- 40 valstybių – skamba labai daug. Kaip per metus pavyko tiek apkeliauti?
Metai buvo ekstremaliai intensyvūs įvairiomis veiklomis bei iniciatyvomis. Kaip niekad anksčiau, Kauno įvairių tautų kultūrų centras dalyvavo net 10 tarptautinių projektų. Man teko koordinuoti kelių dešimčių menininkų ir tautinių bendrijų jaunų žmonių dalyvavimą kūrybinėse dirbtuvėse ne tik Kaune, bet ir užsienyje.
Birželį Prancūzijoje tarptautinė kultūros įstaigų asociacija „Roots & Routes International“ pakvietė dirbti taryboje – tapau pirmuoju jos nariu iš Lietuvos per visus 15 šios asociacijos veiklos metų ir drauge įsipareigojau nepraleisti posėdžių, kad ir kur jie vyktų.
Liepą su bičiuliais surengėme ekspediciją pėsčiomis Skandinavijoje, įkopėme į aukščiausią Suomijos kalną Haltį. Rugpjūtį per šeimos atostogas išvykome aplankyti draugų Balkanuose ir savo automobiliu nuvažiavome iki pat Stambulo.
Kai tapo aišku, kad šiemet bus itin daug aplankytų valstybių, kilo sumanymas, kad jų galėtų būti nei daugiau, nei mažiau – lygiai 40. Tuomet metų pabaigoje su šeima suplanavome dar keletą trumpų išvykų. Gruodžio 14 d. Pirėnų kalnuose Andora tapo paskutine valstybe.
Aplankytų šalių sąrašas nėra egzotiškas, bet teko skersai ir išilgai išraižyti visą Europos žemyną. JAV – vienintelė šiemet aplankyta valstybė už Europos ribų. Be tėvų, draugų, netgi bendradarbių pagalbos, paramos bei užtarimo nebūtume išsivertę. Tai pagrindinė sėkmingų kelionių priežastis.
- Kelionėse be nuotykių, netikėtumų neapsieinama. Kas pernai labiausiai įsiminė?
Dabar nemažai keliautojų atranda pasaulį tarsi klajokliai, neplanuoja visų nakvynių ar skrydžių iš anksto ir leidžia aplinkybėms keisti kelionės eigą. Tačiau man patinka viską numatyti į priekį, rinktis ekspedicinį metodą, kuomet yra aiškūs tikslai ir kryptys. Nakvynė automobilyje, palapinėje ar oro uoste kitiems gali atrodyti kaip nuotykis, man tai – kelionės plano dalis.
Kelionės su didesne kompanija ar kopimo kalnuose be planavimo apskritai neįsivaizduoju – būtų per daug rizikinga, netgi pavojinga. Todėl mano nuotykiai – maži, bet subtilūs: prancūzo kepėjo padovanota bagetė, jūroje rasta kriauklė ar iš viršūnės pasivežtas uolos gabaliukas.
Bet įsimintinų momentų buvo ne vienas: Mažosios Fatros viršūnėse buvome apdovanoti įspūdingu saulėlydžiu, Amerikos kalnuose arti virš galvos praskrido kondoras, Norvegijos Laplandijoje per lietų valgėme pačią nuostabiausią košę, o Kosove pasieniečiai pasakojo apie jiems pažįstamų lietuvių charakterį.
- Kaip prisiminėte M.Šalčiaus keliones ir nutarėte savaip pakartoti jo pasiekimą?
Kelerius metus trukusi M.Šalčiaus kelionė motociklu į Aziją – nepakartojama ir neprilygstama, nes prieškariu buvo visai kitokios sąlygos keliauti. Nereikėjo daugybės priemonių, kurios šiandien yra neatskiriami kelionių atributai. Šio žymaus keliautojo knygos – ne tik namų bibliotekos puošmena, bet ir įkvėpimo šaltinis.
- Ne visi ryžtasi keliauti su mažais vaikais. Juk tam iš tiesų reikia ir stiprių nervų (kai po 10 min. klausia, ar jau atvažiavome), ir tinkamo pasirengimo.
