Kelionė, kurios nepamiršiu - ten dabar lietuviai keliauja retai

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Kelionė, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Nepamiršiu nė vienos kelionės kurioje teko būti. Iš kiekvienos gavau kažką brangaus, ypatingo, net grįždama tuščiomis rankomis. Tačiau labiausiai norėčiau papasakoti apie vieną, kurios šilti prisiminimai lydi jau daugybę metų. Todėl dabar leisiuos į dar vieną kelionę. Kelionę laiku, daugiau nei tris dešimtmečius į
praeitį.

Taip jau likimas lėmė, kad turiu be galo keliauti mėgstančią mamą. Gyvenant tuo metu Sovietų Sąjungoj, nedaug kam buvo leidžiama išvykti už jos ribų. Tačiau pačioj Sąjungoj galėjai važiuoti nors ir iki Kamčiatkos. Nebuvom turtingi, bet mama kažkaip rasdavo būdų keliauti po Sovietų Sąjungą, ir net už jos ribų. Nežinau ar tai paveldima, ar užkrečiama, bet nuo vaikystės ir aš svajojau pamatyti pasaulį.

Tėvai buvo pažadėję, jei gerai baigsiu aštuonmetę mokyklą, važiuosiu su mama į kalnus. Nelabai tuo tikėjau, bet mokyklą baigiau puikiai. Taigi, pagaliau, 1984 m. liepą, iškeliavome į Kabardino- Balkariją, į šiaurės Kaukazą iki paties Elbruso.

Vilniaus oro uostas. Pirmą kartą gyvenime sėdėjau lėktuve ir laukiau, kada pradėsiu bijoti. Tačiau baimės nebuvo. Buvo nuostabu matyti, kaip tolsta žemė...Neapleido tik džiugus nuotykio laukimas. Ne pirmos jaunystės rusiškas keleivinis lėktuvas tuo metu atrodė tikra technikos ir komforto viršūnė.

Mineralnyje vody oro uoste nusileidome naktį. Autobusas iki Nalčiko, Kabardino –Balkarijos sostinės, tik ryte. Viduje, laukimo salėje karšta. Užkandinėje vaikšto tarakonai. Įsitaisėme lauke ant suoliuko, pasidėję po galva lagaminus. Spirgėjau iš nekantrumo, kada gi pagaliau pamatysiu kalnus, bet nemačiau nieko toliau, kaip iki kito suoliuko...Pagaliau ryte išvykom.

Pro autobuso langus, tolumoje, lyg miražas, ryškėjo kalnų kontūrai. Kuo važiavom iš Nalčiko iki „Azau“ turistinės bazės, nepamenu. Bet puikiai prisimenu vaizdus, pro to transporto langus! Pagaliau mus supo kalnai! Negalėjau patikėti, kad jie tokie aukšti, didingi, pranokstantys filmuose matytus vaizdus ir mano fantazijas...

Mūsų turistinė bazė buvo labai gražioje vietovėje, kiek daugiau nei 2 km aukštyje virš jūros lygio. Tuo metu „Azau“ buvo sportininkų, turistų viešbutis. Šalia matėsi sporto aikštelės. Mūsų kambarys buvo kuklus, su mažučiu, lyg šaldytuvas, aprūdijusiu dušu, tačiau turėjo balkoną. Kartu su mumis apsigyveno dar viena vyresnio amžiaus moteris. Tačiau, bet kokius nepatogumus atpirko iš balkono matomas vaizdas.

Taip tuo metu atrodė „Azau“. Vaizdas ant atvirutės

Pradžioje mus, atvykėlius iš visos Sovietų Sąjungos, padalino į grupes ir paskyrė vadovus. Jie turėjo per dvi savaites nuvaryti mus nuo kojų, berodydami Kaukazo grožį, taip pat, pasirūpinti, kad nevaidintume alpinistų ir nebūtume suvalgyti meškų. Mums teko vienintelė buvusi moteris. Ji buvo ukrainietė, vardu Sveta.

Siaubingai nusivyliau. Na štai, gavom moterį, nieko gero nepamatysim... Atspėkit, ko daugiausia buvo mūsų daugialypėje daugiatautėje grupėje? Moterų! Matyt, vyrai ir tais laikais labiau mėgo keliaut savarankiškai...

Mūsų grupės didžioji dalis

Mūsų gyvenimas bazėje vyko maždaug taip – ryte mankšta lauke tiems, kas netingi, skambant „Zemlia v iliuminatore, zemlia v iliuminatore...“ ar panašiai muzikai, kuri skambėdavo ten ir visą likusią dienos dalį. Užjauskit mano mamą, nes buvau iš tų, kurie į mankštą eidavo, ir ją tempdavausi kartu. Sportuoti tokiame aukštyje virš jūros lygio buvo kiek sunkiau, bet prie to galima priprasti.

Po pusryčių keliaujam į kalnus. Vakare ar anksčiau grįžtam ir veikiam ką norim. Pirmas kelias dienas vis dar negalėjau patikėti, kad nesapnuoju. Nesinorėjo nei valgyti, nei miegoti...Buvo smalsu savarankiškai pavaikščioti po apylinkes, bet vos pabandžius pasukti kalnų link, buvom sustabdytos ir paprastai paaiškinta „tuda nelzia“. Suprask, vienoms negalima.

