Pavyzdžiui, Graikijos pusės motonuomos darbuotojai mums uždraudė su jų motociklais vykti į turkiškąją pusę. Taigi pradėjome ieškoti per įvairius interneto forumus informacijos apie motociklų nuomą šiaurės Kipre ir sužinojome, kad tokia nuoma kažkada buvo, bet dabar jau ji nebeegzistuoja. Buvo išsiuntinėta dešimtys el. laiškų, kuriuose pagrindinis klausimas iš kur gauti, pasiskolinti ar išsinuomoti motociklus šiaurės Kipre?
Ir štai pasisekė – į vieną iš užklausų gavome atsakymą būtent to žmogaus, kuris ir turėjo tą motonuomą. Susirašinėjant išsiaiškinome, kad jis yra britas vardu Harvey, gyvenantis šiaurės Kipre jau virš 20 metų ir labai mėgsta Vilnių, kuriame lankėsi 33 kartus. Tai labai palengvino mūsų bendravimą.
Harvey patikino, kad suras mums 4 motociklus – skolinsis iš savo draugų. Stebėtinas pasitikėjimas žmonėmis, su kuriais buvo bendrauta tik socialiniame tinkle. Dėl to lėktuvų bilietus pirkome, planavome kelionę ir rezervavome viešbučius tik tada, kada gavome teigiamą atsakymą dėl motociklų.
Žymantas buvo atsakingas už kelionės planavimą ir video, Artūras – už maršrutą ir navigaciją, Marius – už medicininę pagalbą, o Vadimas – už techninį aptarnavimą. Kadangi turkišką Kipro dalį kaip atskirą valstybę pripažįsta tiktai Turkija ir ten šiuo metu yra viena labiausiai militarizuota pasaulio vieta, mes susisiekėm su šiaurės Kipro diplomatais, kurie reziduoja Švedijoje, kad gautume leidimą fotografuoti ir filmuoti įvairiuose objektuose. Leidimą gavome be problemų – dokumentuose reikėjo nurodyti, apie ką bus vaizdo medžiaga ir mūsų aprašymai. (Nors šio leidimo mums taip ir neprireikė – niekas niekur jo nepaprašė).
Pagaliau ilgai laukta išvykimo diena. Puikiai nusiteikę balandžio 28 dieną mes nusileidome Pafoso oro uoste. Oras puikus – +25 C. Kadangi buvo 15 valanda, nusprendėme pasimaudyti ir vakare eiti į miestą vakarieniauti. Po vakarienės grįžę iš miesto buvome geros nuotaikos, miegoti visai nesinorėjo, nutarėm aplankyti ir apžiūrėti kitus viešbučius, kurie, kaip ir mūsų, stovėjo ant jūros kranto ir buvo sujungti keliukais. Todėl „pasiskolinom“ viešbučio atvirą elektromobilį (kuriuo turbūt vežiojama patalynė). Neradę kaip jungiasi atbulinis bėgis tiesiog rankomis pakėlėme ir pastatėme taip, kad būtų patogu išvažiuoti. Tenka pasakyti, kad tas elektromobilis visai nesunkus. Nusprendę grįžti po linksmo pasibuvimo kito viešbučio vakaronėje... automobiliuko neberadom. Teko grįžti pėsčiomis.
Penktadienio ryte viešbučio elektromobilis stovėjo sau įprastoje vietoje, o darbuotojai su šypsenomis veide mus sveikino labu rytu. Po pusryčių mūsų laukė Dmitris iš Pafoso motonuomos. Jis mus nuvežė paimti motociklų. Šis šaunus vaikinas (ką įrodys vėliau) atriedėjo automobiliu, kurio techninė būklė kėlė labai rimtų abejonių – tai didino nerimą dėl motociklų būklės, kuriuos mes gausime. Ši kelionė ypatinga tuo, kad jos metu keliavome trimis skirtingais motociklais.
Pirmuosius mes išsirinkome klasikinius (čioperius). Tai buvo Honda 750 ir Yamaha Dragstar 650. Dar šypsenas mūsų veiduose sukėlė tai, kad Kostas (Dmitrio tėvas ir motonuomos savininkas) mums pradėjo į motociklų kelioninius krepšius komplektuoti įvairius raktus, įdėjo akumuliatorių ir tt. Mes paklausėme – kam?
„Jei ką, pasitvarkysite, vyrai, kelyje. Ir nepamirškite aušinimo skystį pastoviai tikrinti“, – pasakė mums Kostas.
