Taigi nuo šiandien kiekvieną savaitę DELFI dalinsiuosi patarimais ir pasiūlymais apie tai, kaip pakeisti pasaulį ir prisidėti prie teisingų darbų ten, kur Tavęs tikrai reikia. Papasakosiu, kaip būtent Tau nukeliauti į tą vienintelę kaip tik Tau patinkančią pasaulio vietą, ir joje susirasti būtent Tau tinkamą veiklą.
Kaip pasiruošti į Didžiąją Kelionę?
Taigi pradėkim po truputį pasiruošimą į Geriausią Tavo Gyvenimo Kelionę. Taip, taip, būtent. Pasiruošimas ir tinkamas nusiteikimas tikrai svarbu, kai pradedi tokį ypatingą Nuotykį. Kiekvienas sportininkas, žygeivis ir keliauninkas treniruoja savo kūno ir dvasios raumenis kiekvieną akimirką artėjant išvykimui. Taigi būtinai pasiruošk ir Tu.
Kelionės pradžia – kur leidiesi į Kelią?
Pradžiai pasikalbėkim apie pirmą svarbų Kelionės dėsnį – išvykimą. Būtent ta vieta, miestas, kur Tu startuosi savo Didžiąją Kelionę ir... bus Tavo bagažas. Pradinis Tavo kelionės užtaisas yra sudarytas iš būtent Tavo asmeninių patirčių, kurias tik Tu vienintelis gali suprasti, iššifruoti. Viskas, ką atsiveši iš savo gimtosios vietos ir bus Tavo tikrasis nešulys. Todėl šį kartą apie pačios asmenines patirtis dabar ir papasakosiu.
Susipažinkim, aš – Rūta Ona Marija Kuzminskaitė. Esu trečios kartos vilnietė, gimiau Antakalnyje. Mėgstu keliones, žemės riešutų chalvą ir įdomius žmones. Dabar gyvenu Škotijoje, Edinburge.
Beje, čia, istorinėje Škotijos sostinėje, gyveno daug garsių išradėjų, mokslininkų, rašytojų, meno žmonių. Mano galva, Edinburgas yra labai įkvepiantis miestas gyventi ir kurti.
Mes, dabartiniai „edinburgėnai“ vaikščiojame šio pasakiškai gražaus miesto gatvėmis, mindome trijų šimtų metų senumo gatvių grindinį ir kasdien aplenkiam bent du-tris reto grožio pastatus - pilis, katedras, bažnyčias. Dailus kaip reta miestas, iš kur pati startuoju visokias išvykas ir keliones ir visada dalelę Edinburgo nešuosi su savimi.
Dėkui Edinburgui ir palankiems kelionės dievams, kurie tebelydi mane iki šiol. Visi išbandymai patirti kelyje buvo pakeliami ir naudingi, o iš kelionių atsivežta patirtis – panaudota ir išdalinta. Lenkiu galvą.
Iš Edinburgo į Malavį laivu – misija įmanoma?
Būtent iš Škotijos pirmąsias ekspedicijas visam vakarų pasauliui atvėrusias kelius į pietinę Afrikos kontinento dalį ir mums menkai žinomas keliautojas, misionierius ir medikas – Davidas Livingstonas. Šis visoje Škotijoje nacionalinio didvyrio statusą užsidirbęs žmogus gimė ir užaugo netoli Glasgow, Škotijos vakaruose, daugiavaikėje katalikų pastoriaus šeimoje.
Nors D. Livingstonas yra menkai lietuviams žinomas, šis Viktorijos epochos medikas ir geografas Davidas Livingstonas, pirmasis ištyrinėjęs pietines Afrikos kontinento teritorijas yra vertas.
Kad jau būtumėme visai tikslūs ir nuoseklūs, prisiminkime, kad Afrika - ne šalis, o kontinentas. Šiuolaikinį Afrikos kontinentą sudaro 54 valstybės. Kiekviena iš jų turi savo kalbą, valiutą, istoriją, teritoriją. Tačiau XVIII pradžioje Afrikos kontinentas to meto žemėlapiuose buvo vaizduojamas kaip didžiulis balkšvas blynas su neaiškaus dydžio teritorija, valdomas nesvetingų, keistai besielgiančių, tikrai nekrikščionių ir dėl to greičiausiai dar ir itin grėsmingų genčių.
Motyvacija, pasišventimas ir rezultatai – ar gerų norų tikrai užtenka?
