Vienintelis ilgos kelionės minusas šią vasarą – remontuojamas greitkelis Vilnius-Kaunas. Įveikus šią nelabai malonią atkarpą/kliūčių ruožą, autostrada važiuojant laikas neprailgsta.
Galimi keli kelionės į Žemaitiją scenarijai:
• Važiuojant pajūrio link (o tai, panašu, šiais metais darys kone kas antras mūsų šalies pilietis), pradėjus kelionę labai anksti ryte, užsukti bent pusdieniui;
• Skirti visą dieną vien Žemaitijai, o grįžtant ar Kauno, ar Vilniaus link, išsukti iš autostrados ir Nemuno vingiais besidriekiančiu keliu, aplankyti kelias pilis ir persikelti keltu.
• Geriausias planas – važiuoti su nakvyne ir susiplanuoti dvi ramias dienas vietovių tyrinėjimui.
Pamatyti yra ką, informacijos daug, svarbiausia atsirinkti pagal poreikius ir galimybes. Šiame įraše rasite išbandytus svarbiausius objektus Platelių-Plungės rajonuose.
Nakvynė. Rekomenduočiau ieškoti aplink Platelių ar Beržoro ežerą. Vietų yra įvairiausių – nuo sodybų keliolikai žmonių, kambarių dviem, kempingų ar sutvarkytų stovyklaviečių miegantiems palapinėse iki itin brangaus Plateliai Sala Resort.
Transportas. Populiariausias variantas – dviračiai. Nuomoja ir pačios sodybos, ir Platelių miestelyje yra keli nuomos punktai (reikėtų rezervuoti iš anksto, nes sezono metu poreikis stipriai išauga), kiti atsiveža savus. Dviračių maršrutas aplink Platelių ežerą vienas populiariausių visoje Lietuvoje, tikrai gerai jiems pritaikytas bei pamatyti vertas.
Priklausomai nuo vietos, kur apsistosite, daugelį lankytinų objektų galima pasiekti tiesiog kojomis, čia jau pravers savo galimybių įvertinimas. Pavyzdžiui, du kilometrai iki pažintinio tako, kurio ilgis keturi kilometrai. Viso labo aštuoni kilometrai, kurie lengvu žingsniu tikrai neturėtų sukelti diskomforto. Nepamirškite, kad „kur bepasisuksi – gražu“, todėl tie du kilometrai link lankytino objekto bus kaip vienas ilgas pasigrožėjimo maršrutas.
Automobilis. Ne toks ekologiškas variantas, bet visur patogu privažiuoti, yra stovėjimo aikštelių, todėl problemų neturėtų kilti.
Objektai:
1. Siberijos apžvalgos bokštas. Nėra aukštas (15m), netoli kelio, reikia praeiti kelis metrus per pelkę (kuri yra viena labiausiai vertinamų visoje Žemaitijoje), o nuo bokšto už lygumų matysite Platelių ir Beržoro ežerus (bokštas yra Beržoro bažnytkaimyje).
2. Beržoras. Mažiukas, nedidukas miestelis, pilnas įvairių religinių motyvų: koplytėlių, kryžių ir koplytstulpių ir labai graži, viena seniausių Lietuvoje medinių bažnyčių – Beržoro bažnyčia. Kaip pridera stovi ant kalvos.
3. Beržoro ežero sala. Tai hidrografinis gamtos paveldo objektas, kuriame jausitės kaip bebro namuose. Į salą nesunku nuplaukti valtele ar vandens dviračių, kurių nuomos punktą nesunkiai rasite aplink ežerą.
4. Platelių ežero apžvalgos aikštelė netoli jachtklubo. Mes pradėjome nuo aikštelės ir tik nusileidę žemyn atradome jachtklubą, bet galima ir atvirkščiai. Apžvalgos aikštelė sutvarkyta nepriekaištingai, pritaikyta judėjimo ir regos negalia turintiems žmonėms. Gausu informacinių ir meninių stendų. Nuo jos atsiveria Platelių ežero grožis (didžiausias ir giliausias Žemaitijoje) ir salos juokingais pavadinimais (pavyzdžiui Briedalė, Ubagsalė ar Gaidsalė).
Jachtklube veikia kavinė „Burės“, smalsumo vedini paanalizavome meniu. Nieko autentiško neradome, bet kavos išgerti su romantiškais laivų stiebų vaizdais tikrai galima.
Geresnė mintis būtų patiems pasidaryti pikniką vienoje iš gražiai įrengtų aikštelių – yra suoliukai, stalai. Poniškas patogumas pavalgyti gamtoje.
