Po nedidelių nuotykių ankstyvą pirmadienio rytą atvykau į tarptautinį Teherano Imamo Khomeini oro uostą. Pirmas įspūdis nelabai koks. Po Stambulo oro uosto Teherano oro uostas atrodo gana pilkas ir mažas. Kažkas panašaus į Frankfurto Hahno oro uostą, tik mažiau spalvų ir gana nyku. Bagažą labai ilgai dėliojo ant juostos, atrodė, kad po vieną nešioja iš lėktuvo. Visą valandą užtruko ta procedūra, nors tuo metu nebuvo jokių kitų nusileidusių lėktuvų. Juosta sukosi be perstojo, o ant juostos po lagaminą kas 10 metrų.
Bijojau, kad mano lagaminas gali neatvykti, nes pakeičiau skrydį. Aišku, lagaminas neatvyko. Bet Iranas yra stebuklų ir magų šalis. Kai parodžiau savo bagažo lapelį, vyrukas už langelio pasakė, kad mano lagaminas kažkokiu mistiniu būdu atvyko ... anksčiau. Pretenzijų niekam nereiškiau, tik padėkojau vietiniam dievui (iraniečiai jį vadina Khoda, bet tai tas pats Alachas, o Alachas yra tas mūsų dievas).
Susisiekimas su miestu gana sudėtingas. Jei kituose tarptautiniuose oro uostuose yra metro, traukiniai ir autobusai, čia yra tik taksi ir tik už 650 000 rialų arba 20 eurų. Nei daugiau nei mažiau, kainos visur surašytos, jokių galimybių nei nusiderėti, nei taksistams apgauti, todėl Teherano oro uosto taksistai yra patys sąžiningiausi pasaulyje. Turint omenyje, kad iki miesto centro yra 50 km, suma nėra labai baisi. Įdomiausia, kad už tokią sumą taksi veža į bet kokį Teherano rajoną, nors atstumas gali skirtis 30 km. Man reikėjo važiuoti 61 km.
Teheranas labai užterštas, triukšmingas miestas. To negalima aprašyti.
Irano pinigai
Irano pinigai verti atskiros pastraipos. Vienas euras šiuo metu yra maždaug 36 000 Irano rialų. Bet iraniečiai nubraukia vieną nulį ir naudoja kitą - tomano - pavadinimą. Taigi, vietoj 36 000 rialų turim 3600 tomanų. Bet ir to iraniečiams mažai.
Žodį “tūkstantis” jie irgi išmetė, taigi, vienas euras yra 3 tomanai 600. 50 000 rialų vadinami 5 tomanais, bet 10 000 vadinami tūkstančiu tomanų. Jei suma mažesnė už 10 000, tada nubraukia vieną nulį ir, pvz., 6 000 rialų (arba šešis tumanus) vadina 600 neaišku ko, nes tai nei rialai, nei tomanai, nei kokie nors centai. Be to, milijardą tomanų jie irgi vadina vienu tomanu.
Magų pasaulis
Važiuojam pas antros eilės virtualų draugą Afšin. Su juo apsikeitėm ne viena žinute. Jis labai daug man padėjo. Aš nežinau, ko tikėtis, bet atvykus realybė pranoksta lūkesčius.
Tik papuolęs į jo biurą, suprantu į kokį magišką pasaulį aš patekau. Afšin yra elektronikos inžinierius, jo firma gamina sudėtingus įrenginius, apie kuriuos aš neturiu žalio supratimo. Dabartinis jų projektas - akių operacijų mokymosi priemonė - gipsinė veido kaukė su netikra-tikra akimi. Akis dirbtinė, bet ji turi lęšių sistemą, kuri veikia, kaip tikra akis. Afšin yra firmos vadovas: išsilavinęs, apsiskaitęs, matęs pasaulio. Stodamas į universitetą iš 300 tūkstančių stojančiųjų buvo 20-as sąraše, Irano mokinių matematikų olimpiadose yra patekęs į dešimtuką, o tai tikrai nėra blogai šalyje, kuri nuo seno garsėja matematikais ir yra 25 kartus didesnė už Lietuvą.
