Norėtųsi ir kitus ežerus pamatyti, bet pasirinkimą lėmė tai, kad iki šito ežero įmanoma nusigauti visuomeniniu transportu. Nors realiai turint daugiau laiko ir vykstant su kompanija geriau išsinuomoti automobilį.
Atskridus į Milaną traukiniu Milanas-Verona patogu pasiekti Peschiera del Garda
miestelį. O kas toliau?
Ežero ilgis apie 52 kilometrai, didžiausias plotis apie 17 kilometrų. Keistas pailgos formos ežeras. Traukinys sustoja pietuose, o man iki Malcesine miestelio, esančio toliau nei per vidurį apie 45 kilometrai kelio.
Vietiniai draugiškai vieni kitus pasitiko stotyje ir išvežiojo kur reikia, o tokiems kaip aš turistams belieka tikėtis autobuso. Yra toks, bet kursuoja ne kiekvieną dieną ir nelabai dažnai. Dar galima plaukti laivu. Užtruktų ilgokai, nes užsuka į kiekvieną palei ežerą esantį miestelį, o jų gan nemažai per abu ežero krantus.
Važiuojant autobusu suvokiu, kad iš visų miestelių Malcesine yra vykęs pasirinkimas. Kalvos po truputį aukštėja ir keičiasi į kalnus. Vienoje ežero dalyje aukštesni kalnai, kitoje jų beveik nėra, tačiau yra pramogų parkas Gardaland’as. Atvykus savaitgaliui su vaikais kalnų galima ir nepasiekti.
Autobusas sustoja kažkur, kur jam priklauso, bet toli gražu ne miesto centre. Palei ežerą vingiuoja kelias, juo ir važiuoja. Kaip dažnai pasitaiko itališkuose miestukuose, Malcesine nėra išimtis ir siauromis senamiesčio gatvelėmis joks didesnis transportas nepravažiuoja. Išskyrus šiukšlių surinkimo mašiną, kuri kažkokiu būdu atsirado šeštą ryto senamiestyje man po langais.
Kadangi nėra sezonas, viešbučiuose vietų kiek nori, turistų minios ant galvos nelipa. Labai mėgstu keliauti ne sezono metu: ir kainos mažesnės, ir žmonių mažiau, o kalnai ir ežeras turi žavesio bet kokiu metų laiku.
Pats Malcesine miestelis garsus savo XIII amžiaus fortu Castello Scaligero bei viduramžių laikus menančiu bokštu. Už 6 Eurus suaugusiam galima aplankyti forte veikiantį Gamtos-Istorijos muziejų. Yra keletas dar senesnių bažnyčių ir nedidukas senamiestis.
Iš Malcesine keltuvas per 10 minučių užkelia į 1750 metrų aukštį, iš kur galima nueiti keletą kilometrų iki Monte Baldo viršūnės (2218 m). Nors ežero pakrantėje jau žydi gėlės ir gamta primena maždaug mūsų birželio pradžią, pakilus į kalną randu didžiules sniego pusnis. Tik vietomis, kur sniegas jau nutirpęs, žydi krokai.
Deja, tokių vietų ne tiek ir daug. Belieka grožėtis nuostabia panorama ir džiaugtis, kad susiprotėjau pasiimti striukę, nes mieste megztuko reikėjo tik vakare, dienai šiltų rūbų jau nebereikia. Nors atrodo pakilau ne super aukštai, temperatūrų skirtumas didžiulis.
Gaila, kad takai, vedantys iki Monte Baldo aukščiausios viršūnės apsnigti ir eiti nepasiruošus būtų per daug pavojinga. Žiemą čia veikia slidinėjimo trasos, vasarai yra daugybė pasivaikščiojimo takų, o atvykus pavasarį belieka grožėtis ežero panorama ir parasparnių sporto entuziastais.
Jei neišeina daugiau pakilti, nusprendžiu bent jau nusileisti pėsčiomis. Jokio ekstremalumo tame nėra, puikus takas, o išėjus iš „sniego zonos” džiugina saulė, šiluma, žaluma ir mažo miestelio ramybė.
Malcesine vietinės maitinimosi įstaigos taip pat nusipelnė gero žodžio. Jei turistinėse vietovėse kaip Venecija ar Florencija užsukus į pirmą pasitaikiusį restoraną maisto kokybė gali nuvilti, geriau turėti vietinių rekomendacijas, tai Malcesine bet kuriame restorane ar picerijoje maistas labai geros kokybės ir skonio. Neteko nė karto nusivilti, o patiekalai iš Gardos ežero žuvies tiesiog puikūs.
Malcesine miestelis yra labai puiki vieta tiek gurmanams, tiek istorijos, tiek gamtos mylėtojams - viskas vienoje vietoje puikiam savaitgaliui.