5. Šeirės pažintinis takas. Ar nuo apžvalgos aikštelės ar nuo jachtklubo sekant ženklus lengva jį pasiekti, mat dalis jo driekiasi Platelių ežero pakrante. Vienas gražiausių takų, kokį teko aplankyti, tad renkantis trumpą išvyką į Žemaitiją, šią vietą būtina įtraukti į lankytinų vietų sąrašą. Neilgas, vos keturi kilometrai, vaizdingas ir gausus. Bus ir miško, ir ežero, ir pelkės, ir įkalnių bei nuokalnių, bet patogus, kojų nesusilaužysite.
Dairykitės, skaitykite informacinius stendus, kurių tikrai daug ir bandykite atrasti įvairius augalus – čia jų labai daug. Gal pasiseks ir pamatysite augalą įrašytą į Lietuvos raudonąją knygą! Yra sukurtas audiogidas mobiliosios aplikacijos formatu, kuri yra nemokama („Audio Guide of Zemaitija National Park“).
6. Babrungėnų vandens malūnas. Kai atvykome buvo uždarytas, todėl reikėtų pasiskambinti, nes taip ir neišsiaiškinome, ar veikia. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – šalia nuostabus ąžuolas, o nepavykus apsilankyti viduje, pasukome dar vieno objekto link.
7. Energetinių labirintų ir geometrinių figūrų parkas. Čia praleidome maždaug dvi valandas. Skamba kaip kokia ezoterinė vieta, panaši į Merkinės piramidę, bet iš tikrųjų čia ramybės oazė. Tiesiog būni su savimi, savo mintimis. Vidinės pusiausvyros labirinto ilgis maždaug du kilometrai. Įėjai ir vingiuoji aukštyn, žemyn, prieini centrą ir vėl atgal. Iš pradžių dar spėlioji ir planuoji, kur ves sekantis vingis, bet po to atsipalaiduoji, pasiduoti ir tiesiog eini.
Labirintai penki, dar kelios figūros, dailiai sutvarkytos erdvės ramiam pasėdėjimui ir kavinukė – pasistiprinti ar kavos išgerti. Ši vieta mokama (gegužę buvo 3 Eur, o vasarą brangsta iki 4 Eur).
8. Plungės dvaro sodyba. Tai įspūdingas Oginskių palikimas. Daugiau apie šią inteligentų šeimą į Žemaitijos kraštą atvežusią pasaulietiškus išradimus (pavyzdžiui, telefono liniją, praėjus vos penkiems metams nuo jo išradimo) ir pliūpsnį kultūros – papasakosiu kai rašysiu apie Rietavo muziejų, o čia, Plungėje, buvo jų vasaros rezidencija.
Sodyba didelė, daug pastatų, galima prisėsti pasigrožėti tekančiu upeliu, tilteliais, gėlių jūra. Daug gražių detalių, yra net dubenėliai vandens šunims. Sodyba keliose dalyse susijungia su modernia Plungės dalimi – parku ir stadionu. Žiūrisi gražiai ir akies nerėžia, gražiai įterpta. Laiko užtruks tiek, kiek norėsis vaikščioti, galima dideliais ratais, galima kirsti ir trumpinti.
9. Lemtingas posūkis iš autostrados. Jurbarkas – Kaunas. Pilių kelias, sakyčiau. Oficialiau – Panemunės. Kas penkiolika kilometrų – lankytinas objektas, dažniausiai pilis. Stojome ir ropštėmės į Raudonės pilį. Už 1,5 Eur nusipirkome bilietą, su juo leido užlipti į pilies bokštą. Irgi verta. Turint daugiau laiko galima pasiplanuoti ir stoti prie visų pilių ar bent jau prie kelių. Vienoje iš jų yra restoranas. Sugaišome papildomą valandą grįžimui į Vilnių, bet nesigailime ir jei reikėtų viską pakeisti – nieko nekeistume.
10. Pabaigai – keltas „Vilkynė“. Niekur keltis nereikėjo, tiesiog norėjome papramogauti. Smagu, be to keista, nes pratę tik prie kelto į Kuršių Neriją. Sumokėjome 5,5 Eur (keturi žmonės plius automobilis, mokėjimas grynais, čekio negavome, tad sunku pasakyti, kokia ten tiksli matematika).
Pasikartosiu – tikrai verta paskirti kelias dienas Žemaitijai! Patikėkite, ne tik gražu, bet ir kiek įdomios istorijos nugulę tuose kraštuose! Kitame straipsnyje papasakosiu apie cibulynę – žemaičių tradicinę šaltsriubę, o dar kitu apie Oginskių nuotykius Rietave. Iki susiskaitymo!