama“, – kalba T. Stasiukevičius.
Tomas neslepia, kad tuo metu jo širdis buvo nusiritusi į kulnus, o matomas įskilęs langas ir girdėtas garsas gerokai išgąsdino.
„Tikrai buvo be galo kraupu. Tą akimirką dar nežinojau, kad yra kone neįmanoma išdaužti lėktuvo lango, bet, kai sėdi ir viskas vyksta tiesiai prieš tavo akis, pagalvoji, jog taip ir mirsi“, – pripažįsta T. Stasiukevičius.
Visgi ties tuo viskas nesibaigė – veiksmui nurimus, po pusvalandžio vyras sugrįžo atgal į savo vietą, tik jau be stiuardesės ir mamos.
„Eilė prieš mane buvo tuščia, tad vyras tiesiog užsilipo ant sėdynių, įsitvėrė į atlošus ir iš kojos stipriai pradėjo daužyti langą. Matėsi, kad jis tikrai nusiteikęs jį išmušti – norėjo pasiekti savo tikslą. Man vėl padažnėjo pulsas, širdis kulnuose, pradėjau rėkti jam, jog pabaigtų, – pasakoja T. Stasiukevičius. – Greitai pribėgęs stiuardas apsikabino vyrą iš nugaros ir ramiai pradėjo kalbėti sakydamas, kad kvėpuotų, viskas gerai.
Toliau viskas įvyko akimirksniu – atėjo gal 7 stiuardai su visiškai ramiomis veido išraiškomis – maždaug nieko neįprasto nevyksta. Net nesikalbėdami tarpusavyje jie žinojo, ką daryti: viena parūpino priemones surišimui, kitas sukoordinavo, kad šalia esantys keleiviai pasitrauktų, kiti paėmė vyrą už galūnių.
Vyrą laikęs stiuardas pamažu jį gniaužė vis stipriau, o galiausiai staigiai paguldė – tas vyras ėmė rėkti. Toliau viskas įvyko per kelias sekundes, tarsi kiekvieną rytą būtų tokios situacijos – jie surišo vyriškį, jo kojas pritvirtino prie kėdės. O šalia pasodino du augalotus vyrukus, mamai neleido atsisėsti šalia. Keisčiausia, kad po surišimo vyras pradėjo loti – iki pat nusileidimo leido tokius garsus.“
Galiausiai pasiekęs žemę ir išlipęs iš lėktuvo, Tomas sako pajautęs džiaugsmą bei palengvėjimą, kad viskas baigėsi gerai.
„Kai nusileidome, greitai išėjau iš lėktuvo, bet mačiau, kaip įlipo gydytojas. Po šito nuotykio vėl pradėjau mylėti gyvenimą ir tikėti Dievu taip, kaip niekada anksčiau nesu tikėjęs“, – šypsosi Tomas.