Nenustygimas vietoje ir balse girdimas džiugesys – taip Aurimas jaučiasi nuo šių metų pradžios, kai galvoje sukirbėjo mintis apie plaukimą per Ramųjį vandenyną.
„Negaliu net užmigti. Mes, keliautojai, turbūt turime kažkokį sindromą. Kai išvažiuoji iš namų, jų pasiilgsti, bet, kai grįžti, traukia nauji potyriai, – juokiasi A. Mockus. – Valujavičių stebėjau nuo pat jo kelionės pradžios. Buvau įsitikinęs, kad jis tą padarys, nors buvo tokių, kurie žegnojo. Buvo įdomu jį sekti, labai sudomino Aurimo valtis – nebuvau anksčiau tokių matęs.
Su laiku pradėjau galvoti, ką jis darys toliau – irkluos per Ramųjį ar ne? Ėmiau domėtis, žiūrinėti valtis. Žinoma, tokiu pačiu maršrutu negali plaukti, turi būti kas nors įdomesnio. Supratau, kad nežinau lietuvių, kurie valtimi būtų perplaukę Ramųjį. Galvoju, reikia išdrįsti tai padaryti ir padėti ant to tašką.“
Aurimas pabrėžia, kad kiekviena kelionė privalo turėti kokį nors tikslą – niekuo neišsiskirs ir ši. Plaukdamas per Ramųjį vandenyną, jis sieks atkreipti dėmesį į karą Ukrainoje bei neš žinutę, jog ukrainiečiai nėra vieni.
„Mes, lietuviai, tikrai palaikome ukrainiečius. Noriu, kad jie jaustų tą palaikymą, nes pastaruoju metu, atrodo, vos ne likimo valiai juos paliekame. Visi norime sprendimų, suprantame, jog jie negali būti greiti, bet norisi didesnio palaikymo. Nuo karo pradžios važinėju į Ukrainą, perduodu paramą – galiu drąsiai pasakyti, kad šiai dienai viskas yra sustoję vos ne iki nulio.
Paskutiniai du važiavimai buvo iš fondo rezervo – to, ką buvome sukaupę. Turime kažką daryti, jog atkreiptume dėmesį, nes negalime sustoti. Turime padėti iki karo pabaigos“, – kalba A. Mockus.
Aurimas pamažu dėliojasi ir būsimos kelionės detales. Jo teigimu, plaukti teks iš JAV į Australiją – planuojama iš San Fransisko arba San Diego iki Brisbano uosto.
„Mačiau, kad viena moteris plaukė 360 dienų, bet ji, jei neklystu, startavo iš Meksikos. Perplaukusių žmonių tikrai yra, tačiau jų nedaug. Kaip ir su Atlanto vandenynu – Aurimas būtent tokį maršrutą įveikė trečiasis, bet perirklavusių Atlantą yra tūkstančiai. Užtenka perplaukti 900 mylių ir jau skaitaisi įveikęs vandenyną. Lygiai tas pats su Ramiuoju.
Ne visi plaukia visą atstumą, aš noriu viso – kaip vienas Aurimas sąžiningai viską įveikė, taip ir kitas nenormalus Aurimas irgi bandys. Gal yra koks prakeiksmas su tais Aurimas“, – šypsosi A. Mockus.
Savo irklinę valtį Aurimas jau artimiausiu metu ketina parsivežti iš Ukrainos – ji bus kiek didesnė nei matyta pas A. Valujavičių.
„Kai pradėjau ieškoti valties, pagalbos kreipiausi per irkluotojus. Niekas iki tol man negalėjo pažadėti, kad pagamins greičiau nei per 1,5 metų, kas būtų viską labai užvėlinę. Galėjau pirkti ne naują valtį, bet tokių irgi nėra daug. Galiausiai su manimi susisiekė ukrainiečių šeima – moteris kilusi iš Lietuvos, tačiau šiai dienai visi gyvena Škotijoje. Pasakė, kad jos vyras gamina valtis, turi Ukrainoje tokią vieną kaip tik.
Artimiausiomis savaitėmis teks važiuoti į Ukrainą ir ją parsivežti čia, imti įrenginėti. Iki žiemos turėčiau tą padaryti. Iki Naujųjų taip pat ketinu dirbti su rėmėjais, susidėlioti detalų maršrutą, logistiką. Nuo pavasario iki rugpjūčio testuosiu valtį, ruošiu kūną fiziškai. Startuoti planuoju rugsėjį.
