Kadangi apsistojau Malcesine mieste, kuris yra aukštesniojoje Gardos dalyje, tai ir miestelius pasirinkau tame regione. Žemutinė Garda įdomesnė dėl Gardalando pramogų parko, o kalnų mėgėjui geriau traukti į aukštesniąją Gardą. Galiausiai miestelių aplink 52 kilometrų ilgio ežerą yra daugybė ir per vieną dieną juos visus aplankyti sunkiai įmanoma.
Tarp Gardos ežero miestelių kursuoja reguliarūs keltai. Turistams labai patogu nusipirkti dienos bilietą. Tuomet galima išlipt ir įlipti bet kuriame miestelyje.
Nusprendžiau iš Malcesine plaukti pirmiausia iki Riva del Garda miestelio. Sprendimą lėmė tik tai, kad jis yra pailgo ežero gale, visiškai priešingame nei Peschiera del Garda miestelis, iki kurio galima atvažiuoti traukiniu. Galima sakyti, kad geografinė miestelio padėtis ir yra didžiausias jo išskirtinumas.
Riva del Garda mėgiamas jachtų ir burlenčių sporto mėgėjų. Jei pietinėje ežero dalyje štilis ir atrodo keista, kaip galima plaukioti, tai šiaurinėje vėjo daugiau nei pakankamai. Tikriausiai tą dieną, kai plaukiau į Riva del Garda vyko varžybos, nes atrodo neįtikėtina, kad tokia daugybė jachtų plaukioja vienoje vietoje tiesiog šiaip.
Miestelio 34 metrų aukščio bokštas Torre Apponale matyti iš tolo. Piazza III Novembre aikštėje esantis bokštas pastatytas XIII a. ir vasaros metu smalsūs turistai gali užlipti jame esančiais 165 laiptais pasigrožėti panorama.
Miestelis kadaise turėjo nemenką strateginę reikšmę, o tuos laikus dabar primena išlikęs fortas ir bastionas.
Istorijos ir kultūros mėgėjams Riva del Garda nėra pati patraukliausia vieta. Čia daugiau veiklos aktyvaus laisvalaikio entuziastams: galima eit į kalnus pesčiomis, važiuoti kalnų dviračiais, lipti į uolas, o vandens sporto mėgėjams čia tikras rojus.
Kadangi nėra laiko užsiimti sportine veikla, nusprendžiu aplankyti tuo metu muziejuje veikiančią gyvačių parodą. Gaila, kad viduje negalima fotografuoti. Kai kurie ropliai atrodo gan įspūdingai. Ypač stora, ilga, balta gyvatė. Žalioji mamba atrodo įspūdingai terariume po stiklu, bet gyvai tokią gyvatę-strėlę sutikti niekam nelinkėčiau.
Šiaip kiek netikėta man pačiai, kad tokiame atokiame miestelyje prie ežero lankysiu tokią specifinę parodą.
Sugaišau Riva del Garda daugiau laiko nei tikėjausi. Kita stotelė - Limone. Nors miestelis garsus jame augančiomis citrinomis, spėjama, kad miesto pavadinimas Limone kilęs ne dėl itališko citrinos pavadinimo, o dėl ribos tarp Brescia and Trento regionų. Iki 1940 metų miestelis buvo pasiekiamas tik vandeniu arba per kalnus.
Plaukiant laivu iš ežero pusės kylantis į kalną Limone atrodo įspūdingai. Išlipus į krantą tenka klaidžioti siauromis gatvelėmis kaip ir daugelyje itališkų miestelių.
Nors citrinos buvo auginamos regione jau XIV amžiuje, reikėjo keturių šimtmečių, kad jos taptų miestelio simboliu. Miestelyje veikia citrusinių vaisių muziejus, terasose auga citrusiniai vaisiai, o turistams siūloma daugybė maisto produktų iš vietinių citrusinių vaisių.
Apelsinų džemo skonis nelabai kuo skiriasi nuo mums įprasto, tiesiog smagu prisiminti, iš kur jis atvežtas. Kartais keliaujant pasitaiko, kad nustebina visai ne tai, kas turėtų. Limone labiausiai nustebino ir pradžiugino tikri ledai. Tikrais šiuo atveju galima vadinti ledus su tikra plakta grietinėle, ne apipurkštus kažkuo baltu grietinėlės skonio ir artimoms natūralioms braškėmis.
Naminio maisto skonis visada džiugina ir palieka gerus prisiminimus, nesvarbu, kad jis ragaujamas labai toli nuo namų. Italija garsi ledais ir retai kada tenka jais nusivilti, bet ledai Limone buvo geriausi, kokius yra tekę ragauti Italijoje.
Laikas keliaujant bėga nenormaliai greitai. Vietoj planuotų keturių miestelių sugebėjau aplankyti tik pora. Skubėti Italijoje labai sudėtinga. Galiausiai nėra ir tikslo. Kai pasiilgsiu gražios gamtos, puikaus masto, siaurų gatvelių ir ramaus gyvenimo tempo, atvažiuosiu čia dar kartą.