Iš 30 elektronikos studijas baigusių jo kurso draugų, Irane liko tik trys. Visi kiti dirba Vakaruose: Amerikoje, Kanadoje, Europoje. Irane tokio aukšto lygio specialistų galimybės yra ribotos. Dėl taikomų ekonominių sankcijų ir šalies uždarumo jie negali pilnai panaudoti savo galimybių. Afšin liko savo šalyje, nes ją myli.
Afšin komandą sudaro 5 jauni vyrukai ir 3 merginos, iš kurių kiekvienas yra savo srities specialistas. Tai draugiška, linksma komanda. Jiems paklūsta visi daiktai. Vienas staigiai atrakina lagamino spyną, kurios kodą pakeitė oro uoste, kitas užsiima kompiuteriais. Internetas Irane yra ribojamas, net Delfio negaliu paskaityti. Bet magai greitai suinstaliuoja reikiamas programėles, ir
pradeda veikti ne tik Delfis, bet ir visų režimų siaubas - Feisbukas. Dėl to aš juos vadinu magais (persiškai madžūsij). Afšin savo pavaldinius vadina vaikais (bačeho).
Irane visi priversti būti “magais". Visi iraniečiai naudojasi proxy serveriais ir apeina vyriausybės draudimus. Palydovinė televizija irgi draudžiama, bet didelė dalis iraniečių turi lėkštes. Formaliai, Irane daug kas draudžiama, bet viskas egzistuoja slapta arba atvirai. Alkoholis yra prieinamas tiems, kas jo ieško, o politikai, kurie draudžia FB, turi jame savo anketas. Palydovinės lėkštės yra matomos ant stogų. Oficiali Irano televizija yra labai nuobodi. Iraniečiai ją vadina stiklo vata (pašme šyše), stiklas aišku kodėl, bet vata dėl to, kad iš ekranų dažnai kalba barzdoti mulos. Stiklas plius barzda ir gaunasi stiklo vata. Bent jau vaikai-magai vienbalsiai sako, kad Irano televizijos niekas nežiūri. Antradienį yra išeiginė, bet Afšin biure niekas nežino, kokia kitą dieną šventė. Aišku tik viena, kad tai religinė šventė.
Keletas eksperimentų
Šito taip paprastai negalima palikti. Antradienio rytą gatvėje padarau mažą apklausą ir kelių žmonių paklausiu, kokia šiandien šventė. Vienas sako, kad Imamo Ali metinės, kitas, kad Džafaro, o kitas, kad Sadiko. Aš jau apsidžiaugiu, kad eksperimentas pavyko, bet vėliau paaiškėja, kad Džafar ir Sadik tas pats asmuo.
Greitai rajone pasklinda gandas, kad gatvėmis vaikšto keistas užsienietis, kuris visų klausinėja to paties. Tą rytą padarau dar vieną socialinį eksperimentą - išeinu į miestą su šortais. Islamo režimas skarą moterims padarė privalomą ir matyt kaip kompensaciją uždraudė vyrams vaikščioti su šortais. Mano šortai nieko neišgąsdino.
Iraniečiai
Afšino komanda įvairi kaip ir pats Iranas. Yra kurdai, gilakiai, azerai. Irane tik pusės gyventojų gimtoji kalba yra persų kalba. Kiti kalba kitomis kalbomis ir tarmėmis. Galima sakyti, Iranas yra tautų katilas. Kaip sako Afšin, religiniu požiūriu visuomenėje yra kokie 10 procentai religingų, 10 procentų ateistų, o likusieji yra neutralūs.
Jis atskleidė keletą iraniečių tipažų:
Fati komando - valdžią turinti davatka (Fati - sutrumpinimas nuo šiizmo religijoje švento Fatimos vardo). Chadži bozorij - chadžą atlikęs turgaus (bazaro) pardavėjas, išoriškai religingas, bet šiek tiek kvailokas.
Basidži - islamo respublikos gynėjai, maždaug komjaunuolių atitikmuo. Pradžioje jie buvo imami iš neturtingų sluoksnių ir dėl to yra ištikimi režimui. Irano visuomenėje jie nėra labai mėgstami. Doffi - islamo priesakų nesilaikanti mergina, demonstruojanti savo grožį beveik atvirai (visgi kažkas ant galvos turi būti uždėta).