Susitvarkę formalumus sėdome ant motociklų.
Pirmą dieną važiavome apie 250 km . Dalis kelio driekėsi nuostabiu pajūriu. Pirmas objektas kurį pamatėme – Afroditės akmuo. Toliau pakeliui mums buvo druskos ežeras. Jame vandens nebuvo, nors žiūrint į tolį atrodo jau vanduo netoli, bet privažiavus vaizdas vėl buvo toks pat. Miražas. Tas laisvės pojūtis skriejant lygiu lygiu druskos ežero paviršiumi... Toli toli kalnų kontūrai...
Jau gerokai po pietų atvykę į Larnaką aplankėme Kristaus prikelto Šv. Lozoriaus bažnyčią ir kapavietę, kur galima pamatyti jo kaulus. Kadangi tai buvo Velykų savaitgalis Kipre – visi pasipuošę, šventiškai nusiteikę, bažnyčios pilnos žmonių. Jau vakare pasiekėme Kipro sostinę – Nikosiją, kuri padalinta į 2 dalis – viena priklauso pietų Kiprui, kita – šiaurės. Tarp šių dviejų dalių – muitinė.
Tiesa, nuvažiavę apie 80 km. nuo Pafoso pamatėme, kad palikome motonuomoje dovaną Harviui – jis buvo prašęs juodos duonos (lietuvišką trauktinę įdėti patys sugalvojom). Puolėm skambinti Dmitriui ir prašėm, kad kaip nors pristatytų tas lauktuves į viešbutį Nikosijoje, kuriame mes apsistosime vakare. Jis mus patikino, kad padarys viską ką galės, kad mūsų palikta pakuotė mus pasiektų jau šiandien.
Buvome maloniai nustebinti ir labai apsidžiaugėme kai viešbučio regitratūroje pamatėme pamirštą Harvio dovaną. Dmitris savo žodį išlaikė, nors jam teko dėl to įdėti nemažai pastangų, nes buvo Velykų savaitgalis ir mažai kas dirbo. Dovana buvo pristatyta laiku. Kai paklausėme, kiek kainuos tas pristatymas, Dmitris pasakė – „Vienas bokalas Guiness‘o jo tėvo bare.“
Motociklus saugiai pastatėme viešbučio aikštelėje iki pirmadienio ir ruošėmės rytdienos kelionei į šiaurės Kiprą. Buvome sutarę su Harviu, kad ryte jis atvažiuos ir mus perveš per sieną savo automobiliu – jokie maršrutiniai autobusai iš vienos Kipro dalies į kita nekursuoja, tarp jų net nėra mobilaus ryšio. Todėl Harvis mus įspėjo, kad naudotume lietuvišką mobilų ryšį ir nebus problemų nei vienoje, nei kitoje pusėje. Tik kainos labai skiriasi. Konflikto padariniai...
Šeštadienio rytą Harvis atvyko mus paimti beveik nepavėlavęs. Per muitinę, kur pasų kontrolę vykdo tik turkiškos Kipro pusės pareigūnai pravažiavome pakankamai greitai, be problemų. Net iš automobilio nereikėjo išlipti. Harvis papasakojo, kad žymiai greitesnė sienos kirtimo procedūra tapo tik nesenai – kai buvo įdiegta nauja kompiuterinė sistema.
Važiuojant pamatėme ant kalno iš akmenų sudėtą labai didelę šiaurės Kipro vėliavą. Važiuojant pro mažus miestelius į Kyrenią, kur gyveno Harvis, matėme daug paminklų karo vadams. Vėliavos šiaurės Kipre visada privalo būti dvi – Turkijos ir šiaurės Kipro. Po vienos valandos kelio atvykome pas Harvį – kieme buvo išrikiuoti 4 mums skirti motociklai ir vienas Harvio.
Mums Harvis parūpino tris Hondas Falcon 500 ir vieną KTM LC4. Nusprendėme, kad kažkiek pavažiavę vis pasikeisim motociklais. Pasiėmėm reikalingiausius daiktus, pritvirtinom trispalves prie motociklų ir pajudėjome link labiausiai šiaurinio salos taško į KARPAZ vietovę. Nuo čia tik apie 100 mylių jūra iki Sirijos. Nors Kipras laikomas Europa, bet geografiškai tai jau Azija.