Taip pat jau teko ieškoti komandos, kuri man padės. Yra toks Andrius Varnas, kuris su savadarbe jachta apiplaukė pasaulį. Kai tarp draugų pradėjau ieškoti tokių, kas būtų susiję su jūra, burėmis, mane iš karto nukreipė pas jį. Turėjome malonų susitikimą, tiesiai šviesiai paklausiau, ar galės būti mano vedlys krante. Visada yra tas nematomas žmogus, kuris kartu neplaukia, bet seka orus, stebi situaciją. Tai yra komandinis darbas, nors plauki vienas“, – sako A. Mockus.
Aurimas neslepia, kad jau spėjo apie savo būsimą kelionę užsiminti A. Valujavičiui. Su juo, anot Aurimo, jie šiek tiek yra pažįstami dar iš anksčiau.
„Mes vienas kitą, kaip keliautojus, žinojome. Į jį atkreipiau dėmesį gal 2019 metais, kai grįžau iš ekspedicijos, kur buvome lankęsi Esperanto saloje. Prisimenu, kai Aurimas plaukė per Dunojų, pažymėjo mane instagrame, kad yra toje pačioje vietoje. Tą kartą persimetėme keliais žodžiais.
Gyvai dar nesame susitikę, nors jis žino apie mano kelionę. Kai grįžo, laukiau, ką pasakys, mačiau, kad jo klausinėjo apie ateities planus, o aš jau tikrai žinojau, jog noriu plaukti per Ramųjį. Brūkštelėjau jam, pasveikinau, papasakojau, kad ketinu irkluoti. Buvo trumpas pokalbis. Supratau, kad jis pats nesiruošia to daryti, o man laukti nebėra ko“, – pasakoja A. Mockus, kuris jau šiandien 21 val. Klaipėdoje per Jūros šventę kalbins patį A. Valujavičių.
Kalbėdamas apie savo šeimą, Aurimas tikina, kad ji su jo užmojais jau susitaikė ir pilnai palaiko. Tiesa, kiek daugiau padirbėti teko su mama, kuri nemenkai jaudinosi dėl būsimos kelionės.
„Gyvenu su žmogumi, kuris mane priėmė tokį, koks esu. Niekada neslėpiau, kad mano aistra yra kelionės. Visgi pirma žmonos reakcija, kai išgirdo, buvo, jog nusišneku. Sakiau, kad ne, kalbu rimtai. Supratau, jog iš jos pusės tai nebuvo palaiminimas, labiau negatyvus atsakymas. Bet kai suprato, kad aš rimtai ieškau valties, labai greitai persijungė į palaikymą, dabar nėra jokių problemų.
Galbūt tik per anksti pasakiau mamai, nes ji prisigalvoja nesąmonių. Teko turėti aiškų pokalbį, per kurį pasakiau, kad arba ji žino visas detales ir mane palaiko, arba aš nieko nebesakau ir sužinos tik tada, kai išplauksiu. Ji suprato.
Nežinau, kas yra pavojingiau – ar plaukti per Ramųjį vandenyną, ar lankytis fronto linijoje. Manau, kare būti daug pavojingiau. Dabar jau yra kitos saugomo priemonės, nebėra tokios valtys, kokios būdavo prieš 30 metų. Gyvename visai kitame laikotarpyje“, – svarsto A. Mockus.
Aurimas pabrėžia, kad, plaukdamas valtimi per Ramųjį vandenyną, neketina siekti rekordų, tad ir dėl savo fizinio pasirengimo visai neabejoja.
„Labiau laukia psichologinis pasiruošimas – su tuo reikia dirbti jau dabar. Supranti, kad kelionė gali trukti apie 6–8 mėnesius, tad pradedi galvoti, kiek laiko vienas praleisi valtyje. Sakau sau, jog reikės pabūti, pakentėti. Manau, sudėtingiausias momentas yra vienatvė. Reikia apie tai pamąstyti prieš kelionę – apsirūpinti ryšio priemonėmis, kad būtų galima bendrauti.
Esu užsigrūdinęs per ankstesnes keliones. Žinau, jog žmonės dažniausiai iš tokių išvykų grįžta kitokie, pradeda truputį kitaip apie daug ką mąstyti, nebejaudina kasdieniai rūpesčiai. To esu pasiilgęs“, – sako A. Mockus.
Į pasiruošimo kelionei darbus neriantis Aurimas šypsodamasis patvirtina, kad dabar jau sunku nustygti vietoje, o viduje kirba malonus jauduliukas.
„Dabar turiu daug pirmų kartų. Mes ir gyvename tol, kol jų yra. Kelionių irgi trokštu todėl, nes žinau, kad bus kas nors naujo. Mane traukia išvažiavimas į kitą šalį, aplinką, pavojingą zoną. Galbūt tai kada nors mane pražudys, bet visiškai to nebijau. Pirmų kartų troškimai nugali visas abejones, baimes“, – tikina Aurimas.