Irano Islamo Respublika
Irano visuomenė yra gana sekuliari ir nesimato tiek religingumo apraiškų, kaip kaimyninėse arabų valstybėse. Moterys yra laisvos, universitetuose jos sudaro daugumą, dirba pačius įvairiausius darbus. Jokiame pasaulio mieste nerasite tiek daug moterų taksisčių, kaip Teherane. Bet jų yra tiek daug dėl to, kad moterims reikia naudotis taksi. Negi viena moteris sės į vyro vairuojamą taksi? Bet kuriuo atveju taip yra geriau, nei kad moteris negali išeiti iš namų dėl to, kad taksi vairuoja tik vyrai, o moterys negali dirbti.
Nuo 1979 m. revoliucijos užaugo karta, kuri nepatyrė šaho režimo baisumų, todėl jai sunku suprasti islamo respublikos vertybes. Khoimeini laikais buvo draudžiama viskas, kas nesusiję su dievo garbinimu. Buvo uždrausti šokiai, muzika, sportas, nenaudingi menai. Bet tuo metu vyko karas su Iraku, nepaklusimas bet kokiems valdžios potvarkiams buvo griežtai baudžiamas.
Šaho laikais perpildyti kalėjimai uždaryti nebuvo ir vėl dirbo pilnu pajėgumu. Po Khomeini mirties reikalai pradėjo keistis. Visi suprato, kad žmogus negali gyventi be šokio, muzikos ir sporto. Šiandien sportas yra reabilituotas, muzika iš dalies, o šokiai tebedraudžiami, nors buvo “išrasta” nauja meno rūšis - taip vadinami “subalansuoti judesiai”, kurie formaliai nelaikomi šokiu, todėl yra leidžiami. Tačiau už uždarų durų gali daryti, ką nori, ir valdžia į tai žiūri pro pirštus.
Didžiausias Irano parodksas yra tas, kad islamo respublikos sukūrimas išvadavo iraniečius nuo ... islamo. Žmonės pamatė, ką reiškia gyventi islamo valstybėje, kad pati religija savaime nepadaro žmonių laimingais. Islamo respublikai nepavyko sukurti rojaus žemėje: neišnyko skurdas, socialinė nelygybė, korupcija, bet išnyko vienas reiškinys, dėl kurio nenutyla šūviai ir bombų sprogimai kaimyninėse islamiškose valstybėse, - religinis fundamentalizmas. Irane radikalams nėra ką veikti, nes šalį valdo “vyskupų konferencija”.
Man, buvusiam ne vienoje arabų šalyje ir galinčiam palyginti visuomenės religingumą, iraniečių abejingumas religijai labai krinta į akis. Jei arabų valstybėse tekdavo nuolat dalyvauti religinėse diskusijose ir atlaikyti ne vieną bandymą “atversti” mane į islamą, čia apie religiją niekas nekalba. Be abejo, moterys privalo nešioti galvos apdangalus, niekas negali atvirai deklaruoti, kad yra ateistas, bet tai tik išorinis islamo valdžios pasireiškimas.
Nepaisant to, iraniečiai jokių revoliucijų nenori, bet tikisi reformų iš valdžios. Valdžia jaučia žmonių spaudimą reformoms ir negali į jį nereaguoti. Labiausiai tikėtina Irano ateitis - šalies transformacija palaipsnių vidinių reformų keliu. Dabartinis prezidentas Hassan Rouhani yra gana nuosaikus ir žmonių mėgstamas. Didelis jo nuopelnas, kad pavyko pasiekti istorinį susitarimą su vakarais dėl Irano atominės programos, bet pagal šalies konstituciją, svarbiausius sprendimus šalyje priima ne prezidentas, o “vyksupų konferencija” su Ayatola priešakyje. Klausimas, kada ateis į valdžią Ayatola reformatorius.
Iraniečiams labai svarbu, ką apie juos mano užsienyje. Visada iraniečius patikinu, kad visų Irane buvusių lietuvių atsiliepimai apie šalį yra tik teigiami, tačiau negaliu prisiimti atsakomybės už tuos, kurie mano, kad Iranas yra teroristinė valstybė ar kad jis kelia grėsmę taikai pasaulyje. Tiesa, Irano politika nepatinka arabų sunitų valstybėms ir Izraeliui, bet Iranas yra atsvara radikaliam sunitiškam islamizmui ir be jo negalima išspręsti Artimųjų Rytų problemų.