Kadangi kelionė po Indiją prasidėjo ir baigėsi Delhi, teko ieškoti būdų kaip pigiau nusigauti iš Delio į Kathmandu Nepale. Pigių skrydžių paieška buvo nesėkminga, o kadangi laiko daugiau nei pinigų, nusprendžiau vykti į Nepalą pigesniu būdu.
Po to, kai draugai iš Nepalo „pradžiugino”, kad autobusas iš Delio į Kathmandu važiuoja 36 valandas, supratau, kad reikia ieškoti tarpinio varianto. Dvidešimt valandų autobuse Indijoje sugebėjau ištverti, bet 36 valandos jau daugoka net ir prie visko pratusiai keliautojai.
Nusprendžiau išbandyti Internete surastą keliavimo iš Delhi į Kathmandu variantą traukiniu, o paskui autobusu. Patariama iš Delio važiuoti iki Gorakhpur’o, iš ten autobusu iki pasienio miestelio Sunauli ir nuo jo toliau kitu autobusu iki Kathmandu.
Viskas atrodo labai paprastai ir keliavimo autobusu nuo pasienio iki Kathmandu „tik” apie dešimt valandų. Nusipirkti traukinio bilietą Indijoje galima Internetu Indijos geležinkelių puslapyje. Būtų viskas labai paprasta ir patogu, tačiau lietuviškos bankų kortelės nepalaiko jų reikalaujamos „Verified by Visa” sistemos ir jų paprasčiausiai nepriima.
Kortelę susiveikiau, pasiskolinau iš draugų užsienyje. Traukinių stotys turi savo kodus ir pavadinimus. Dažnai pavadina tiesiog kažkokia jungtimi. Kiekvieną kartą pergyvendavau ar „miestas-jungtis” iš tiesų yra vietovė kur man reikia nuvykti, bet per pora mėnesių kelionių po Indiją pasiklysti neteko.
Kas tas Gorakhpur’as ir kur jis yra pasidomėti nesivarginau. Parašyta, kad arčiausiai pasienio su Indija, o kur tas pasienis ir kiek paskui kilometrų iki sienos, palikau išsiaiškinti vietoje. Jei keliaujant po Indiją pradėsi jaudintis dėl kiekvienos smulkmenos, tai nieko daugiau neveiksi, tik ir jaudinsiesi. Geriau nekreipti dėmesio, niekuo nesistebėti ir dėl nieko nepergyvent.
Keliaujant traukiniais ir taupant pinigus labai patogi vieta nakvynei yra Pahargandži rajonas Delyje. Nenusakomo baisumo skylė, bet labai geroje vietoje. Labai arti traukinių stotis bei metro, taip pat didelis pigios nakvynės pasirinkimas. Jau atrodo visko mačiau Indijoje per pora mėnesių, bet ėjau gatve ir keikiausi rusiškai. Labai padeda. Nuolatiniai siūlytojai įgrysta, bendraut su jais nesinori jokia kalba.
Taip man einant ir keikiantis jiems nesuprantama kalba pro šalį einantys ispanai pasidomėjo, ar aš iš Rusijos. Įsikalbėjus gavau adresą ir rekomendaciją nakvynės vietos. Jei nebūtų pasakę kur, pati tikrai nebūčiau radusi. Reikia drąsos tiesiog šiaip kišti nosį į tokias siauras gatveles.
Nepaisant bjaurios vietos ir dar bjauresnio savininko, nakvynės vieta pasitaikė visai švari ir gan rami. Tikra atgaiva pasislėpt nuo Pahargandži rajono triukšmo ir chaoso.
Traukinys į Gorakhpur’ą išvyksta vėlokai vakare, o tai reiškia visą dieną blūdinėjimo ne mažiau nei 30 C karštyje. Kadangi važiuosiu per naktį, nusipirkau bilietą kupe. Bilietas yra, vieta nenurodyta. Tam, kad sužinočiau savo vagoną ir vietą jame, turiu būti stoty prieš tris valandas. Bandymas sužinoti vietą diena anksčiau buvo nesėkmingas.
Kadangi man Delio Pahargandži rajonas sutemus kelia siaubą, stoty stoviu prieš sutemstant, net nežinau, kiek valandų iki traukinio įvykimo. Stotis gerokai didesnė nei Vilniuje, bet kažkokio tai ypatingo indiško chaoso joje nėra, o palyginus su žmonių srautais traukinių stotyse Japonijoje, visai gana rami atrodo. Rasti reikiamą traukinį nesunku, nes informacijos pakankamai, peronai sužymėti, prie kiekvieno parašyta kur vyksta traukinys, ant traukinio parašyta ir dar žodžiu nuolat praneša.