Kelionės su šeima – pačios svarbiausios ir laukiamiausios. Vaikams 12 ir 6 metai, o su jais jau lankėmės 33 valstybėse. Su žmona Ingrida keliaujame daug, bet mums tai – ne pramoga ar prabanga, o pasirinkimas, dėl kurio esame atsisakę daugybės kitų dalykų.
Vieni kaupia įvairius daiktus, lankosi koncertuose, puoselėja sodybas ar turi naujausius telefonus, mes – keliaujame. Net šuns negalime turėti. Vaikams tenka paaiškinti, o sau nuolat priminti, kad negali turėti visko ir tenka rinktis. Keliones vertiname kaip mokymosi visą gyvenimą ir netgi kvalifikacijos kėlimo procesą. Todėl net ir per atostogas nelieka daugiau laiko pamiegoti ar pagulėti pajūryje.
Šeimos kelionėms dažniausiai renkamės aktyvų poilsį kalnuose, nes norime pabūti atvirose erdvėse, pasidžiaugti gamta ir kvėpuoti grynu oru. Nakvynės ieškome priekalnėse pas vietinius, kurie nuomoja kambarius, arba draugus, kurių esame daug įgiję per tarptautinius projektus. Paprastai aplenkiame visus didesnius miestus ir stengiamės išvengti bet kokių spūsčių.
- Kas yra svarbiausia keliaujant su vaikais, ypač automobiliu?
Šią vasarą vaikams neprailgo beveik 7500 km kelionė automobiliu. Bet pasiryžome jai tik todėl, kad keliaujame kasmet. Taigi buvome tikri, kad vaikams nebus per sunku. Net ir mažiausiam svarbu paaiškinti, kur ir kodėl važiuojame, kas įdomaus jo laukia.
Kelionė prasideda ne įsėdus į automobilį, o tuomet, kai imame jai ruoštis. Pokalbis vakarieniaujant namie apie būsimą išvyką yra kelionės dalis, joje taip pat dalyvauja vaikai. Vėliau svarbu neperkrauti maršruto lankytinomis vietomis, išsirinkti objektus, kurie būtų įvairūs ir įdomūs visai šeimai.
Gerai subalansuota kelionė yra kaip dailininkui šedevro vardo vertas paveikslas ar virėjui gurmaniškas patiekalas. Visko turi būti nei per daug, nei per mažai. Vaikai turi stiprų įgimtą norą pažinti ir domėtis, tereikia visai nedaug pastangų, kad jis taptų potraukiu keliauti.
- Kaip jums pavyksta suderinti keliones ir darbą?
Įvairių tautų kultūrų neįmanoma pažinti ir jų sąveikos perprasti už uždarų durų, todėl judėjimas man būtinas ir profesine prasme. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pamatyti tiek daug pasaulio esamuoju laiku, platesniame kontekste naujai pažvelgti į savo miestą ir šalį. Tai vertinga patirtis, dėl kurios buvo verta stengtis.
Pastebėjau, jog per daug metų išsiugdytas mobilumas labai padėjo šiemet: susikaupti ir atlikti darbus oro uoste ar autobuse galiu taip pat gerai, kaip ir savo kabinete. Visa tai dar tikiuosi panaudoti Kauno miesto labui.
Neturiu ypatingo sėkmės recepto. Tiesiog mano gyvenimo verpetas šiemet įsuko 40 valstybių. Gal nuskambės keistai, bet kitiems to nelinkėčiau. Tiesa ta, kad šis skaičius, visa kelionių egzotika ir spalvingos fotografijos slepia daug darbuose pradangintų savaitgalių, ilgų vakarų prie kompiuterio ekrano ir bemiegių naktų, o svarbiausia – beprotišką tempą.
Metuose buvo netgi tokia diena, per kurią perlėkiau 5 valstybes. Kitiems linkėčiau kelionėse neskubėti, sugrįžti į tas vietas, kuriose patirtos stipriausios emocijos, daug bendrauti su vietiniais, atsiverti kultūroms, ne tik pamatyti, bet ir pajusti pasaulį mažuose dalykuose.