Būtent KARPAS – viena iš tų vietų, kur nusileido Turkijos kariuomenės desantas, okupuodamas šią salos dalį 1974 metais. Šiame pasakojime aš neanalizuosiu ir nesigilinsiu į šio konflikto aspektus, paliksiu Jums, mieli skaitytojai, tai padaryti patiems. Informacijos šia tema internete yra tikrai daug. Tik pasakysiu, kad ir vienoje ir kitoje Kipro pusėje gyvena nuostabūs ir nuoširdūs žmonės. Bent jau mes tik tokius sutikome savo kelyje.
Pajudėjome. Pakeliui sutikome Harvio draugą Hubertą, kuris prisijungė prie mūsų. Hubertas yra apie 60-ies metų išradėjas iš Austrijos, išradęs kažkokią detalę, kuri naudojama traukiniuose, ir dabar gali gyventi, negalvodamas apie pinigus. Jis laiką leidžia važinėdamas po įvairias pasaulio šalis motociklu.
Kalbant apie traukinius – Kipre jų nėra. Šiaurinėje Kipro dalyje gamta labai skiriasi nuo pietinės dalies. Šiaurinė dalis yra labiau laukinė, mažiau paliesta civilizacijos. Negalėčiau pasakyti, kur gražiau. Keliai labai geri visame Kipre. Kai atvykome į KARPAZ vietovę, pamatėme uolą, ant kurios plevėsavo dvi didelės vėliavos ir daugybę laukinių asilų, lakstančių po nuostabią šio nacionalinio parko gamtą.
Vakarop pradėjome ieškoti vietos nakvynei, kurią pasiekėme jau sutemus. Nedidelis viešbutis ant jūros kranto kalnuotoje vietovėje mums kainavo po 20 Eurų žmogui. Kadangi žinojome, kad atvyksim vėlai, iš anksto paskambinome ir paprašėme paruošti mums vakarienę. Šeimininkai patiekė mums maistą ir nuėjo miegoti. Šią dieną pravažiavome apie 300 km.
Sekmadienį išvažiavome link Famagustos. Tai kadaise buvo didžiausias Kipro kurortinis miestas, kuris nuo 1974 m.yra pilnai uždarytas. Tai yra ginčytina teritorija, todėl neatiteko nei vienai, nei kitai pusei. Apleistos gatvės, parduotuvės, namai – jį saugo JT kariuomenė. Pamatytas vaizdas tikrai palieka labai keistą jausmą. Tiesiai po apgriautais ir apleistais viešbučiais yra puikus pliažas su gerais restoranais ir kitom pramogom – jį nuo miesto, kuriame sustojo laikas, skiria tik nedidelė smalsuolių apdraskyta tvora. 5 km seno pliažo uždaryta ir šiandien.
Pavažiavus kelis kilometrus pasiekėme pirmąją Kipro sostinę Salaminą. Tai išlikę ir gerai išsaugoti griuvėsiai, amfiteatras ir kitos patalpos, po kurias galima pasivaikščioti. Šiek tiek vėliau aplankėme Šv. Nikolajaus Katedrą, kurioje kažkada buvo karūnuojami Izraelio karaliai. 1571 metais ją užėmė turkai, sunaikino vidaus dekorą, pristatė vieną minaretą ir pavertė mečete.
Aplankę šiuos nuostabius objektus pajudėjome link Kyrenijos, kur jau mūsų laukė Harvis. Atidavę motociklus be jokių pažeidimų vakarą praleidome jaukiame pub‘e, kur pasidalinome įspūdžiais ir aptarėme ateities planus.
Apibendrinant Šiaurės Kiprą: tai pirma mūsų aplankyta šalis, kurioje motociklai turi priekyje numerius. Keliuose labai daug greičio matuoklių, bet policijos labai mažai. 80 procentų motociklų ir motorolerių vairuotojų važinėja be šalmų. Visur atsiskaityti galima Eurais ir kainos mažai kuo skiriasi nuo Lietuvos. Jūrų gėrybes ir žuvį žymiai skaniau gamina Pietų Kipre, bet mėsos grilio gaminiai čia daug skanesni. Keliuose labai mažai automobilių ir motociklų. Žmonės paslaugūs ir geranoriški. Kiek teko girdėti – nusikalstamumo beveik nėra.