Kur sustos koks vagonas irgi parašyta, vietos vagone sužymėtos aiškiai. Kupe atrodo visai padoriai. Nuolat sušluoja šiukšles, galima nusipirkti maisto, jei maitinimas neįskaičiuotas į bilieto kainą, duoda gan baltą patalynę. Gavau vietą antrame aukšte, šone. Kadangi nėra lango ir iš viso nesuprantu, kur važiuoju, eilinį kartą gelbėjo draugiški indai.
Septintą ryto mane prikėlė, kad pasiruoščiau, nes po valandos man reikės išlipti. Gorakhpur’ą traukinys pasiekė devintą. Be manęs per visą traukinį atsirado dar du blūdinėtojai iš užsienio, kurie irgi vyko į tą patį pasienio postą-miestą Sunauli. Apsidžiaugiau, kad galėsiu prie jų prisijungti, bet kai iš penkių į Sunauli vykstančių autobusų jie niekaip negalėjo išsirinkti kuriuo vykti, nes visi vienas už kitą baisesni, įlipau į arčiausiai buvusį ir pareiškiau, kad aš vyksiu šituo.
Pora valandų autobusu iki pasienio. Lyja ir lauke, ir autobuse. Gerai, aš sėdžiu ant apsiausto nuo lietaus, o ant šalia esančios šlapios sėdynės niekas nenori sėsti. Dėl didelės krovininių automobilių eilės pasienyje susidaręs transporto kamštis per pusę miesto. Autobusas išleidžia keleivius kažkur, bet tikrai ne stotyje.
Po nakties traukiny brendu per purvą iki pasienio. Pakeliui kažkokiam „punkte” gaunu antspaudą, kad išvykau iš Indijos. Nepalo viza gaunama pasienyje. Procedūra nesudėtinga, bet reikia turėti keletą nuotraukų ir pasiskaityti, kokio tipo vizą geriausia įsigyti.
Nuo buvimo trukmės priklauso vizos kaina. Jei būčiau į Sunauli atvykusi iš Europos, atrodytų vienodai baisu šiapus ar anapus sienos, bet atvykus iš Indijos, Nepalo pusė kiek švaresnė, ramesnė ir krenta į akis didesni, prabangesni namai. Paradoksas. Šalis skurdesnė, o pirmas įspūdis, kad žmonės gyvena geriau.
Autobusas iš Sunauli į Kathmandu išvyksta penktą vakaro. Laiko užteko ir bilietui įsigyti, ir pavalgyti. Vietos autobuse sužymėtos. Radus savo vietą užimtą, pareikalavau atlaisvinti ir tai puikiai suveikė. Autobusas erdvumu nepasižymi. Žmonių kelionės metu prisigrūdo nenormaliai. Paprastai nėra problemos miegoti autobuse, bet tokiam ir tokiomis sąlygomis tai sunkiai įmanoma.
Auštant ėmė ryškėti žalios kalvos. Jau pradėjau džiaugtis, kad pagaliau po dviejų nemiegotų naktų išsitiesiu viešbutyje Kathmandu, kai likus maždaug 20 kilometrų iki Kathmandu autobusas sustojo kamštyje. Pasirodo po liūčių kelias uždarytas dėl nuošliaužos. Valomas, bet kada bus pravažiuojamas, niekas nežino.
Sėdim, laukiam, valandos eina, maistas į pabaigą. Galiausiai matau ispanę turistę, besikabarojančią iš autobuso lauk su lagaminais. Kažkas iš vietinių paaiškina, kad Kathmandu tik pora valandų kelio pėsčiomis ir ji nusprendžia eiti.
Man sėdėti gerokai nusibodo, nusprendžiu prisijungti. Savotiškas jausmas laviruoti tarp ekskavatoriaus, valančio nuošliaužą nuo kelio ir akmenų su keletu kuprinių, bet tai tik pradžia. Niekas nepasakė, kad kelias iki Kathmandu yra į kalną. Tempiu kuprines į kalną, oras šiltėja, vietiniai arba žiūri kaip į nenormalias, arba padrąsina.
Man nuo to ne lengviau. Kažkuriuo momentu pagalvoju, kad dar truputį ir nugriūsiu ant kelio su visais daiktais. Nebeturiu jėgų po dviejų nemiegotų naktų ir dviejų kelionės dienų juos tempti į kalną. Jei nebūčiau visko išgyvenus pati, pagalvočiau, kad žiūriu filmą.
Kai jau jėgos ėjo į pabaigą, sustojo autobusiukas ir pasiūlė pavežti iki Kathmandu. Turistai iš Indijos vyko į Pokharą, bet dėl nuošliaužos prarado per daug laiko ir nusprendė vykti į Kathmandu.
Taigi kelionė iš Delio į Kathmandu ne lėktuvu yra įmanoma ir netgi pigesnė, bet kartu tai gali būti ir nemenkas iššūkis.
