Kelionės juk ir yra tai, kas mums padeda pasijusti ne visada patogiai, bet visada – įprasminti mūsų laiką ir būtį.
Viešoji įstaiga “Jaunimo kelionės”, skatinanti jaunimą kuo daugiau pakeliauti po platųjį Pasaulį prieš atrandant savąją gyvenimo kryptį, pakvietė pasidalinti savo įspūdžiais ir išgyvenimais du jaunus žmones, pasirinkusius kiek netradicinį keliavimo būdą – “žurnalistinį” tranzavimą.
Kas jūs tokie?
Mes esame du buvę žurnalistikos studentai – lietuvė Justina (23 m.) ir belgas Maarten (22 m.) Abu turime didelę aistrą keliauti, filmuoti ir fotografuoti. Susipažinome Suomijoje, per Erasmus mainų programą. Baigę studijas skirtingose šalyse norėjome būti kartu – taigi padarėme metų pertrauką, per kurią padirbėjome ir vėliau iškeliavome tranzuoti po Europą. Šiuo metu gyvename ir tęsiame studijas Belgijoje.
Kaip gimė mintis keliauti tokiu būdu? Kodėl būtent taip?
Pradžioje žinojome tik tai, kad norime iškeliauti ilgesniam laikui. Po truputį vystėme idėją – svarstėme apie savanorystę, darbo ir kelionių programas užsienyje.
Vėliau gimė mintis ne tik keliauti, bet ir filmuoti kelyje sutiktų žmonių istorijas. Nusprendėme, kad tranzavimas - geriausias būdas pasiekti daug išskirtinių istorijų. Savo kelionės maršruto nedėliojome, tiesiog apsibrėžėme, kad tai bus Europa.
Prieš išvykdami pasirūpinome filmavimo technika, sukūrėme interneto svetainę www.liveontheroad.tv. Savo reportažus nusprendėme montuoti ir publikuoti kelionės metu, kad žiūrovai istorijas sektų “gyvai nuo kelio”. Taip pat mums pasisekė rasti rėmėjų – vieną laisvalaikio ir turizmo prekių įmonę, kuri mus aprūpino kuprinėmis, miegmaišiais, palapine ir kita kelionių įranga.
Pagal kokius kriterijus susidėliojote maršrutą?
Tai mūsų kelionei suteikė daug netikėtumų. Pavyzdžiui Laplandijoje sutikome Patriką, tranzuotoją iš Švedijos, kuris keliavo į Japoniją. Sutarėme, jog penkias dienas filmuosime šį užkietėjusį keliautoją.
Jis traukė tuo keliu, kuriuo mes jau buvome atvykę. Tačiau mes mielai apsisukome ir judėjome su Patriku į pietus, sekdami jo kelią su kamera.
Nors nesuplanavome konkrečių vietų, kurias turėtume aplankyti, tačiau abu jautėme simpatiją šiaurės Europai. Norėjome, kad mūsų keliai neaplenktų Suomijos ir Švedijos. Tačiau jei kitas reportažo herojus būtų pasiūlęs sekti visai kita kryptimi – nedvejodami būtume sutikę.
Kokius išskirtumėte tokio keliavimo būdo privalumus ir trūkumus?
Spontaniškumas. Galimybė pamatyti vietas, kurių būdamas paprastu turistu neatrastum. Kiekvienas vairuotojas, kuris paimdavo mus nuo kelio, papasakodavo įdomių detalių apie jo šalį, patardavo, ką verta aplankyti. Kartais vairuotojai padarydavo aplinkkelius, kad nuvežtų prie aukšto kalno, nuo kurio atsiveria pasakiški Suomijos ežerų vaizdai, pravežtų pro mažo miestelio senamiestį ar pavaišintų tradicinio recepto blyneliais.
Vieno suomio paklausėm, kaip dažnai važiuojant galima pamatyti briedį. Po pusvalandžio jis netikėtai išklydo iš kelio ir su savo visureigiu per pievą lėkė briedžio link, kad galėtume padaryti keletą nuotraukų.
Kitas tokio keliavimo būdo privalumas – ekologiškumas. Visi vairuotojai, kurie mus pavėžėdavo, bet kokiu atveju keliaudavo ta kryptimi ir tiesiog turėdavo vietos savo automobiliuose. Jeigu tokį atstumą būtume nukeliavę savo automobiliu, būtume sudarę nemažai papildomų teršalų.