Šios istorijos autorė su mama

Jau po pirmo žygio į kalnus supratau, kaip labai klydau dėl vadovės. Ji, pasirodo, buvo geriausia iš visų ten buvusių. Mažutė, apvali, tamsiaplaukė moterytė buvo iš tiesų charizmatiška asmenybė. Ji vesdavo savo grupes į tokias vietas, kur kiti vadovai nėjo. Žinojo nepaprastai daug apie kalnus, pasakojo vietinių žmonių legendas apie viršukalnes ir krioklius, kuriuos matydavom. Ir, svarbiausia, turėjo puikų humoro jausmą. Susidraugavom su ja. Nemažai laiko praleidom kartu ir po žygių. Man buvo labai įdomu klausytis istorijų apie keliautojus ir ypač apie legendinio Sniego žmogaus paieškas. Atrodė, kad romantika ir visokios paslaptys tiesiog tvyro ore.

Kairėje mūsų šaunioji vadovė

Mūsų kaimynystėje gyveno rusų šeima. Jų aštuoniolikmetis sūnus Olegas buvo gitaristas kažkokioje muzikos grupėje. Matyt, be gitaros niekur nevykdavo, nes ir čia ją turėjo. Kartais vakarais eidavom pas juos gerti arbatos ir pasiklausyti Olego dainų. Aš namuose taip pat turėjau gitarą, bet groti nemokėjau. Taigi, jis greitai tapo mano gitaros mokytoju. Deja, šiomis pamokomis mūsų trečioji kambario draugė, švelniai kalbant, nesidžiaugė (turbūt todėl net jos vardo neatsimenu). Ką gi, dabar galiu ją suprast. Tekdavo barškinti stygas, kai jos nebūdavo kambary. Vis tik, bent keletą akordų pagroti pramokau.

Vieną dieną ar trumpiau trunkantys žygiai buvo puikūs tuo, kad nereikėjo neštis sunkių kuprinių. Tačiau turėjom galimybę pamatyti daugybę nuostabių vietų. Tarsi pamažu bandėm prisijaukinti kalnus. Keliavom tarpekliais, kėlėmės lyno keltuvais, lipom prie krioklių, spalvotų kalnų ežeriukų. Liepos vidury klampojom per sniegą į kalno šlaitą, nuo kurio puikiai matėsi gražuolis Elbrusas. Nepamirštama išvyka visai dienai į kalnus – kratėmės dengtu sunkvežimiu ant medinių suolų, o bendrakeleivės linksmai plėšė ukrainiečių liaudies dainas...Nepamirštami kalnuose žydintys laukiniai rododendrai...

Snieguotos Elbruso viršūnės

Žemai matosi „Azau“ turistinė bazė

Viena diena buvo skirta Kabardino –Balkarijos sostinei Nalčikui. Jis nepaliko jokio didesnio įspūdžio. Bet čia galėjom nupirkti lauktuvių namiškiams ir didžiulę plačiabrylę skrybėlę man. Kadangi keletą dienų iš laimės beveik nevalgiau, radusi gavės svarstykles pasisvėriau. Pati sau atrodžiau sulieknėjusi. Tačiau mane pasvėręs balkaras įvertino savaip – „Ženit možno...“t.y. galima ženyt...

Keliolika dienų klajoję po kalnus, pagaliau galėjom palypėt ir į patį Elbrusą. Iki alpinistų statuso mums gerokai trūko. Todėl, kiek buvo galima, kėlėmės lyno keltuvais. Daug norinčių kelias valandas klampoti per sniegą nebuvo, todėl, nuo paskutinio keltuvų punkto iki alpinistų adaptacijos stovyklos „Prijut 11“ mūsų ėjo tik keletas atkakliausių. „Prijut 11“ buvo pastatytas 4160m aukštyje virš jūros lygio, 1932 metais.

Pavadinimą gavo dėl toje vietoje išsigelbėjusių vienuolikos alpinistų ar mokslininkų. Prie šio keisto statinio nusifotografavome. Ko gero, per visą gyvenimą taip ir neteko pakilt į kalnus aukščiau, nei buvau tada. Žemyn, iki keltuvo, keliavom labai smagiai ir labai greitai. Ant savo nuosavų užpakalių, pasidėję po jais, kas ką galėjo – celofano gabalą ar ką panašaus. Fantastiškai smagu.

Laikas iš tiesų bėga nevienodai - senukas Einšteinas buvo teisus. Smagiai leidžiamas laikas bėga greičiau, o dienos „Azau“ pralėkė akimirksniu. Kalnai užbūrė. Supratau, kad jie visada trauks sugrįžti... Išvykom namo per mano penkioliktąjį gimtadienį. Autobuse į oro uostą su mumis važiavo du rusai, su kuriais susipažinom bazėje. Atsisveikinant gavau iš jų ypatingą gimtadienio dovaną. Kol važiavom autobusu, jie sukūrė man eilėraštį. Jį išsaugojau iki šiol.

Nerašysiu vertimo lietuvių kalba, nes tai pakeistų jo formą ir turinį. Iš pirmų eilučių raidžių gaunasi užrašas „Jovitai dovana“

Pati kelionė buvo geriausia dovana, kokią tik galėjau gauti penkiolikto gimtadienio proga. Gaila, kad tuo metu dar neturėjau fotoaparato, todėl nuotraukų iš Kaukazo kalnų ne tiek daug, kaip būčiau norėjusi. Tačiau pamatytos vietos, sutikti žmonės, patirti nuotykiai liko prisiminimuose, kurie ir po tiek daug metų, vis dar kelia geras emocijas.

Jolanta B.