Todėl ryžtis į tokią kelionę reikėjo ypatingos motyvacijos ir gebėjimų. Kaip pamatysime vėliau, D. Livingstonui pastarųjų galimas daiktas, kad trūko, mat jo organizuotos ekspedicijos ne visada vyko sklandžiai. Beje, įdomu tai, kad, šią vasarą serui D. Livingstonui būtų sukakę lygiai 200 metų, toks apvalus ir garbus keliautojo jubiliejus praėjusią vasarą buvo paminėtas serija renginių Škotijoje ir Malavyje.
Lietuvai ši istorinė asmenybė nėra žinoma ir tikrai verta dėmesio todėl apie Livingstono keliones o kartu ir pačios įspūdžius šiandien ir rašau. Čia įsiterps, skaitytojui leidus, nekaltas pastebėjimas, kad veik laimingo atsitiktinumo dėka, į Malavį, valstybę pietinėje Afrikos kontinento dalyje, kurią „atrado“ D. Livingstonas, galimybė išvykti padirbėti atsirado ir man, ir dar būtent tais pačiais jubiliejiniais metais.
Tik štai į Malavį keliavau jau labai patogiais ir civilizuotais lėktuvais, neprilygstančiais XVIII viduryje škoto misionieriaus išbandytiems burlaiviams ir daugiadieniams žygiams per savanas ir dykumas. Štai, mums jau pažįstamas atradėjas vien kelionėje į Pietinę Afriką iš Didžiosios Britanijos užtruko beveik 6 mėnesius.
Ir vyko jis, skirtingai nei daugelis to laikotarpio amžininkų, su itin kuklia palyda ir paprasta manta. Paties keliautojo kuklumas, ištvermė ir sukalbamas būdas, kaip rašo istorikai, pelnė jam daug palankumo iš vietos gyventojų ir iš esmės nulėmė visų ekspedicijų sėkmę, tiek pat kiek ir nesėkmes.
Vieno teisingo atsakymo nėra, primena mums geografai ir atradėjai
Taip ir vėl mes priartėjome prie antrojo sėkmingos kelionės dėsnio – Nebijok Suklysti, nes po klaidos ateina ir Sėkmė. Net ir sudėtingiausiose situacijose visada teks klysti, o suklydus bandyti iš naujo. Ir tol klysti, keltis ir vėl eiti, kol pavyks.
Mūsų ofisas
Pakeliui iš vieno Malavio taško į kitą pamačiau gražių vaizdų, įlipau į kelis aukštesnius kalnus, susipažinau su gausybe „malavėnų“, išmokau pagrindinius vyraujančio dialekto – chicheva – žodžius, per du mėnesius išlaksčiau skersai išilgai visą šią nuostabią ir menkai turistų lankomą šalį. Per tokį trumpą laiką, sakyčiau, visai neblogai susipažinau su situacija.
Pietų metas - baltos spalvos kukurūzų košė, špinatai, pupelės ir kopūstai. Kasdien tas pats patiekalas
Taigi visas įdėtas pastangas į pasiruošimą, kelionei, informacijos apie šalį paieškas internete, visas perskaitytas knygas, vertus dėmesio taškus spėjau daugiau mažiau aplankyti. Šiame straipsnyje pačiai pradžiai tik susipažinkime su šia dar vietinių vadinama „Degančia Afrikos širdimi“, taip ne vienas malaiviškis yra man apibūdinęs savo gimtinę.
Sutikti ir kartu dirbę vietos žmonės – šilti, labai draugiški ir kuklūs, tarsi susitaikę su aplink tarpstančiu begaliniu skurdu, itin sunkiomis gyvenimo sąlygomis.
Viena iš daugelio aplankytų pradinių mokyklų.
Džiaugiuosi, kad teko dėl darbo ypatumų susipažinti su gana įvairiais sluoksniais vietinių – nuo žemdirbių iki vietinio verslo savininkų, menininkų. Dirbau ir gyvenau su savo kolegomis, tai puikiai išsilavinę, pagal galimybes pasaulio pamatę žmonės, profesionalūs nevyriausybinės organizacijos darbuotojai, dažnai labai pozityvūs, gerai nusiteikę, tačiau vis dėl to ne itin atviri.
Štai mano pagrindinis darbo įrankis – diktofonas interviu su vaikais ir paaugliais įrašyti.
Apie įdomius mūsų tarpusavio santykius ir netikėtas situacijas, su kuriomis kasdien susidūriau darbe, papasakosiu kitą kartą, nes dirbti ir bendro tikslo siekti su marga komanda skirtingų kalbų ir kultūrų tikrai ypač įdomu.
Štai trumpas žygis su vietos baltaisiais, tądien lipome į neblogo statumo uolas ir basi nudardėjom šlaitais.
Daugiau apie keliones ir darbus Malavyje sužinosite kitą savaitę. Šiam kartui tiek pasakojimų apie tolimas šalis ir jų žmones. Iki.