Taip pat – pigumas. Santaupų trijų mėnesių kelionei tikrai užteko. Tranzuodami neretai miegodavome palapinėje, o valgyti gamindavome ant laužo ar dujinės krosnelės.
Savo kelionės minusų neradome. Ne vienas sakytų, kad tranzuoti yra pavojinga, tačiau mes neturėjome jokių blogų patirčių. Atvirkščiai, buvome maloniai nustebinti, kad sutikome tiek daug malonių ir padėti norinčių vairuotojų.
Kam teikiate pirmenybę - aplankytoms šalims ar sutiktiems žmonėms?
Ar niekada nekilo mintis viską mesti ir grįžti namo?
Ne, tokių akimirkų neturėjome. Buvo gaila baigti kelionę, trys mėnesiai tiesiog praskriejo.
Kaip sprendžiate tarpusavio konfliktus? Ar neteko susipykus patraukti skirtingomis kryptimis?
Niekada neturėjome konfliktų. Jeigu išsiruoši į tokią kelionę, kai ne tik keliauji, bet ir dirbi, kuri kartu, turi iš anksto žinoti, kad esate komanda.
Koks nutikimas, susitikimas įsiminė labiausiai?
Visada labai sudėtinga kitiems žmonėms perteikti savo kelionės įspūdžius ir išskirti vieną įsimintiniausią momentą. Galbūt geriausiai pamenu, kai vieną rytą Laplandijoje prie pat mūsų palapinės atklydo šiaurės elnių banda. Niekada nemaniau, kad šie gyvūnai prisileidžia žmones taip arti.
Kiekviena kelionės diena buvo didelis nuotykis – rytais susipakuodavome kuprines ir judėdavome pirmyn, nežinodami, kur teks paleisti naktį. Nors mūsų reportažai buvo apie kitus žmones, kartu jie atskleidžia daug mūsų asmeninės patirties.
Visi mūsų herojai leido jų pasaulius pažinti iš arti. Pavyzdžiui gatvės muzikantas Marcos, kurį sutikome Barselonoje, kol jį filmavome, pakvietė pagyventi jo bute. Niekada nebūtume pamatę tokios Barselonos, kokią parodė vietinis ispanas. Kad galėtume nufilmuoti įdomesnių kadrų, Marcos paskolino savo motorolerį.
Muzikantas savo instrumentus į darbo vietą veždavo ant specialios dviračio priekabėlės. Tad Maarten vairuoja motorolerį, o aš, sėdėdama ant galinės sėdynes, filmuoju jį, minantį siauromis Barselonos gatvelėmis.
Ar keliavimą po pasaulį gali sau leisti kiekvienas ar tai reikalauja didelių finansinių išlaidų?
Svarbiausia – rasti laiko. Manau, kad kiekvienas, kuris tikrai nori keliauti, gali susitaupyti pakankamai lėšų. Norint keliauti tokiu būdu, kokiu keliavome mes, išlaidų daug nereikia.
Kodėl verta keliauti? Kas jums yra kelionės?
Kelionės leidžia pabėgti nuo rutinos, atrasti gamtą. Kai dirbi ar studijuoji, kas dieną darai tuos pačius dalykus. Mes norėjome kuriam laikui palikti įprastą gyvenimą, susikrauti kuprines ir pasinerti į didelį nuotykį.
Keliaudamas atrandi daugiau progų mėgautis akimirka. Kai nukeliavome už šiaurės ašigalio ribos, vidurnaktį danguje pamatėme ne žvaigždes, o vidurnakčio saulę. Tuomet viskas aplinkui sustoja. Dėl tokių momentų verta keliauti.
Supranti, kad gyvenime yra daug daugiau dalykų, kurių negali patirti sėdėdamas už ofiso stalo.
Kas Jus labiausiai įkvepia kelionėms?
Mūsų reportažų herojai turėjo bendrą aistrą – būti kelyje. Filmuodami iš šių žmonių gavome daug įkvėpimo.
Gal ir mes kažką paskatinome keliauti, nes po kiekvieno reportažo sulaukdavome laiškų ir komentarų iš įvairių šalių žiūrovų. Buvo malonu, kad mūsų reportažai susilaukė sėkmės. Kai žiūrovai mėgaujasi reportažais, norisi toliau keliauti ir kurti.
Kokie tolimesni planai ateičiai?
Šiuo metu Maarten ir aš studijuojame, tad šiais metais neturėsime laiko susiruošti į dar vieną didelį nuotykį. Tačiau gavę progą pakartoti liveontheroad.tv, tikrai nedvejotume.