Pirmadienio rytą padarę gerą mankštą, po pusryčių sulaukėme Harvio, kuris mus nuvežė atgal į Pietų Kiprą. Grįžę į Nikosiją sėdome ant motociklų ir tęsėme kelionę. Aplankėme Aya Napa. Tai gražus kurortinis miestelis už 80 km. su labai gražia uolėta pakrante, kur daug barų ir diskotekų. Tai jaunimo susibūrimo vieta, ten verda naktinis gyvenimas.
Antradienį papildėm motociklų aušinimo sistemas skysčiu ir išvykome link Pafoso. Važiavome vakarine dalimi serpantinais ir aplankėme KIKO vienuolyną, kuriame yra Šv. Mergelės Marijos ikona, kuri daro stebuklus. Į ją net negalima žiūrėti, todėl ji dalinai yra uždengta.
Trečiadienį iš ryto mes atvažiavome į motonuomą pasikeisti motociklus į Enduro klasės. Gavome Suzuki DR 350 ir 600. Motociklai taip pat buvo gerokai „pavargę“, bet puikiai tiko šiai mūsų išvykai, o svarbiausia – nesugedo.
Nutarėme nuvykti į Peninsulos regioninį parką. Daugumoje vietų yra bekelė – todėl mums būtent ir reikėjo Enduro motociklų. Šiame parke pamatėme daug vietų, kur mašinos neprivažiuoja, o pėstute eiti labai toli. Motociklas buvo vienintelė priemonė ten patekti. Tai yra nuostabaus grožio gamtos kampelis su daugybe uolų, į kurias lūža bangos.
Taip pat yra vieta, kur matosi nuskendęs laivas ir vėžlių paplūdimys. Tą dieną vėžlių nebuvo – kažkur kitur plaukiojo. Nors, kaip sako vietiniai gyventojai, vėžliai Kipre gali atsirasti bet kurioje salos dalyje. Dar nustebino tai, kad paskutinę mūsų kelionės dieną praūžė nedidelė audra. Liūtis mus kiaurai perlijo.
Temperatūra nukrito iki 14 C. O po pietų pasirodžiusi saulė išdžiovino ir sušildė.
Dar skrisdami į Kiprą lėktuve susipažinome su dviem moterim iš Latvijos, kurios nutarė tą regioninį parką apeiti pėstute per 5 dienas. Nešdamos savo daiktus ant pečių (po 10 kg) jos nukeliavo apie 100 km. Miegodavo po atviru dangumi (ne palapinėje). Paskutinę dieną važiuodami tomis vietomis sutikome jas.
Jau kitą dieną skrisdami lėktuvu atgal patarėme joms aprašyti savo kelionę, potyrius, organizmo pokyčius ir nuotaikas. Manau, būtų įdomu. Svarbu tai, kad moterys apie 35 metų amžiaus, be sportinio pasirengimo. Tai joms nesutrukdė pasiekti savo užsibrėžto tikslo, kuriam tikrai ne kiekvienas sportiškas vyras ryžtųsi. Manau – tai irgi labai smagi ir tuo pačiu sunki, pilna įspūdžių patirtis, kurią galima patirti pakankamai nedidelėmis finansinėmis sąnaudomis.
Dar šiek tiek skaičių ir faktų: 1 motociklo nuoma 6 dienoms pietinėje pusėje kainavo 235 Eur. Mes pamatėme, kad praktiškai galima ir su pietinėje pusėje nuomotais motociklais įvažiuoti į šiaurinę, nors motonuoma tai daryti draudžia. Tokiu atveju jums reikės nusipirkti draudimą tiesiog muitinėje, kurio kaina apie 20 Eur kelioms dienoms.
Bet teko girdėti, kad turkiškoje pusėje atsitikus draudiminiam atvejui ar sugedus motociklui gali iškilti labai daug problemų. Viešbučių kaina nuo gegužės mėnesio pasikeičia labai stipriai, palyginus su balandžio mėnesiu. Toliau tik skaičiai vienam žmogui: 235 Eur motociklas Pietų Kipre, 270 Eur viešbučiai, 60 Eur kuras, 150 Eur motociklas Šiaurės Kipre ir mūsų pervežimai, 120 Eur lėktuvas, 265 Eur maistas ir kitos išlaidos. Taigi – 1100 Eurų ir 1100 nepakartojamų kilometrų.
Tai buvo ketvirta Viduržemio jūros sala, kurią mes apkeliavome motociklais. Jau esame numatę kelias taip pat labai įdomias keliones, su kuriomis Jus būtinai supažindinsim ateityje.
Linkime įdomių ir saugių kelionių.